Britų istorikas, „The Times“ skiltininkas ir daugelio populiarų dokumentinės publicistikos knygų autorius Benas Macintyre‘as šį kartą rašo apie sovietų žvalgą Olegą Gordijevskį. Jo karjera KGB prasidėjo 1968 m., galiausiai jis tapo svarbiausiu sovietinio KGB žmogumi Londone, tačiau nuo 1973 m. slapta dirbo ir britų žvalgybai MI6.

Beveik dešimtmetį, Šaltajam karui artėjant link saulėlydžio, Gordijevskis padėjo Vakarams neutralizuoti KGB veiklą, atskleisti rusų šnipus, sutrukdyti KGB žvalgybos operacijoms. Akylai saugodama savo agentą rusą, MI6 neatskleidė jo tapatybės savo artimiausiai partnerei CŽV, o pastarajai vis labiau rūpėjo sužinoti, kas gi tas akivaizdžiai aukščiausio lygmens britų agentas. Tas atkaklus smalsumas ir lėmė Gordijevskio likimą: nustatyti vertingojo agento tapatybę CŽV pavedė ne kam kitam, o Aldrichui Amesui – žmogui, sąmoningai pasirinkusiam šnipinėti sovietams.

Šioje įspūdingoje, įtampos, išdavysčių ir lojalumo kupinoje Šaltojo karo dramoje nuožmiai varžosi trys didvalstybės – JAV, Britanija ir Sovietų Sąjunga, o šių varžybų kulminacija baigiasi kvapą gniaužiančiu, kinematografišku, žingsnis po žingsnio aprašytu Gordijevskio pabėgimu iš Maskvos 1985-aisiais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Rusų šnipui iškart pavyko suminkštinti Geležinės ledi širdį.

Margaret Thatcher niekada nebuvo sutikusi Olego Gordijevskio. Nežinojo jo tikrojo vardo bei pavardės ir dėl nepaaiškinamų priežasčių atkakliai vadino jį ponu Kolinsu. Ji žinojo, kad šnipas veikia iš Rusijos ambasados, nerimaudama galvojo apie jo patiriamą įtampą ir svarstė, kad jis gali „bet kurią akimirką nuspręsti pasitraukti“ ir perbėgti į kitą pusę. Jei taip atsitiktų, pabrėžė ministrė pirmininkė, būtina tinkamai pasirūpinti juo ir jo šeima. Rusų agentas buvo ne šiaip eilinė „žvalgybos višta dedeklė“, sakė ji, bet didvyris, egzistuojantis pusiau vaizduotėje, kovojantis už laisvę išskirtinai pavojingomis sąlygomis. Jo raportus ministrei pirmininkei atnešdavo jos sekretorius.

Raportai buvo sunumeruoti ir paženklinti „Itin slaptai ir asmeniškai“ ir „Tik JK akims“, tai yra jais nebuvo galima dalintis su kitoms šalimis. Ministrė pirmininkė juos ryte rydavo. „Skaitydavo labai įdėmiai, žodis po žodžio, ką nors vis pasižymėdavo, parašydavo kokį klausimą, dokumentai grįždavo pas sekretorių primarginti, pabraukti, su šauktukais ir pastabomis“, – rašė jos biografas Charlesas Moore’as. Pasak jo, ponią Thatcher „jaudino ir pats šnipinėjimo slaptumas bei romantika“, bet ji taip pat suvokė, kad rusas teikia neįkainojamai vertingų politinių įžvalgų: „Gordijevskio pranešimai... geriau nei bet kurie kiti šaltiniai jai atskleisdavo, kaip sovietų vadovybė reaguoja į tai, kas vyksta Vakaruose, ir iš tiesų į ją pačią.“

Šnipas pravėrė langą į Kremliaus mąstymą, ji įsistebeilijusi žvelgė pro jį sužavėta ir dėkinga. „Turbūt joks kitas britų ministras pirmininkas neskyrė tiek asmeninio dėmesio britų agento bylai, kiek ponia Thatcher skyrė Gordijevskiui.“

Olegas Gordijevskis.
Foto: Leidykla "Briedis"

Kol britų žvalgyba medžiojo Kobą, KGB iš peties darbavosi, kad Thatcher pralaimėtų 1983 metų parlamento rinkimus. Kremliaus akyse ji buvo „Geležinė ledi“ – šią pravardę sugalvojęs sovietų kariuomenės laikraštis norėjo įžeisti, bet ją tai pralinksmino. Nuo pat 1979 metų, kai Thatcher atėjo į valdžią, KGB ėmėsi „aktyvių priemonių“ jai kenkti, įskaitant ir neigiamus straipsnius, parašytus kairuoliškų sovietams prijaučiančių žurnalistų.

