Tuo globėjiškas valstybės vaidmuo baigiasi, nes kiekvienas pilietis pats žino, kaip gyventi, kada gultis ir keltis, kuria ranka valytis dantis, o kuria užpakalį. Lieka tik saugoti nuo vagių ir rinkti mokesčius. O visos tos juodos ir raudonos zonos, teigiamų testų nuošimčiai ir net mirčių statistika skamba kaip bereikšmis triukšmas.

Jeigu kasdieniame gyvenime žmogui nereikia peržengti per lavonus, tai net mirčių statistika ypatingo diskomforto nekelia. Beje, ar pastebėjote, kad Lietuvoje dar nemirė nuo COVID nė vienas politikas arba šiaip žymus žmogus? Kalbu ne apie žinomus siauruose profesiniuose sluoksniuose ir storuose Sovietinės enciklopedijos tomuose veteranus, bet apie pirmojo ryškumo žvaigždes.

Galbūt mielajam skaitytojui jau užtrumpinau smegenų jungtis, kaip čia prieš savaitę nedvejodamas rašiau, kad Ingridos Šimonytės vyriausybė yra geriausia per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, o dabar išverčiau žilą kailį? Nieko panašaus, Vyriausybė per savaitę nepablogėjo. Tik po Velykų baigėsi tas laikotarpis, kai mums dar reikėjo jos pagalbos apsisaugant nuo viruso, sekėm kiekvieną spaudos konferenciją ir domėjomės, kaip keičiasi karantino tvarka.

Prie kasdienio valdžios įsiveržimo į privačią erdvę mus įpratino dar ana valdžia, kai atrodė, kad net šaldytuvą atsidaręs ten pamatysiu kalbančią Aurelijaus Verygos galvą. Pamažu susiformavo priklausomybė: neišklausius dienos užsikrėtimų skaičių ir valdžios komandų, atsiranda nerimas, kad kažką svarbaus galėjau pražiopsoti ir išėjęs iš savo kiemo būsiu sulaikytas bei nubaustas.

Prioritetinės grupės jau dygsta kaip kazlėkai po Joninių: policininkai šnairuoja į mokytojus, neturintieji lėtinių ligų stebisi, kaip čia dar neseniai prie Vilniaus maratono finišo linijos selfinęsi įžymybės staiga tapo klipatėlėmis.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Naujoji valdžia iš pat pradžių tą priklausomybę bandė mažinti, bet kaip mat buvo apkaltinta neaiškia komunikacija. Gal iš tikrųjų pereinamuoju laikotarpiu iš policinės valstybės į laisvę Vyriausybei reikėjo nuosavo Skirmanto Malinausko, kuris praneštų tik tai, kas jau suderinta tarpusavyje? Nes mums dar per sunku suprasti, kad laisvoje šalyje visos valdančiosios koalicijos partijos gali turėti skirtingas nuomones, bet Vyriausybės sprendimais virs tik tie jų pasiūlymai, dėl kurių visoms trims pavyks susitarti.

Todėl bet kurio valdančiosios daugumos politiko svarstymai, ką kitą savaitę jau būtų galima atlaisvinti, nesuteikia jokio pagrindo verslui ir vartotojams turėti pagrįstų lūkesčių, kad būtent taip ir nutiks. O planavusieji savo parduotuvių atidarymus vien pagal naujienų portalų antraštes bent jau pasimokė, kad prieš atšaukiant darbuotojus iš prastovų, vertėtų sulaukti oficialių sprendimų.

Didžiausiu iššūkiu, nulemsiančiu, kaip Lietuva prisimins 2020 – 2024 m. TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koaliciją, neabejotinai taps masinis šalies gyventojų skiepijimas. O jo pradžia visai neatrodo žadanti laimingą pabaigą. Ir ne ta prasme, apie kurią dabar pagalvojote.

Pradiniame Sveikatos apsaugos ministerijos vakcinacijos plane eilė buvo paprasta ir aiški: medikai, vyriausi žmonės, kurių rizika nepasveikti pati didžiausia, o tada jau mes – likę gyventojai. Jeigu šiandien susirasite ministerijos tinklapyje tą planą, tai pamatysite, kad jis išpampo tarsi ankstyvoji išmanaus telefono operacinės sistemos „Android“ versija, perkrauta atnaujinimų ir nepatikimų aplikacijų.

Prioritetinės grupės jau dygsta kaip kazlėkai po Joninių: policininkai šnairuoja į mokytojus, neturintieji lėtinių ligų stebisi, kaip čia dar neseniai prie Vilniaus maratono finišo linijos selfinęsi įžymybės staiga tapo klipatėlėmis.

Todėl bet kurio valdančiosios daugumos politiko svarstymai, ką kitą savaitę jau būtų galima atlaisvinti, nesuteikia jokio pagrindo verslui ir vartotojams turėti pagrįstų lūkesčių, kad būtent taip ir nutiks. O planavusieji savo parduotuvių atidarymus vien pagal naujienų portalų antraštes bent jau pasimokė, kad prieš atšaukiant darbuotojus iš prastovų, vertėtų sulaukti oficialių sprendimų.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Darbo kolektyvų skiepijimas išvis primena tuos gūdžius laikus, kai perpuvusi sovietų valdžia per darbovietes dalindavo deficitines prekes. O kadangi abu mano tėvai tuo metu buvo laisvieji menininkai, tai majonezo ir konservuotų žirnelių paragaudavau tik per gedulingus pietus. Todėl ir dabar jau spėjau nusiteikti, kad galiu likti vienui vienas paskutinėje skiepijimo plano eilutėje „likę gyventojai“.

