Bet ne, atsitiko ir dabar tai yra naujas pasas. Imuniteto pasas. Gerokai geresnis už piliečio pasą, nes su pastaruoju ir taip niekur nepajudėsi, o ateityje, jei atsirastų imuniteto pasas, tai ir visai galėtumėme į asmeninius archyvus sukrauti.
Nacionalinis imuniteto pasas skamba išdidžiai, o ir jo siūlymo pretekstas pridengiamas kilniu noru: visus paleisti iš karantino, atlaisvinti verslus ir t.t.
Bet kodėl mane pagavo kažkoks deja vu, nemaloni nuojauta?
Nemalonumas kyla štai kodėl: politinį mandatą gavusieji politikai dar nepasiūlė jokių ilgalaikių, o ir trumpos atkarpos planų, kurių nuosekliai laikantis, būtų pasiektas rezultatas. Mes girdime tik „uždaryti, uždrausti, užspausti“.
Per daug kategoriškai?
Žiū, pandemijos krizės komunikacija yra vykdoma taip, lyg gyventume ne masinių medijų, bet masinių epidemijų laikais: kam čia nuoseklumas, kam sekti, ką kalbi, valdyti žinias ir iš viso – kam čia ką nors pasakoti, jei žmogus, ryte girdėjęs žinią, vakare jau bus negyvas.
Žiū, vakcinacijos valdymas, manote, sutvarkytas? Dieną, kai Vyriausybė eilinį kartą posėdžiaudama rezga painų pandemijos valdymo tinklą, jos prieangyje protestuoja policininkai, nepatekę į pirmuosius sąrašus tų, kurie gali gauti nemokamą vakciną. Žmogau, protestuoja policininkai, tie, kurie priversti savo nevakcinuotais pečiais atremti judėti norinčių piliečių srautus, policininkai, savo rankomis priversti išlaikyti painų pandemijos valdymo tinklą.
Kol kas. Netrukus policininkai ims tikrinti naujuosius pasus. O juose, pasak iniciatorių, bus žymima, koks esi asmuo: paskiepytas, persirgęs ir kitokį santykį su korona turintis. Neturi tam tikros žymos – negali eiti į renginius, o gal – ir iš namų.
Niekada negali žinoti, kaip savo prigimtimi represinės, masinės kontrolės priemonės ims veikti. Man pasakys: taigi reikia kovoti su pandemija dabar, reikia kažko imtis, tai va ir siūlome naują pasą.
O aš atsakysiu: iš politinės valdžios, savo rankose turinčios didelius valstybės resursus, reikia ne naujų pasų, bet kompleksinių sprendimų, planų ir procesų valdymo, taip pat – labai tikslaus ir taupaus išteklių naudojimo. Pasai ir kitokie propagandiniai dalykai yra net ne septintas dalykas pagal svarbumą.
Kitas dalykas: politikai keičiasi. Ar mes garantuoti, kad viena, trumpalaikę pergalę galėjusi lemti represinė, o reiškia – diskriminacinė priemonė, netaps precedentu kitoms valdžioms imtis dar kietesnės visuomenės kontrolės?
Juk kai politikai, užuot pateikę protingus, gal ne visada priimtinus, bet apgalvotus sprendimus situacijai valdyti imasi butaforinių priemonių, lauk visko.
O imuniteto paso butaforija yra itin pavojingas dalykas. Šiandien kontroliuosime įrašus apie skiepus, o rytoj – apie tavo lojalumą valdžiai. Štai iš kur tas deja vu: mes jau gyvenome aplinkoje, kur kontroliavimas buvo visuotinis.
Galima manyti, kad tirštinu spalvas. Bet problema yra štai kur: kai principinės žmogaus teisės virsta vis gausėjančių grupių teisėmis, o išties – bendražmogiškų žmogaus teisių skeveldromis, kai net liberalai yra už suvaržymus, o laisvės judėjimas – už kontrolę, ar galime manyti, kad kažkas konceptualiai, fundamentaliai yra ne taip su politine galvosena?
Sau atsakau – taip, apie tai galvoti galime, o kol galime – tai apie tokį neadekvatumą privalome dar ir garsiai kalbėti.