KGB vis dar turėjo kontaktų politinio spektro kairėje, ir Maskva puoselėjo iliuziją, kad gali paveikti rinkimus Leiboristų partijos naudai. Kad ir kaip būtų, šios partijos lyderis KGB bylose vis dar buvo laikomas „konfidencialiu kontaktu“. Maskva buvo pasirengusi naudoti nešvarius triukus ir slapta kištis į procesą, kad demokratinius rinkimus pasuktų link jos pasirinkto kandidato pergalės, taip tarsi intriguojamai išpranašaudama tai, kas vyks vėliau, jau šiais laikais.

Jei leiboristai būtų laimėję, Gordijevskis būtų patekęs į tikrai keistą padėtį: jis perdavinėtų KGB paslaptis britų vyriausybei, kurios ministras pirmininkas kadaise mielai priimdavo grynuosius iš KGB. Galiausiai Michaelo Footo ankstesnis įsikūnijimas – slaptojo agento Bato vaidmuo – vis dar buvo itin saugoma paslaptis. KGB pastangos paveikti rinkimus nuėjo veltui, ir birželio 9 dieną Margaret Thatcher triuškinamai laimėjo, prie šios sėkmės reikšmingai prisidėjo ir prieš metus pasiekta pergalė Folklandų kare.

Apsiginklavusi nauju mandatu, slapta susipažinusi su Gordijevskio taikliomis pastabomis apie Kremliaus psichologiją, Margaret Thatcher atsisuko ir įdėmiau pažvelgė į Šaltąjį karą. Tai, ką išvydo, išties kėlė nerimą.

Antrąjį 1983-iųjų pusmetį Rytai ir Vakarai vis įnirtingiau įsitraukė į ginklavimosi konfliktą, galėjusį baigtis pragaištingai. Jį kurstė „potencialiai mirtinai degus Reagano retorikos ir sovietų paranojos mišinys“. Kalbėdamas JK Bendruomenių rūmuose, JAV prezidentas žadėjo „marksizmą-leninizmą palikti ant istorijos pelenų krūvos“.

Jungtinės Valstijos toliau sparčiai ginklavosi, vykdė visą seriją psichologinių operacijų, pavyzdžiui, įskridimus į sovietų oro erdvę, taip pat slaptas karinio jūrų laivyno operacijas, parodančias, kaip arti NATO gali priartėti prie rusų karinių bazių.

Jų tikslas buvo versti rusus dar labiau nerimauti, ir jis buvo pasiektas: RJAN programa didino apsukas, KGB postus Maskva bombardavo įsakymais ieškoti įrodymų, kad JAV ir NATO ruošia netikėtą branduolinę ataką.

O. Gordijevskis su Ronaldu Reaganu Ovaliajame kabinete (1987 m.).
Foto: Leidykla "Briedis"

Rugpjūtį KGB rezidentūros gavo Pirmosios vyriausiosios valdybos (vėliau ir viso KGB) viršininko Vladimiro Kriučkovo asmeninę telegramą, kurioje įsakoma stebėti pasirengimą karui, pavyzdžiui, „slaptų ardomųjų grupių su branduoliniais, bakteriologiniais ir cheminiais ginklais infiltravimą“ į Sovietų Sąjungą. KGB postai, pareigingai pranešinėjantys apie įtartiną veiklą, buvo giriami, o tie, kurie tokios veiklos neaptikdavo, buvo griežtai kritikuojami ir raginami pasitempti. Gukui teko pripažinti darbo „trūkumus“ – nepakankamas pastangas atskleisti „konkrečius Amerikos ir NATO planus rengiant netikėtos branduolinės raketos smūgį prieš SSRS“.

