Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 19–23)
Prisikėlęs Jėzus, pirmą kartą pasirodęs apaštalams Aukštutiniame kambaryje, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Savo kūnu atsimainęs Jėzus yra jau naujas žmogus, dovanojantis velykines dovanas – tai jo mirties ir prisikėlimo vaisius.
Kokios tos dovanos? Ramybė, džiaugsmas, nuodėmių atleidimas, misija, tačiau visų pirma jis duoda Šventąją Dvasią, kuri yra viso to versmė. Jėzaus kvėpimas, lydimas žodžių, kuriais jis perduoda Dvasią, reiškia gyvenimo – naujo, per atleidimą atgimusio gyvenimo perteikimą.
Tačiau prieš kvėpdamas ir dovanodamas Šventąją Dvasią, Jėzus parodo žaizdas savo rankose ir šone: šios žaizdos yra mūsų išganymo kaina (1 Pt 2, 24). Iš tų žaizdų jau teka nebe kraujas, bet šviesa ir gailestingumas. Šventoji Dvasia atneša mums Dievo atleidimą „pereidama“ pro Jėzaus žaizdas.
Jis panorėjo išlaikyti tas žaizdas; taip pat šiuo momentu danguje Jėzus rodo Tėvui savo žaizdas, kuriomis mus atpirko. Tų žaizdų galia mūsų nuodėmės atleistos: Jėzus atidavė savo gyvybę dėl mūsų ramybės, mūsų džiaugsmo, dėl malonės dovanos mūsų sieloje, dėl mūsų nuodėmių atleidimo.
