Tačiau priežastis gilesnė, ne tik pandemija – pinigus iš vartotojų sugebėjo „ištraukti“ tik didieji ir, liūdnoji žinia, panašu, kad vietos mažam verslui vis mažėja, nors teoriškai į šių verslų palaikymą kišami Europos ir valstybės milijonai. Bėgant laikui jiems teks užleisti vis daugiau teritorijos, nes tos teorijos, kurias skelbia dalis valdininkų ir „verslo tiesų mokytojų“ neveikia ir negali veikti, nes trūksta vieno esminio aspekto, apie kurį niekas nenori kalbėti. O šitas trūkstamas, bet kertinis, dalykas tas, kad mes remiame įvairių svetainių, platformų, sistemų ir kitų prekybos vietų kūrimą, tačiau nieko nedarome, kad jos būtų gyvybingos ir ten atsirastų lankytojų bei pirkėjų srautai.

Pradėkime nuo skaičių. Nerijaus Numos (buvęs Numavičiaus) netiesiogiai kontroliuojamas viena didžiausių Lietuvoje mažmeninės prekybos bendrovių „Maxima LT“ pernai uždirbo 219,7 mln. eurų grynojo pelno – 2,6 karto daugiau nei 2019 metais (83,641 mln. eurų).

„Maxima LT“ praėjusią savaitę pranešė, kad bendrovės 2020 metų rezultatams didžiausios įtakos turėjo dėl koronaviruso pandemijos pasikeitę pirkėjų įpročiai ir struktūriniai valdymo pokyčiai. „Maximos LT“ mažmeninės prekybos apyvarta pernai augo 3,8 proc. iki 1,65 mlrd. eurų (1,59 mlrd. eurų), o vien parduotuvių, veikusių visus 2019 ir 2020 metus, apyvarta (angl. like-for-like) – 0,1 proc. Daugiausiai apyvartos augimą lėmė e. prekyba ir naujos parduotuvės. Citatos pabaiga.

Lietuviai per pandemiją vos per metus savo santaupas išaugino 3 mlrd. Eur.

Tai reiškia, kad „Maxima LT“, kaip ir kiti didieji prekybos tinklai bei didžiosios internetinės prekybos platformos, tokios kaip „pigu.lt“, susirinko didžiąją rinkos dalį, nes gyventojų santaupos augo. Šias struktūras vadinu platformomis, nes jose prekiauja ne vienas savininkas, gali prisijungti ir kiti prekybininkai. Paprasčiau kalbant, žmonės tiesiog neturėjo kur ir kaip išleisti pinigų.

Lietuviai per pandemiją vos per metus savo santaupas išaugino 3 mlrd. Eur. Tai vienas didžiausių santaupų augimų ES, nors jos augo ir daugelyje kitų šalių. Amerikiečių santaupos per pandemiją ūgtelėjo beveik 2 trln. USD.

Skaičiuojant nuo pandemijos pradžios praėjusių metų kovą, lietuvių indėliai išaugo penktadaliu ir žiemos pabaigoje siekė rekordinius 18,4 mlrd. Eur. Nors santaupos augo daugelyje ES šalių, lietuviai išsiskyrė itin dideliu santaupų prieaugiu, rašo VŽ.

Kalbant paprasčiau – pinigus iš vartotojų sugebėjo „paimti“ tik didieji žaidėjai, nors įvairių internetinių ir pusiau internetinių projektų buvo sukurta galybė.

Kalbant paprasčiau – pinigus iš vartotojų sugebėjo „paimti“ tik didieji žaidėjai, nors įvairių internetinių ir pusiau internetinių projektų buvo sukurta galybė. Kai kurie iš jų, tiesą sakant, netgi kūrėjams atnešė šiokią tokią naudą, tačiau netapo panacėja. Tradiciškai džiugus pranešimas spaudai, jei sutrauktume pirmos ir paskutinės pastraipos mintis į vieną sakinį, skamba taip: „prekyba internetu išaugo keletą kartų, tačiau įprastos fizinės prekybos apimčių nepasiekė ir jos nepakeitė“.

Ir tai joks stebuklas, nes pats tokios prekybos rėmimas ir organizavimas ydingas. Pavyzdžiui, ką tik nuskambėjo Kaziuko mugė. Ji šį kartą nutiko virtualiai. Bent jau taip skelbėsi puslapio, kur amatininkai galėjo patalpinti savo prekes, savininkai. Tiesa, paskutinis įrašas apie tai jų feisbuko paskyroje senokai – kovo 4 dieną. Nors buvo išplatinti keli reklaminiai pranešimai spaudai, tačiau realiai toliau absoliuti tyla ir ramybė. Nepaisant to, jog buvo skelbta, kad amatininkai čia savo dirbinius galės pardavinėti nuolat.

Sėkmė ateina ne pas tuos, kurie pastato didžiausią ir gražiausią parduotuvę, o pas tuos, kurie sugeba atsivesti pirkėją, ar bent jau lankytoją, kuris gali tapti pirkėju.

