Rusijos geopolitinis iššūkis Vakarams dažnai apibūdinamas kaip „hibridinis karas“, tačiau knygos autorius M. Galeotti ginčija šiuo atžvilgiu vyraujančią nuomonę.
Jis remiasi supratimu apie „vėlyvąjį Putino“ režimą ir Rusijos požiūrį į saugumą bei žvalgybą, kad būtų galima apsvarstyti tinkamus Vakarų užsienio politikos atsakus ir numatyti, koks gali būti Europos saugumo politikos atsakas.
Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio „politinio karo“ formas šiandieniniam pasauliui.
Putinas supranta, kad vieningi Vakarai yra žymiai turtingesni ir stipresni, todėl siekia juos skaldyti ir blaškyti, vildamasis, jog taip privers Vakarus arba susitaikyti su jo pretenzija į Rusijos, kaip pasaulio galios, statusą, arba bent jau nesugebės užkirsti jam kelio. Šio proceso eigoje Rusija gali išpranašauti, kaip pasikeis pati karo prigimtis – gali būti, kad ateitis priklauso politiniam karui.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Rusai, ypač per GRU, itin atkakliai naudoja paneigiamas nereguliariąsias pajėgas – nuo sukarintų grupuočių Ukrainoje, Padniestrėje ir Sakartvele iki nusikaltėlių. Be abejonės, tokias nevalstybines priemones kartkartėmis naudoja daugelis kitų šalių.
Pavyzdžiui, JAV strategija Afganistane 2001 metais iš pradžių buvo kliautis vietos kovotojais, o imperijos nuolat priklausė nuo vietinių pagalbininkų ir sipajų. Vis dėlto rusams jie tapo kai kuo daugiau nei specialiam tikslui panaudojama priemone ar proga sustiprinti konvencinius pajėgumus; jie taip pat yra galimybė kurti karinius pajėgumus, kurie kartu yra ir politiniai, veikiantys tiek aktyviųjų priemonių, tiek tiesioginio kariavimo spektruose.
Pagalbinės pajėgos gali tapti vietinių trečiųjų šalių režimų ardomąja jėga, politine priedanga, patrankų mėsa ar raumenimis.
Pavyzdžiui, Kryme tikroji užduotis įsitvirtinti pusiasalyje ir atkirsti Ukrainos įgulas atiteko elitinėms rusų pajėgoms, tačiau „vietiniai savigynos savanoriai“, kai kuriais atvejais surinkti iš vietinių organizuoto nusikalstamumo grupuočių, ištikimų Maskvai patarnaujančiam premjerui Sergejui Aksionovui – kuris pats siejamas su gaujomis – suteikė ne tokių profesionalių, bet labiau pastebimų ginkluotų vyrukų saugoti vyriausybės pastatus (ir dažnai juos plėšti).
Nuo tada tokios pajėgos atliko pagrindinį vaidmenį Donbase, o jas rėmė reguliariųjų Rusijos dalinių, specialiai šiam tikslui surinktų nacionalistų bei avantiūristų ir visų kitų, esančių kažkur per vidurį tarp jų, kratinys.
Tokias pajėgas iš esmės galima suskirstyti į tris kategorijas, kurių kiekviena pasižymi aiškiomis stiprybėmis, silpnybėmis ir naudojimo būdais: savarankiškos vietinės sukarintos grupuotės; samdiniai ir savanoriai; gangsteriai.
Didžiąja dalimi Antrasis Čečėnijos karas buvo laimėtas dėl „čečėnizacijos“ ir vis aktyvesnio vietinių karo vadeivų bei sukarintų grupuočių naudojimo siekiant supjudyti čečėną su čečėnu.
Sakartvele tiek Abchazijos, tiek Pietų Osetijos kovotojai turėjo reikšmingą vaidmenį – ne tik kaip kombatantai, bet ir kaip politinė karo priedanga, suteikusi Maskvai pretekstą imtis veiksmų. Sukilėlių pajėgose Donbase yra persimetėlių iš liūdnai pagarsėjusių milicijos specialiųjų pajėgų Berkut bei Ukrainos kariuomenės, organizuoto nusikalstamumo grupuočių, siekiančių paversti savo raumenis teritorine įtaka, gatvės gaujų, politinių judėjimų narių ir pavienių pasekėjų. Paprastai tokius pajėgumus turėtų kontroliuoti GRU (ypač žinant, kad ji veikia iš regioninio štabo Rostove prie Dono, kuris yra arti valstybių sienos), tačiau Ukrainoje, kur FSB irgi turi istorinę svarbą, šis klausimas gali būti ginčytinas. Visgi, kaip aptariama toliau, Kremliaus taikoma kontrolė kartais yra ribota – tai viena iš paneigiamumo pasekmių.