Tačiau didžiausia Vyriausybės politinė klaida nėra tokia akivaizdi, kaip sujauktas skiepijimo planas. Pasirinktas skiepijimo organizavimo modelis garantuoja, kad Arūnas Dulkys ir Ingrida Šimonytė liks kalti už tai, ko negali kontroliuoti. Nuo Vyriausybės nepriklauso, kiek vakcinų pasieks Lietuvą ir kada jos bus pristatytos. Svarbiausius skiepijimo reikalus aptariančios Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose dalyvauja ne premjerė, o prezidentas Gitanas Nausėda, kurio komandai viešųjų ryšių žaidimai kartais atrodo svarbesni už bendrą tikslą sklandžiai išeiti iš pandemijos. O patį skiepijimą organizuoja savivaldybės, kurių santykis su centrine valdžia skiriasi priklausomai nuo to, kokiai partijai priklauso vienas ar kitas rajono meras. Puikios progos nukreipti gyventojų pyktį dėl smulkių skiepijimo nesklandumų į Vilniaus elitą, kuris pats jau pasiskiepijo, nepraleis nė vienas miesto ar rajono patvaldys. Kita vertus, Vyriausybė turės ką apkaltinti, jeigu skubančių pasiskiepyti entuziastų eilės išseks, o vakcinų atsargos ims kauptis savivaldybėse.

Jeigu paprasto žmogaus teisę atsisakyti skiepo aš dar sukandęs dantis galėčiau toleruoti, tai tokiems šeimos gydytojams, kurie įkalba senolius nesiskiepyti, baugindami šalutiniais poveikiais ir kliedesiais, neva vakcinos yra eksperimentinės, siūlyčiau stabdyti licenciją, kol neišklausys iš naujo kokio nors populiariosios imunologijos kurso ir neišlaikys egzamino.
Vertinti savo šalies skiepijimo programos sėkmę galėsime tik pasilyginę su kaimynais ir kitomis ES šalimis. Nei lenkai, nei latviai su estais dviračio su penkiais ratais neišrado. Nesame unikalūs – blaškosi ir nerimauja visa Europa. O jos dvejonėmis pasinaudoti bando Rusija, jau beveik įgyvendinusi hibridinio karo operaciją, kurios metu sukompromituota „Astra Zeneca“ vakcina. Europiečių vienybę suskaldė Kremliaus įtakai neatsparių vyriausybių sprendimai įsileisti „gelbėtoją“ iš Rytų – rusišką „Sputnik V“ vakciną.

Naivu būtų stebėtis, kodėl savo gyventojų nesugebanti paskiepyti Rusija užsižaidė vakcinų diplomatija. Jos prireikė planuojant būsimą europiečių reakciją į naujus iššūkius, kai bus sprendžiama dėl naujų sankcijų Rusijai. Kažkaip net įdomu pasidarė, kas Kremliaus plane numatyta anksčiau – įkalinto Vladimiro Putino režimo priešo Andrejaus Navalno pribaigimas ar puolimas Rytų Ukrainoje?

Pamodeliuokime situaciją. A. Navalnas miršta ligoninėje, nes Kremliaus jam neoficialiai skirtas mirties nuosprendis tebegalioja ir po nesėkmingo bandymo nuodyti „novičioku“. Mes ir amerikiečiai piktinamės, grasiname naujomis sankcijomis, tada Rusija surengia provokacijų virtinę Donbase ir jų pretekstu pradeda puolimą Ukrainoje. Asimetrinis atsakas į priešo veiksmus ir net grasinimas branduoliniu ginklu, siekiant konflikto deeskalavimo sau palankiomis sąlygomis, juk yra oficiali Rusijos karinės doktrinos dalis.

Skelbusieji, kad nepaliks Ukrainos bėdoje, pareikš susirūpinimą, bet savo karių jai į pagalbą nesiųs. Didžiųjų Vakarų valstybių vadovai skambins V. Putinui, ragindami stabdyti tankus. Tas sutiks: gerai deramės. Skelbiamos paliaubos, fiksuojama faktinė riba, kur sustojo frontas, prasideda derybos, kaip Minske – ilgai ir nuobodžiai.

Ar nutiks būtent taip, priklausys nuo V. Putino sprendimo, ukrainiečių valios priešintis ir mūsų pastangų jiems padėti. Todėl Kremlius turi jau dabar sužinoti, kad tokios avantiūros kaina bus per didelė – ukrainiečiai kausis dėl kiekvienos savo žemės pėdos, gaus tiek ginkluotės iš JAV, kiek tik reikės, o šįkart jau ne simbolinės Vakarų sankcijos nublokš Rusijos ekonomiką į akmens amžių.
Tinkamo laiko savo planams įgyvendinti V. Putinui liko nedaug, kol Vakarai dar nepasiskiepijo ir neatsigavo nuo COVID-19 pandemijos.