Tarsi nieko naujo, mažai kas tikėjosi, kad A. Kubilius staiga paskelbs, jog mes jau praktiškai sukūrėme Gerovės valstybę ir turime už tai dėkoti buvusioms vyriausybėms. Tačiau politiko žodžiais, kad krizė bus, nori nenori patiki.

Tačiau jis nepasakė, kad bent į vieną iš krizių per pandemiją mes jau patekome, nors kol kas to dar aiškiai nematome – visuomenė toliau sluoksniuojasi ir tie poslinkiai gali būti tektoniniai, nulemsiantys valstybės vystymąsi daugeliui metų į priekį. Kol nėra statistikos ir skaičių šią krizę galime tik apčiuopti, bet ir tai, ką apčiuopiame pakankamai įdomu, kaip ir tai, kad po truputį atsiranda naujas viduriniosios klasės sluoksnis ir tai ne šios Vyriausybės klaida ar aplaidumas, o palikimas, kuris toliau kala pleištą į visuomenės pamatus.

2020 metais pajamų nelygybė Lietuvoje išaugo, nurodoma naujausioje Lietuvos banko ekonomikos apžvalgoje. Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad tai yra viena iš įsisenėjusių problemų, kuri turi būti aktyviai, kryptingai ir taikliai sprendžiama. Savo ruožtu socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pastebi, kad per pandemiją bent jau pavyko pasiekti, jog mažesnes pajamas gaunančiųjų darbuotojų pajamos nemažėtų.

Mažas pajamas gaunantys darbuotojai dažniau dirbo veiklose, kurios dėl pandemijos buvo ribojamos, o dideles pajamas gaunantys darbuotojai dažniau galėjo tęsti darbą nuotoliniu būdu ir tai lėmė per šiuos metus padidėjusią nelygybę.

„2020 metai 10 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų darbo užmokestis, priešingai, gerokai viršijo iki pandemijos buvusį lygį. Šis poveikis taip pat matomas lyginant darbo pajamų skirstinio 25-ąjį ir 75-ąjį procentilius.

Mažas pajamas gaunantys darbuotojai dažniau dirbo veiklose, kurios dėl pandemijos buvo ribojamos, o dideles pajamas gaunantys darbuotojai dažniau galėjo tęsti darbą nuotoliniu būdu ir tai lėmė per šiuos metus padidėjusią nelygybę“, – dėstoma dokumente.

Centrinio banko ekonomistai pastebi, kad su darbo santykiais susijusių pajamų nelygybė šalyje per metus išaugo: 90-ojo ir 10-ojo darbo užmokesčio procentilių santykis didėjo nuo 4,2 (2019 metais) iki 4,3 (2020 metais).

Citatos pabaiga.

Pajamų nelygybė nėra naujas reiškinys, tačiau šiuo atveju įdomu tai, apie ką niekas nekalba kai kalbama apie krizę – jei anksčiau valstybinis sektorius atlyginimais negalėjo konkuruoti su verslu, tai šiandien, jei kalbėsime apie vidurinę klasę ar vidutinės grandies vadybininkų lygmenį, valstybinis darbas tampa vis patrauklesniu. Netgi po truputį formuojasi atskiras sluoksnis, kuriame būti kur kas saugiau nei tokias pat pajamas gauti versle.

Ekonomistų teigimu, nepaisant krizinių metų, atlyginimai 2020 metais sparčiai didėjo tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Tačiau tai pajuto tik kas dešimtas gyventojas. Pandemija niekaip nepaveikė daugiau nei pusės gyventojų pajamų, o trečdaliui jos sumažėjo.

Tačiau šis kritimas niekaip nepaveikė viešojo sektoriaus, kur atlyginimai tik didėjo, kai tuo tarpu šimtai tūkstančių privačių įmonių darbuotojų buvo prastovose, o nedarbo lygis vienu metu pasiekė 10,4 proc.

Keistus pokyčius rodo ir tebesitęsiantis nekilnojamojo turto bumas. Kalbantis su investuotoju Algimantu Variakoju, kur vystytojai randa tiek pirkėjų, atsakymas gana nustebino: „Greičiausiai tai viešojo sektoriaus darbuotojai, kurie pradėjo gauti vadinamąsias „kovidines“ priemokas ir jų atlyginimai padvigubėjo, nors statistika to ir neparodo. Žmonės mato, kaip sparčiai nuvertėja pinigai ir šias lėšas mėgina kuo greičiau investuoti.“

Štai čia ir aptinkame M. Navickienė gudravimą. Tai, kad mažiausias pajamas gaunančių žmonių pajamos euras formaliai ir nesumažėjo, tačiau jų perkamoji galia jau smunka. Nors statistiškai infliacija ir nėra didelė, tačiau realiai ji jau pučia kainas ir tą daugelis eilinių piliečių jau pajuto. Skirtingai nei tie, kurių algų didėjimas lenkia realią, ne statistinę, infliaciją.

Mes formuojame ir plečiame naują ir brangų sluoksnį, kurį sumažinti bus ypatingai sunku – vidurinės grandies valstybės tarnautojus, kurie klesti vis neįvykstant valstybės valdymo reformai.

Kitas dalykas, kad šioje nestabilioje situacijoje mes formuojame ir plečiame naują ir brangų sluoksnį, kurį sumažinti bus ypatingai sunku – vidurinės grandies valstybės tarnautojus, kurie klesti vis neįvykstant valstybės valdymo reformai. Šiandien kai nėra aiškių atrankos kriterijų ir vien nuo įstaigos vadovo valios, norų ir pageidavimų priklauso kiek vienoje ar kitoje pozicijoje uždirbs žmogus (praktikoj tai reiškia, kad alga gali skirtis dvigubai) mes tiesiog branginame savo infrastruktūros išlaikymą, tačiau jos efektyvumas dėl to nekinta, nors vis daugiau žmonių ten dirba ir vis kalbame apie naujų valstybinių įmonių ir įstaigų kūrimą, nors jau dabar veikia daugybė niekam nežinomų ir viena kitą dubliuojančių organizacijų.

Paprasčiausiai sumažinti algas būtų vienas blogesnių sprendimų, nes tai nieko nepakeistų. Tačiau einame Graikijos ar kitų Pietų Europos šalių keliu, kur suformuota išskirtines privilegijas turinčių biurokratų armija, tiesiog deginanti valstybės resursus. Be to, tokia sistema demotyvuoja – šių pareigų ir atlyginimų negauna žmonės, dirbantys dešimtmečiais, tačiau neturintys politinio užnugario. Kandidatai į jas parenkami kituose kabinetuose.

Vaistai seniai žinomi – aiški ir skaidri valstybės valdymo struktūra, kuri tai pačiai sistema suteikia kur kas daugiau efektyvumo, nes vidutinės grandies vadovais tampa ne politikų remiami piliečiai, o žmonės, kurie tą vietą tiesiog užsitarnauja. Ir ši reforma viena iš svarbesnių, nes valstybės kaip struktūros funkcionavimas, tampa vis sudėtingesniu. Įstaigų, kurios veiktų efektyviai, mažėja.

Sekite autorių feisbuke.