Dauguma šių konfliktų pristatomi kaip rusų ar giminingos etninės mažumos gynyba nuo teroro ir priespaudos. Todėl jie pritraukia ir rusų kovotojus, oficialiai veikiančius už Kremliaus kontrolės ribų. Kazokai – klasikinis pavyzdys. Juos vyriausybė naudojo kaip paneigiamą išteklių daug seniau nei Putinas atėjo į valdžią – tiek per antisemitinius pogromus vėlyvuoju carinės Rusijos periodu, tiek per 1992 metų Padniestrės atsiskyrimo karą. Vis dėlto valdant Putinui sąjunga itin sutvirtėjo ir kazokai kovėsi Čečėnijoje, Sakartvele, o dabar ir Donbase. Be jų, Donbase „per atostogas“ kovoja pavieniai rusų kariškiai „savanoriai“ arba sukarintų ar smurtinių grupuočių, pavyzdžiui, baikerių grupuotės „Nakties vilkai“, nariai.
Tokių samdinių, nacionalistų ar avantiūristų karinė vertė dažnai kvestionuotina, bet jie dega entuziazmu, be to, juos galima panaudoti kaip vertingus politinės propagandos įrankius, parodančius tariamą visuomenės pritarimą. Be to, dažnai sunku suprasti, kas dalyvauja konflikte iš aistros, o kas pasiųstas slaptais įsakymais. Žinant, kad Rusijos karo įstatymai draudžia kariauti neoficialiose pajėgose, galima būtų tikėtis, kad daugelis tokių „atostogautojų“ vėliau turėtų būti suimti ir nuteisti. Tačiau tai iš tiesų nutinka taip retai, kad galima manyti, jog į juos mažų mažiausiai žiūrima pro pirštus, o iš tiesų, ko gero, tai tėra pramanai, paaiškinantys, kodėl į konfliktą siunčiami gerai parengti kariai.
Žinoma, šios kategorijos yra plataus pobūdžio ir iš dalies sutampančios. Šį modelį apsukriai pakreipė batalionas „Vostok“ – daugiausia iš čečėnų sudarytos pajėgos, pagausintos osetinais ir kitais Kaukazo savanoriais. Jis buvo suformuotas aplinkui pirminiame batalione tarnavusių veteranų – už GRU Antrajame Čečėnijos kare ir Rusijos–Sakartvelo kare kovojusių čečėnų – branduolį, tačiau tas dalinys buvo išformuotas. 2014-aisiais GRU batalioną vėl suformavo ir pasiuntė jį į Donecką, kur pirmoji jo užduotis buvo užimti sukilėlių štabą – panašu, kad Maskva taip atžariai priminė, jog viskam vadovauja ji. Netrukus vadovauti batalionui buvo paskirtas ukrainietis Aleksandras Chodakovskis, o daugelis čečėnų buvo iš jo atšaukti ir pakeisti vietiniais. Šiuo atžvilgiu batalionas „Vostok“ buvo menkai paneigiamos Rusijos pajėgos, vėliau tapusios vietine sukarinta grupuote, ir taip sujungė du pusiau karinės organizacijos tipus.
Vis dėlto bet kuriuo atveju svarbu pastebėti, kad tokie daliniai yra labai apriboti. Kai kuriais atvejais juos sunku sukontroliuoti. Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, kurio kadyrovcai tarnavo tiek jo tėvui, tiek jam, padėjo sutriuškinti sukilėlius šioje neramumų krečiamoje respublikoje, bet taip praktiškai tapo nepriklausomu jos valdovu, finansuojamu iš federalinio biudžeto. Paprastai kuo labiau paneigtinos pajėgos, tuo menkesnė jų kontrolė. Jos, kaip nepriklausomos veikėjos, bando įtikinti ir įtikina Maskvą atsižvelgti į jų politines bei ekonomines darbotvarkes – nuo subsidijų ir išmokų teikimo iki politinių strategijų formavimo.
Be to, dažnai jos būna nedrausmingos ir tai taip pat gali atsiliepti reputacijai – kone ryškiausiais pavyzdys būtų vietinių karinių grupuočių narių virš Donbaso numuštas Malaizijos laineris MH17, panaudojus Rusijos pristatytą raketą „SA-17 Buk“, tačiau tikriausiai ne Rusijos įsakymu.