Štai čia ir pamatome prekybos tinklų stiprybę, kurios iki šiol nenori suprasti nei valdžios žmonės, dalinantys paramą įvairiems keistiems internetinės prekybos projektams, nei dažnai patys verslininkai. Sėkmė ateina ne pas tuos, kurie pastato didžiausią ir gražiausią parduotuvę, o pas tuos, kurie sugeba atsivesti pirkėją, ar bent jau lankytoją, kuris gali tapti pirkėju.

Pagaminti elektroninę parduotuvę ar sukurti feisbuko puslapį nieko nereiškia. Dar įkalbinami keli prekybininkai sukelti prekes, kad graži parduotuvę nebūtų tuščia. Tuo viskas ir baigiasi, nes pirkėjo nėra ir dažnai jo net negali būti, o tokių „platformų“ ir „sistemų“ dalyviai greitai supranta, kad kelti savo prekes ir jas administruoti kainuoja kur kas brangiau nei tas simbolinis uždarbis, ateinantis iš tokių organizacijų, kurios paprastai dar nori administravimo mokesčio ir dalies nuo parduotos prekės. Kalbant paprasčiau, su jomis tiesiog neverta gaišti laiko, nes tai neatneša apčiuopiamos naudos.

Mažos parduotuvės nuoma prekybos centre kainuoja keletą kartų brangiau nei atokiame skersgatvyje ne todėl, kad ten ją brangiau įrengti, o todėl, kad prekybos tinklas užtikrina milžinišką lankytojų srautą. Į Kaziuko mugę prekybininkai veržiasi ne todėl, kad smagu keletą dienų pastovėti Vilniaus Gedimino prospekte, o todėl, kad ten milžiniškas mokių lankytojų srautas, kurie šaukštą pirks ne todėl, kad reikia, o todėl, kad akis užkliuvo. Būtent dėl lankytojų srauto prekybos centrai rengia restoranų ir pramogų zonas, nors ne visada šie objektai pelningi, kartais užima milžiniškus plotus, kuriuose lyg ir būtų galima pardavinėti pigius sportinius batelius, triusikėlius ir mėsą po 80 eurų už kilogramą. Jiems reikalingi lankytojai, kurie gali tapti pirkėjais. Kaip ir Kaziuko mugei. Tas pats pirkėjas niekada net neis pirkti to šaukšto į elektroninę parduotuvę bendriniu pavadinimu „rask mane jei pavyks“.

Perspektyvos? Niekas nesikeis kol paramos dalintojai, pardavėjai ir gamintojai nepradės žaisti pagal elementarias prekybos taisykles, kurios, deja, labai nepritaikytos paramos įsisavinimui.

Perspektyvos? Niekas nesikeis kol paramos dalintojai, pardavėjai ir gamintojai nepradės žaisti pagal elementarias prekybos taisykles, kurios, deja, labai nepritaikytos paramos įsisavinimui. Kiek geresnis tik naujausias Vyriausybės sprendimas neleisti prekybos centrams dirbti savaitgaliais. Tai iš dalies sprendžia problemą ir netgi be didelės valstybės paramos – tiesiog dalis lankytojų bus nenoromis nukreipti pas mažesnius prekybininkus. Ne dėl didelio noro, bet dėl to, kad nėra kito pasirinkimo. Tokia priemonė kur kas efektyvesnė nei dar viena riebiai finansuojama „prekybinė platforma“. Maisto pristatymo platformos, kurios, kaip skundžiasi kai kurie restoranai, nulupa paskutinį kailį, populiarios ne todėl, kad jų gražus dizainas, o todėl, kad jos jau turi milžinišką vartotojų bazę ir sugeba parduoti. Kai tai neša realius pinigus, gali susitaikyti su daugybe nepatogumų.

Kitas aspektas – smulkus verslas nepajėgus pats sutraukti gigantiškų lankytojų srautų ir jam tenka kurtis ten, kur tas srautas bus. Čia suveikia savotiški dėsniai. Pavyzdžiui, lajų takas, kol tautai nebuvo pabodęs, iki karantino Anykščiams užtikrino milžinišką turistų srautą ir tuo pačiu šalia jo ir pačiame miestelyje galėjo įsikurti nemažai mažų versliukų. Ir tai buvo malonus šalutinis reiškinys, kaip ir narcizų festivalis Druskininkuose, ankstyvą pavasarį sutraukiantis minias žmonių, kurie čia leisdavo pinigus.

Jei valdžia nori realiai padėti smulkiam verslui, šalia paramos pačiam verslui reikia galvoti ir apie simbiozę arba su renginiais (kol galioja karantinas ir ribojimai tinkamas laikas sukurti nors keletą gyvybingų strategijų), arba su objektais, kurie gali pritraukti lankytojus. Tai nebūtinai verslas, tam tinka ir kultūra. Beje, žvalgantis atgalios, o kodėl nebuvo galima leisti „maisto išsinešimui“ pardavinėti prie pažintinių takų, kuriuos per karantiną užplūdo tautiečiai ir remti ne restoranus, bet tokių laikinų prekybos vietų sukūrimą?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (31)