Pranciškus plaudavo kojas ne vyskupams, o visuomenės atstumtiesiems, nusikaltėliams, vyrams ir moterims, katalikams ir musulmonams. Anksčiau daug kas sakė, kad toks milijardo katalikų dvasinio lyderio nusižeminimas yra religinis spektaklis ir tiek. Šiandien, kai dėl pandemijos Velykų tradicija sustabdyta, daug kas įgauna kitą prasmę. Kojų plovimas kaliniams atrodo kaip aukščiausias krikščioniškos empatijos aktas. Tas, kurio nebeliko.
Tiesa, apie empatiją šiomis dienomis kalbama labai daug. Visi tarsi susitarę šaukiamės empatijos. Jos reikia, jos norisi, jos per mažai. O jeigu tik gauname nedidelę porciją empatijos, norime dar. Tarsi nepasotinami Cerberiai reikalaujame vis daugiau mįslingo, kasdienybę gaivinančio svaigalo.
Kas yra empatija? Nieko labai antgamtiško. Empatiją galime dalinti visi, tarsi būtume popiežiai. Netgi kojas galėtume plauti artimiesiems, nuskriaustiems, kaimynams. Empatija – tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną.
Nereikėtų painioti su simpatija: visiems patinkantis, simpatiją spinduliuojantis žmogus gali žiauriai stokoti empatijos – gebėjimo persikūnyti į greta esančio jausmus, vargus, džiaugsmus. Savimi patenkintas, puikių vidinių ir išorinių savybių nestokojantis simpatikas, užuot gėręs į save svetimas problemas, darys atvirkščiai – savo puikų vidinį pasaulį projektuos kitiems.
Šiaip empatija yra teigiamas dalykas. Tiesa, žiūrint, kas ir kokiu tikslu skleidžia jos spindulius. Galios piramidę apvertęs Jėzus pribloškė apaštalus, nes tais laikais purvinų, dulkėtų kojų plovimas buvo silpnųjų, mažesniųjų prievolė stipresniųjų atžvilgiu: moteris plovė kojas vyrui, sūnus – tėvui, vergas – šeimininkui. Šiais laikais tokiais dalykais užsiima nebent popiežius. Bet ir tai jau nebe.
Bandė užsiimti kurį laiką Ameriką valdęs Obama: „Didžiausias nūdienos deficitas pasaulyje yra empatija, mokėjimas matyti pasaulį kito akimis“. Viskas baigėsi tuo, kad Amerika pradėjo matyti pasaulį Trumpo akimis. O dabar mato Bideno. Žinomas amerikiečių psichologas Paul Bloom savo knygoje „Against Empathy: The case for rational compassion“ (angl. „Prieš empatiją: racionalios užuojautos atvejis“) be gailesčio sumala į miltus empatijos mitą. Jo nuomone, empatija – tai kažkas panašaus į saldžius gazuotus gėrimus: žmonėms patinka, bet sveikatai nepalankūs.
Sergantį tėvą slaugančiam sūnui empatija būtina. Į artimo žmogaus laidotuves susirinkusiems artimiesiems lašas empatijos nepakenks. Bet armijos generolui priešo kariuomenės atžvilgiu empatija kažin ar bus teisinga. Globali popiežiaus empatija nebūtinai tiks vyriausybės ministrui. P. Bloom aiškina: „Empatija – lyg tamsioje scenoje vieną jos kampą nušviečiantis prožektorius. Įsijautimai į žmonių grupės būsenas dažnai tampa emociniais svaigalais, kurie aptemdo protą ir užkerta kelią racionaliems veiksmams“.
Iki pandemijos empatija mažai kam rūpėjo. Kodėl Antanas turėjo įsijausti į vidinį Juozo pasaulį? Juozui visko užteko, jo vidinis pasaulis buvo pilnutėlis. Bet dabar, kai iš 20 anksčiau leidžiamų dalykų, 15 dalykų uždrausti, dabar empatijos norisi abiems – ir Juozui, ir Antanui. Šeimoms, namų ūkiams, kvartalams, miestams, valstybei.
Praėjus metams nuo pandemijos pradžios empatijos distribucija galutinai sutriko. Štai klasikinis kovidinės empatijos pavyzdys: kovo 18-ąją savo FB paskyroje parašiau postą „in memoriam“ pirmosios bangos Bergamo aukoms su nuoširdžiu prašymu: netikite – jūsų reikalas, bet nuo mirusiųjų pajuokos susilaikykite. Po kelių minučių man parašė penketas malonių empatikų: „O tuos karstus sunkvežimiuose buvai atidaręs? Tikrinai?“ Galiausiai viena simpatiškiausių Lietuvos antivakserių ponia Daiva pateikė giliai empatišką išvadą: „Esate protingas. Bet, matyt, už mirčių paminėjimus gaunate pinigus“.