Antra, jų kokybė geriausiu atveju yra vidutiniška – egzistuoja bemaž atvirkštinis ryšys tarp paneigiamumo ir efektyvumo. Konfliktas Donbase iš tiesų prasidėjo 2014 metų balandį nuo virtinės vietinių sukilėlių operacijų, remiamų palyginti mažomis Rusijos sukarintų grupuočių pajėgomis. Tik gegužės pabaigoje, kai ėmė atrodyti, kad mūšio lauke tikriausiai triumfuos Ukrainos vyriausybės pajėgos ir jų nereguliarieji sąjungininkai, Maskva pradėjo rimtai į konfliktą infiltruoti savo konvencines pajėgas kartu su tokiais daliniais kaip „Vostok“.
Iki rugpjūčio buvo pereita prie naujo požiūrio ir Rusija pradėjo dislokuoti reguliariuosius kontingentus, įskaitant šarvuočių dalinius ir parašiutininkus. Nors Maskva ir toliau neigė savo vaidmenį, o likusioje Ukrainos dalyje reguliariai buvo vykdomi teroristiniai bei kitokie ne kariuomenės rengiami išpuoliai, tikroji „hibridinė“ konflikto fazė tęsėsi vos kelis mėnesius ir baigėsi būtent todėl, kad chaosą sukėlę metodai ir pajėgos nepajėgė jo efektyviai suvaldyti.
Rusijos valstybė itin noriai naudojasi organizuotu nusikalstamumu kaip išteklių šaltiniu, operatyviniais pajėgumais ir žvalgyba. Dar 2010 metais ispanų ikiteisminio teismo teisėjas José Grinda Gonzalezas pastebėjo, kad Kremlius pasirengęs naudoti gaujas, „kurios padarytų viską, kas [Rusijos vyriausybei] nepriimtina daryti kaip vyriausybei“. Staigmena to nepavadinsi, žinant, kokie artimi ryšiai užsimezgė tarp šalies pogrindžio, verslo ir politikos. Stojus dešimtojo dešimtmečio anarchijai, iškilo ypatinga gangsterių kapitalizmo forma, o kai Putinas 2000-aisiais atėjo į valdžią, jis sugebėjo pasiremti savo patirtimi tvarkantis su Sankt Peterburgo Tambovo gauja, kai dar ėjo šio miesto mero pavaduotojo pareigas, ir su gangsteriais sudaryti naują socialinį susitarimą.
Iš esmės jiems buvo suteikta laisvė vogti ir reketuoti, kol jie nekėlė tiesioginės ar atviros grėsmės valstybei. Pavyzdžiui, per Antrąjį Čečėnijos karą Maskva sugebėjo įtikinti čečėnų nusikaltėlius neremti tėvynainių sukilėlių grasindama atpildu. Ilgainiui, Putinui kuriant mobilizuotą valstybę, neigiami santykiai tapo palankesni. Užuot paprasčiausiai nustačiusi priimtinos nusikaltėlių elgsenos ribas, Maskva pradėjo pasitelkti juos konkrečioms užduotims.
Tai ypač akivaizdu užsienyje, visų pirma Europoje, kur besiplečiantys Rusijos organizuoto nusikalstamumo tinklai ir jų artimi ryšiai su vietos grupuotėmis suteikia įvairiausių galimybių. Vis dėlto Rusijos nusikaltėlių tinklai atsakingi už maždaug trečdalį Europos gatves pasiekiančio heroino, reikšmingą dalį prekybos neeuropiečiais ir daugumą importuotų nelegalių ginklų. Putino „Kriminternas“ daugeliu atžvilgių nuo 2014-ųjų ėmė kelti žymiai daugiau problemų.
Visų pirma, nors Rusijos saugumo agentūros ir sukūrė įspūdingus kibernetinės žvalgybos pajėgumus, jos vis dar kartkartėmis kreipiasi į nusikaltėlius įsilaužėlius, skatindamos juos pinigais, grasinimais ar tiesiog apeliuodamos į jų patriotizmą. Toks „veiklos perkėlimas“ vis dar yra reakcija į susidariusią padėtį, kai kibernetinės karalystės galimybės lenkia valstybinių pajėgumų plėtrą – nors visai kaip su sukarintomis grupuotėmis ir vietiniais vadeivomis, dėl paneigiamumo ir galimybės rinktis jau gatavus įrankius dažnai nukenčia kompetencija ir drausmė.
