Praėjusių metų spalio mėnesį naujienų agentūros BNS užsakymu „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad vakcina nuo koronaviruso skiepytųsi 42,9 proc. apklaustųjų. 42,5 proc. nesiskiepytų, 14,7 proc. nepareiškė nuomonės.

Vasario mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė kiek optimistiškesnį vaizdą. Europos Sąjungos patvirtina vakcina nuo COVID-19 sutiktų skiepytis 64 proc. (41 proc. – tikrai taip, 23 proc. greičiau taip) apklaustųjų. Apie 20 proc. skiepytis atsisakytų. Dar 16 proc. nepareiškė nuomonės.

Net ir žvelgdami į optimistinį apklausos scenarijaus išsipildymą tikrovėje, galime matyti, kad valdžios brėžiama 70 proc. pasiskiepijusių Lietuvos gyventojų riba yra pakankamai sunkiai pasiekiama.

Atsisakančių skiepytis ar labai abejojančiųjų argumentai patenka į bendrą nepasitikėjimo mokslu kategoriją. Nesvarbu, ar įvardinsime tai kaip „baimę būti bandomuoju triušiu“, ar kaip „nepasitikėjimą vakcina“, ar kaip „šalutinio poveikio baimę“.

Kodėl dalis intensyviai technologizuojamos ir virtualų gyvenimą vis labiau propaguojančios visuomenės turi tokį giliai glūdintį nepasitikėjimą mokslu? Ar įmanoma jį įveikti?

Viena didžiausių klaidų, kurią galima pastebėti kovoje su viešuoju nerimu ar skepticizmu – bombardavimas duomenimis. Netikite mokslu? Gerai, vadinasi, jums trūksta mokslinio žinojimo. Mes jums duosime daugiau instrukcijų, daugiau duomenų, daugiau informacijos.

Viena didžiausių klaidų, kurią galima pastebėti kovoje su viešuoju nerimu ar skepticizmu – bombardavimas duomenimis. Netikite mokslu? Gerai, vadinasi, jums trūksta mokslinio žinojimo. Mes jums duosime daugiau instrukcijų, daugiau duomenų, daugiau informacijos.

Kad tokia visuomenės švietimo schema turi savo ribas, patyrė jau vadinamojo Švietimo amžiaus filosofai. Tikėjimas, kad pasaulį galima paaiškinti racionaliais argumentais, o aiškumą didinti kaupiant ir perduodant žinias bei mokslinę informaciją, yra mokslo progreso, bet ne visuomenės raidos variklis.

Žinojimo problema nėra tokia savaime suprantama. Vieną iš „Enciklopedijų“ kūrėjų, prancūzų filosofą Denis Diderot nuoširdžiai stebino, kad net ir gaunanti visas XVIII amžiaus laikų žmonijai prieinamas žinias visuomenė renkasi sąmoningo nežinojimo, dalinio žinojimo, selektyvaus žinojimo arba iškreipto žinojimo būdus.

„Mums trūksta informacijos“ dažnai reiškia ne informacijos trūkumą, o aiškumo, įsisąmoninto žinojimo stoką. Kitaip sakant, informacijos aplink mane gali būti nors ir dvidešimt keturias valandas per parą ar septynias dienas per savaitę, bet ji nėra pavirtusi mano asmeniniu žinojimu.

Antroji klaida – manymas, kad žinojimo nepakankamumą gali kompensuoti komunikacijos formos. „Reikia komunikacijos kampanijos“, „kur komunikacija?“, „aš tai kitaip būčiau komunikavęs“, „labai prasta komunikacija“. Tokius priekaištus girdime, kai susiduriame su neaiškumu ar neefektyviais rezultatais.

Bet ar komunikacija išties yra tai, kas panaikina abejones ir skepticizmą? Viena vertus, platesnis ir retoriškai geriau nuglūdintas kalbėjimas gali pasiekti dalies žmonių dėmesį. Kartais vis dar suveikia ir atpažįstamų žmonių ar entuziastingų, iki skausmo ir banalybės supaprastintų žinučių gausa, tačiau jų poveikis ribotas.

Žymiai dažniau nuvalkiotos komunikacinių kampanijų formos tik įtikina skeptiką, kad kažkas čia negerai. Jei žvelgiate į gyvenimą kaip į kažkieno režisuojamą galių žaidimą, tai režisuotų klipų ar hiperentuziastingų lozungų pliūpsnis jums pasirodys kaip naujos pinklės.

Žymiai dažniau nuvalkiotos komunikacinių kampanijų formos tik įtikina skeptiką, kad kažkas čia negerai. Jei žvelgiate į gyvenimą kaip į kažkieno režisuojamą galių žaidimą, tai režisuotų klipų ar hiperentuziastingų lozungų pliūpsnis jums pasirodys kaip naujos pinklės.

Jau nekalbu apie tai, kad komunikacija pati savaime atneša tik labai redukuotas ir turinio prasme skurdžias žinutes, kurios niekaip neprisideda prie žinojimo. Geriausiu atveju, padeda sukurti kažkokią dalį pasitikėjimo tam, kad užsimegztų galimybė eiti link didesnio žinojimo ir suprantamumo. Bet ir čia koreliacija nebūtina.

Trečioji problema – galios taikymas. Nei politiniai, nei teisiniai aiškinimai ar sprendimai nėra pakankami, kad nugalėtų abejonę to, kuris į bet kokią institucinę veiklą žvelgia įtariai ir netgi su išankstiniu priešiškumu.