Artimame draugų, artimųjų rate empatijos stokojantys subjektai nesidrovi kasdien jos reikalauti. „Alio, Šimonyte, duok man empatijos – noriu į pajūrį važiuoti“.
Šimonytė empatijos neduoda. Žiūri į grafikus, lenteles, neduoda ir tiek. O jeigu duotų? Tai kam pirmiausiai? Mirusiųjų ir sergančiųjų nuo kovido artimiesiems? Deguonį reanimacijoje žiopčiojantiems ligoniams? Iš apsauginių skafandrų aštuonias valandas neišsivaduojantiems gydytojams ir slaugytojams? Visiems pavargusiems nuo pandemijos? Reikalaujantiems atidaryti teatrus? Reikalaujantiems atidaryti sporto klubus? Reikalaujantiems viską visur atidaryti? Kam daugiausiai trūksta empatijos?
Trūksta jos beveik visiems. Todėl šen bei ten jau girdisi: „Neaprūpinsite empatija? Tada jus versime! Eisime langų daužyti. Kaip 2009-ųjų žiemą“.
Ir daužys. Dar keli atvejai su marčiom ir žentais, primenantys autobusuose siautėjusių sovietmečio bilietų kontrolierių terorą, ir tada jau eis versti, atstatydinti, nušvilpti. Nors čia vėlgi derėtų paklausti: ką jūs, empatijos stokojantys, norite versti? Vyriausybę ar pandemiją? Premjerę ar koronavirusą?
Didžiausia Šimonytės bėda greičiausiai yra ta, kad ji supranta empatijos stygiaus problemą. Ir todėl bando teisintis. Bando guosti. Sakydama, kad galbūt po Velykų kažką minimaliai atidarys, siekia nuraminti. Daro didžiulę klaidą! Nes jeigu po Velykų, neduokdie, mūsų grafikai bus tokie kaip Estijoje arba Vengrijoje, arba Prancūzijoje, tai nė velnio ji nieko neatidarys. O tada ją garbinęs elektoratas, ją aukštinę apžvalgininkai eis sviesti akmenį.
Ryškėja unikalus atvejis, jį anksčiau ar vėliau teks vertinti politikos mokslininkams: elektoratas, praėjus vos šimtui dienų po rinkimų, ketina sviesti akmenį į tuos, kuriuos pats ir išrinko. Rudenį rieškučiomis sėmė savo lyderių empatiją. Pavasarį delnuose ir feisbuke jau gniaužomi akmenys. Čia reikėtų apsispręsti, kam smarkiai pablogėjo su empatija – elektoratui ar lyderiams?
Jeigu, tarkime, Šimonytę dar labiau prislėgtų kaltės jausmas, jeigu ji surinktų 12 pandemijos apaštalų, kuriems labiausiai trūksta empatijos ir nuplautų jiems kojas? Kažkam gal patiktų. Bet kažin ar tai pagelbėtų. Kažin ar kovido statistika taptų gražesnė. Kažin ar COVID-19 virusą paveiktų tokio tipo empatija.
Nes, pavyzdžiui, šalis, kurioje gyvenu, palaidojo daugiau kaip 100.000 ir toliau kasdien po 500 laidoja, todėl nutarė: kovoje su pandemija – jokios empatijos!
Šalis turi premjerą, kuris prisiekė vadovautis tik grafikais ir lentelėmis, o ne jausmais. Skiepijimo kampanijos komisaru paskyrė armijos generolą, Afganistano misijos veteraną. Pabandyk pasiginčyti su generolu dėl asmeniško požiūrio į vakciną!
Šiomis dienomis ne tik generolams, bet ir apžvalgininkams tenka išskirtinė misija: skleisti kvaitinančią empatiją arba priminti apie nemalonius, nepatogius, nelinksmus realybės skaičius. Aš renkuosi pastarąją.
Bet kuriuo atveju: linkiu visiems gauti ir duoti teisingos empatijos dozę. Linksmesnių šv.Velykų iš Romos!
Autorius feisbuke: https://www.facebook.com/paulius.jurkevicius.3/