Didžiulės operacijos, pavyzdžiui, kaip susijusi su 2016 metų JAV prezidento rinkimais, yra valstybinių veikėjų atsakomybė, bet labiau tikėtina, kad dauguma bendresnio pobūdžio įsikišimų, skirtų ardyti ir atrasti silpnybes, yra laisvai samdomų asmenų darbas. Jie apima 2010-ųjų NASDAQ centrinių sistemų nulaužimą ir mažesnio masto sabotavimą, pavyzdžiui, „rusofobiškais“ pramintų tinklalapių darkymą arba taip pat priešiškais laikomų individų persekiojimą. Jie taip pat tarnauja kaip „greitojo reagavimo pajėgumai“ svarbiausiose operacijose, pavyzdžiui, 2007 metų atakoje prieš Estiją ar 2008-ųjų prieš Sakartvelą – per kurias milžinišku srautu buvo užlietos ir nulūžo interneto svetainės bei serveriai – ir tebesitęsiančius kibernetinius trukdžius Ukrainoje.
Nenuoširdus Putino pareiškimas, kad kišimasis į JAV rinkimus galėjo būti asmeninės iniciatyvos rezultatas, esą „jeigu įsilaužėlis yra patriotiškas, jis ieško, kaip prisidėti (ir iš rusų perspektyvos, taip elgtis teisinga) prie kovos prieš tuos, kurie blogai pasisako apie Rusiją“, buvo konkretus kvietimas tokiems asmenims griebtis ginklo.
Yra daugybė kitų būdų pasinaudoti nusikaltėliais. Prekiautojai žmonėmis gali padėti perkelti agentą į kitą valstybę, kaip, matyt, ir nutiko, kai 2010 metais Kipre pradingo ieškomas Rusijos agentas, žinomas kaip Christopheris Metsosas. Kartais reikia pervežti prekes arba ginklus. Rusijai ieškant būdų paremti tokias sukarintas grupuotes kaip Vengrijos nacionalinis frontas ar 2016 metais Maskvos remiamame bandyme įvykdyti perversmą Juodkalnijoje dalyvavusius agitatorius, nusikaltėlių gebėjimas kontrabanda pervežti ginklus ar įrangą tampa labai reikšmingas. Dar tiesmukesnė nusikaltėlių vertė, palyginti su sukarintomis grupuotėmis, yra ta, kad jie gali žudyti ir žudo.
Vėlgi, viena vertus, akivaizdu, kad aukšto lygio operacijas, pavyzdžiui, buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos nužudymą 2006-aisiais ar bandymą nužudyti buvusį GRU karininką Sergejų Skripalį 2018-aisiais – abu Jungtinėje Karalystėje – vykdė profesionalūs žvalgybos karininkai. Kita vertus, daugybė ne tokių garsių nužudymų, ypač Čečėnijos ir Šiaurės Kaukazo karinių grupuočių rėmėjų Stambule bei Vienoje, buvo susiję su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis, kurios, regis, neturėjo jokio aiškaus motyvo. Pavyzdžiui, Nadimas Ajupovas, vienas iš galvažudžių, nužudžiusių tris čečėnus Stambule, buvo automobilių vagystėmis užsiimančios Maskvos gaujos narys. Turkijos valdžia mano, kad nusikaltėlius pasamdė FSB.
Vis dėlto galbūt svarbiausia tai, kad nusikaltimai neša pinigus ir nusikaltėlių tinklai turi tiek lėšų, tiek būdų jas išplauti ir jomis disponuoti nepalikdami pėdsako iki Maskvos. Atrodo, kad tos lėšos yra vis augantis šaltinis to, ką rusai vadina čiornaja kassa arba „juodosios sąskaitos“ neatsekamais pinigais, kuriuos galima panaudoti remiant politinio karo operacijas. Tai ypač išryškėjo 2014-aisiais, kai FSB Specnaz komanda pagrobė Estijos Kapo (Saugumo policijos) karininką Estoną Kohverį, kai šis buvo besusitinkąs su informantu. Jį nugabeno į Rusiją ir nuteisė pagal sufabrikuotus kaltinimus šnipinėjimu.
Kohveris tyrė cigarečių kontrabandą per valstybių sieną ir paaiškėjo, kad ją vykdantiems nusikaltėliams leidžiama be trikdžių kirsti Rusijos sieną mainais už tam tikrą bendro pobūdžio žvalgybos informaciją ir dalį pelno. Tie pinigai nepateko į kurio nors pareigūno kišenę, bet greičiausiai buvo naudojami operacijoms Europoje finansuoti be jokio akivaizdaus ryšio su Rusija. Pinigai yra galia, o šnipai trokšta papildyti čiornaja kassa ir panaudoti ją kaip vieną pagrindinių ginklų politiniame kare.