Gordijevskis operaciją RJAN laikė „farsu“, bet raportuose MI6 be mažiausios abejonės patvirtino: sovietų vadovybė iš tikrųjų bijo ir visaip drąsinasi artėjančiam susirėmimui; panika tokia stipri, kad sovietai įtikėjo, jog jų išlikimas priklausys nuo prevencinių veiksmų; po vieno tokio prevencinio veiksmo – tragiško incidento virš Japonijos jūros – padėtis dramatiškai paaštrėjo.

1983 metų rugsėjo 1-osios paryčiais sovietų gaudomasis naikintuvas numušė Korėjos oro linijų lėktuvą „Boeing-747“, netyčia nuklydusį į sovietų oro erdvę: žuvo visi 269 keleiviai ir įgula. Lėktuvo, skrendančio reisu „KAL 007“, numušimas skaudžiai atsiliepė Rytų ir Vakarų santykiams, nugramzdindamas juos į dar neregėtą pavojingą duobę. Iš pradžių Maskva savo vaidmenį šioje katastrofoje neigė, paskui ėmė tvirtinti, kad tai buvo sovietų oro erdvę pažeidęs šnipinėjimo lėktuvas ir tyčinė JAV provokacija.

Ronaldas Reaganas pasmerkė Korėjos lėktuvo numušimą, pavadindamas tai „skerdynėmis“, „barbarišku veiksmu... [ir] nežmonišku žiaurumu“, sukėlusiu pasipiktinimą šalies viduje ir visame pasaulyje. Vieno vėliau įvykius komentavusio JAV pareigūno žodžiais, incidentas taip pat paskatino „džiūgavimą dėl visiško savo teisumo“. JAV Kongresas sutiko dar padidinti gynybos biudžetą. Maskva savo ruožtu Vakarų pyktį dėl „KAL 007“ interpretavo kaip dirbtinai pumpuojamą moralinę isteriją, kuri esanti rengiamo smūgio preliudija. Užuot atsiprašęs, Kremlius kaltino CŽV „kriminaline provokacine veikla“. Londono KGB postą užgriuvo „žaibiškų“ telegramų kruša su reikalavimais nedelsiant imtis veiksmų ir nurodymais saugoti sovietų turtą bei piliečius nuo galimos atakos, visą kaltę versti Amerikai ir toliau rinkti medžiagą, patvirtinančią Maskvos konspiracijos teorijas.

Vėliau Centras pagyrė Londono KGB postą už „pastangas duoti atkirtį antisovietinei kampanijai dėl Pietų Korėjos lėktuvo“. Negaluojantis Andropovas, prirakintas prie lovos ligos, kuri galiausiai jį pakirs, grūmojo Amerikai dėl „pasibjaurėtinos militaristinės psichozės“. Gordijevskis telegramas slapta nešė iš ambasados ir perdavinėjo MI6.

Per karalienės gimtadienio apdovanojimus (2007 m.)
Foto: Leidykla "Briedis"

Lėktuvo numušimą lėmė elementariausias žmogiškas kompetencijos trūkumas, dėl klaidos buvo kalti du pilotai – korėjietis ir rusas. Bet Gordijevskio raportas parodė, kaip didėjančios įtampos ir tarpusavio nesusikalbėjimo sąlygomis paprasta tragedija dar pablogino ir taip itin pavojingą politinę padėtį.

Tvyrant tokiai niršaus nepasitikėjimo, nesusipratimų ir agresyvumo atmosferai, nutiko įvykis, Šaltąjį karą stumtelėjęs prie tikro karo ribos. 1983 metų lapkričio 2–11 dienomis NATO rengė karines pratybas kodiniu pavadinimu „Gabusis lankininkas 83“ („Able Archer 83“): buvo simuliuojamas vis aštrėjantis konfliktas, kuris galiausiai baigiasi branduoline ataka. Tokias karines generalines repeticijas praeityje abi pusės yra rengusios daugybę kartų. Šiose pratybose dalyvavo 40 000 JAV ir kitų Vakarų Europos NATO valstybių karių, dislokuojamų ir koordinuojamų naudojant šifruotą komunikaciją. Vadavietės mokymų scenarijus buvo toks: įsivaizduojama, kad mėlynosios pajėgos (NATO) gina savo sąjungininkus, kai oranžinės pajėgos (Varšuvos pakto šalys) pasiunčia kariuomenę į Jugoslaviją, o po to ketina okupuoti Suomiją, Norvegiją ir galiausiai Graikiją.