Ketvirtadienį Europos žmogaus teisių teismo priimtas sprendimas, patvirtinęs, kad Čekijos sprendimas dėl priverstinio vaikų vakcinavimo nepažeidžia teisės į privataus gyvenimo gerbimą, sukels tik dar didesnį pasipriešinimą ir, galimai, didesnį pavojų, nustumdamas už įstatymų ribų tuos, kurie skeptiškai žiūri į medicinos mokslą ar mokslinį pasaulio supratimą apskritai.

Visuomenės sveikatos užtikrinimas išties yra bendrojo gėrio klausimas, bet bendrojo gėrio kūrimas palenkiant tam tikrus individualius sprendimus teisinės galios mechanizmais dažniausiai sukelia pasipriešinimo judesius ar dar labiau sustiprina skeptiškumą. Pirminis priešas šio abstraktaus nerimo ribose juk ir yra institucija.

Visuomenės sveikatos užtikrinimas išties yra bendrojo gėrio klausimas, bet bendrojo gėrio kūrimas palenkiant tam tikrus individualius sprendimus teisinės galios mechanizmais dažniausiai sukelia pasipriešinimo judesius ar dar labiau sustiprina skeptiškumą.

Ko aš pasigendu šio klausimo sprendime? Humanitarinės perspektyvos. Žinojimo problemos išryškinimo. Individo ir visuomenės santykio permąstymo. Mokslinio pasaulio supratimo strategijos, o ne apeliacijų į būtinybę ir neišvengiamumą.

Kai 1796 m. vakciną nuo raupų išradęs anglų mokslininkas Edwardas Jenneris XIX amžiaus pradžioje pradėjo masinio skiepijimo akcijas, jis nuoširdžiai tikėjo, kad tik dešimtmečių klausimas, kada jo atradimas bus visuotinai pripažintas kaip bendrasis gėris ir visuomenėje neliks skeptikų, tik dar nesusipažinusieji.

Savo mirties lovoje jam teko pripažinti skausmingą egzistencinę nuostabą: „Nesu nustebintas, kad žmonės man nedėkingi. Mane labiau stebina, kad jie nejaučia dėkingumo net Dievui, kuris padarė mane instrumentu, jog tą gėrį paskleisčiau tarp jo kūrinių.“

Pasaulio istorija parodė, kad šalia mokslinio pasaulėvaizdžio visada koegzistuoja antimokslinis. Ir jis ne tik nesenka, bet net ir turtėja naujos argumentacijos, naujų sąmokslo teorijų ir naujų priežasčių skeptiškumui atžvilgiu.

Visi nauji moksliniai išradimai, procesai, reiškiniai, priežastys progresui sulaukia antimokslinės pasipriešinimo bangos. Paradoksalu tai, kad antimoksliškumas yra persiėmęs moksliniais terminais ir šalia savo skeptiškų pažiūrų greitai prilipdo čipavimo, sąmonės valdymo, intelekto iškreipimo ar perkūrimo, paslaptingų ligų, įtakų ir galių konceptus. Šis žaidimas neturi pabaigos, nes jame nėra aiškaus sprendinio.

Paradoksalu tai, kad antimoksliškumas yra persiėmęs moksliniais terminais ir šalia savo skeptiškų pažiūrų greitai prilipdo čipavimo, sąmonės valdymo, intelekto iškreipimo ar perkūrimo, paslaptingų ligų, įtakų ir galių konceptus. Šis žaidimas neturi pabaigos, nes jame nėra aiškaus sprendinio.

Priešinimąsi ne tik mokslui kaip pasaulio vaizdinio formuotojui, bet ir mokslui kaip institucijai. Bet koks mokslo ir politikos ar mokslo ir verslo santykis tampa dar vienu argumentu, paremiančiu nepasitikėjimą bet ir dešimt saugiklių perėjusiais rezultatais ar griežčiausiai įgyvendintomis metodologijomis.

Būtent todėl mokslinio skeptiškumo klausimą laikau ne tiksliųjų, o humanitarinių mokslų lauko problema. Juk kalba čia eina ne apie duomenų trūkumą ar mokslinį verifikacijos procesą ir jo problemas, o apie žinojimo ir nežinojimo perskyrą, baimes ir egzistencinį nerimą, santykį su tikrove ir tikrovės supratimą.

Trumpuoju laikotarpiu galime investuoti į informacijos ar komunikacijos kampanijas, tačiau ilguoju periodu turime užsibrėžti aiškų tikslą – plėsti humanitarinį visuomenės išsilavinimą. Padėti atpažinti jai nerimą, baimes, padėti susivokti tikrovės ir žinojimo klausimuose.

Galiausiai, suteikti istorinius, psichologinius, sociologinius ir filosofinius kontekstus, kurie nebūtinai užtikrins, kad plėsis noras žinoti ir noras formuoti savo žinojimą pagal mokslinius pasaulio aiškinimo principus, bet bent jau sumažins erdvę nežinojimui, abejonėms ir baimėms.

Pandemijos periodas prikišamai pademonstravo, kad visuomenės sąmoningumo negali išsimušti nei lazda, nei po nosimi kišamais duomenimis ar apeliacijomis į pilietiškumą. Vienintelis poveikio būdas yra nuoseklus ugdymas ir įvairių perspektyvų užtikrinimas. Tam reikia edukaciją paversti ne krizės meto įrankiu, o viso politinio veikimo prioritetu.

Šia prasme humanitariniai mokslai turi labai plačias erdves ir galimybes veikti, bet jiems reikalingas ir rimtas vertinimas bei svarbos supratimas. Gera pradžia galėtų būti viešojo klausimo performulavimas. Nebe „ką ir kaip pasakyti, kad įtikintume“, o „ką daryti, kad gimtų noras ir valia žinoti“?