Išgalvotam konfliktui aštrėjant, įprastinis karas virs karu, kuriame bus pasitelkti cheminiai ir branduoliniai ginklai, tad NATO galės pasitreniruoti branduolinių raketų paleidimą. Jokie tikri ginklai nebuvo naudojami. Įrenginiai buvo muliažas, bet įelektrintoje atmosferoje po „KAL 007“ incidento Kremliaus panikieriai čia įžiūrėjo daug baisesnius dalykus: gudrybę, skirtą pridengti pasiruošimą tikram puolimui, – pirmajam branduoliniam smūgiui, kurį jau seniai pranašavo Andropovas ir kurio įrodymų jau daugiau nei treji metai bandyta aptikti vykdant operaciją RJAN.

NATO pradėjo realistišką branduolinio puolimo simuliaciją kaip tik tuo metu, kai KGB ieškojo jo ženklų. Įvairūs anksčiau nematyti operacijos aspektai sustiprino sovietų įtarimus, kad tai kur kas daugiau nei pratybos: prieš mėnesį sovietai fiksavo slaptos komunikacijos tarp JAV ir JK suintensyvėjimą (iš tiesų jį lėmė JAV invazija į Grenadą); Vakarų Europos lyderių dalyvavimą pradiniame operacijos etape; kitokias nei anksčiau karininkų judėjimo trajektorijas JAV karinėse bazėse Europoje. Kabineto sekretorius seras Robertas Armstrongas vėliau ponią Thatcher informavo, kad sovietai buvo nustėrę iš siaubo, nes pratybos „vyko per svarbią sovietinę šventę ir buvo panašūs į realius karinius veiksmus bei juos lydinčius pavojaus signalus, o ne šiaip karinį žaidimą“.

Lapkričio 5 dieną Londono rezidentūra gavo Centro telegramą, kurioje perspėjama, kad, JAV ir NATO priėmus sprendimą smogti pirmiems, jų raketos pakils į orą po septynių–dešimties dienų. Gukui įsakyta nedelsiant užtikrinti stebėseną, ar svarbiose vietose nėra kokios „neįprastos veiklos“: branduolinėse bazėse, ryšių centruose, vyriausybės bunkeriuose ir visų pirma Dauningstryto 10-ajame numeryje, kur vyriausybės pareigūnai suksis kaip pašėlę rengdamiesi karui, nors „žiniasklaida apie tai neinformuos“. Nurodymuose, kurie daug pasako apie paties KGB prioritetus, įsakyta stebėti, ar nėra požymių, „kad politinis, ekonominis ir karinis elitas“ evakuoja iš Londono savo šeimas.

O. Gordijevskio nuotraukos, slapta darytos Danijos žvalgybos (PET) stebėtojų per jo tarnybą Kopenhagoje.
Foto: Leidykla "Briedis"

Ši telegrama, kurią Gordijevskis perdavė MI6, buvo pirmas Vakarų gautas įrodymas, kaip sovietai neįtikėtinai susirūpinę dėl pratybų. Po dviejų ar trijų dienų Londono rezidentūrą pasiekė dar viena žaibo telegrama, kurioje pranešama (klaidingai), kad Amerikos bazėse paskelbta parengties padėtis. Centras tai aiškino įvairiai: neva atgalinis laiko skaičiavimas iki pirmo branduolinio smūgio prasidėjo dar vykstant „Lankininko“ pratyboms ir jomis prisidengus (iš tikrųjų Amerikos bazės tik stiprino apsaugą, nes Beirute teroristai užpuolė Amerikos pajėgų personalą). Žinia iš Gordijevskio atėjo per vėlai, kad Vakarai galėtų sustabdyti pratybas.

Tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo pradėjusi ruošti branduolinį arsenalą: lėktuvai Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje buvo užtaisomi branduoliniais ginklais; apie septyniasdešimt SS-20 tipo raketų, nukreiptų į Vakarų Europą, įsakyta laikyti aukščiausios kovinės parengties; po Arkties ledu, kad nebūtų aptikti, dislokuoti sovietų povandeniniai laivai su branduolinėmis balistinėmis raketomis. CŽV fiksavo karinį aktyvumą Baltijos šalyse ir Čekoslovakijoje. Kai kurie analitikai teigia, kad Sovietų Sąjunga jau buvo parengusi šachtas tarpžemyninėms balistinėms raketoms paleisti, bet paskutinę akimirką persigalvojo.

Lapkričio 11 dieną, kaip ir planuota pagal grafiką, „Gabiojo lankininko“ pratybos baigėsi, ir abi pusės iš lėto nuleido ginklus. Įtampa dėl gąsdinančios aklavietės, nereikalingos ir plačiosios visuomenės nepastebėtos, iš kurios nė vienai pusei nebūtų buvę laimingo išėjimo, atslūgo.

Istorikai nėra vieningi dėl to, kaip arti karo slenksčio buvo atsidūręs pasaulis. Oficiali MI5 istorija „Gabųjį lankininką“ laiko „pavojingiausiu momentu nuo Kubos raketų krizės 1962-aisiais“. Kiti teigia, esą Maskva visą laiką žinojo, kad čia tik pratybos, o sovietų pasiruošimai branduoliniam karui tebuvę įprasta treniruotė su įsivaizduojamu varžovu. Gordijevskis į tai reagavo flegmatiškai: „Jaučiau, kad visa tai toliau nemaloniai atspindi įsismarkaujančią Maskvos paranoją, bet kol nebuvo kitų ženklų, tai nekėlė rimto susirūpinimo, verčiančio nedelsiant ką nors daryti.“

Tačiau Britanijos vyriausybės pareigūnai, kurie skaitė Gordijevskio raportus ir visą srautą telegramų iš Maskvos, susidarė įspūdį, kad branduolinės katastrofos pavyko išvengti tik per plauką. Pasak britų užsienio reikalų ministro Geoffrey‘io Howe’o: „Gordijevskis mus įtikino, kad perteklinė rusų baimė dėl pirmojo branduolinio smūgio yra tikra. Todėl NATO sąmoningai keitė tam tikrus pratybų aspektus, kad sovietai nurimtų supratę, jog tai tik pratybos.“ Iš tiesų nukrypdami nuo standartinių pratybų elementų, NATO atstovai galbūt sustiprino priešingą įspūdį, tai yra kad jų ketinimai piktavališki. Tai patvirtina vėlesnė JK Jungtinio žvalgybos komiteto išvada: „Negalime atmesti galimybės, kad bent jau kai kurie sovietų pareigūnai / kariškiai neteisingai interpretavo „Gabųjį lankininką“... kaip keliantį realią grėsmę.“

Ministrei pirmininkei Thatcher visa tai kėlė itin didelį nerimą. Sovietų baimė ir Reagano retorika galėjo baigtis branduoliniu karu, bet Amerika nevisiškai suvokė padėtį, kurią pati iš dalies sukūrė. Reikėjo ką nors daryti, ir Thatcher įsakė „pašalinti Sovietų Sąjungos perteklinio atsako grėsmę, kylančią iš klaidingai suprantamų Vakarų ketinimų“. Užsienio reikalų ministerija „turi nedelsiant apsvarstyti, kaip šį klausimą pateikti amerikiečiams: tai, kad sovietai galbūt neteisingai vertina padėtį ir mano, jog NATO rengiasi netikėtam smūgiui“. MI6 sutiko Gordijevskio įžvalgomis pasidalinti su amerikiečiais. Noktono medžiaga buvo persiųsta platesniam ekspertų ratui: konkrečiai MI6 informavo CŽV, kad KGB karines pratybas laiko sąmoninga įžanga į karo pradžią.