Šimtadienį prieš mėnesį turėjo švęsti ir abiturientai. Bijau, kad jeigu kas nors jų pačių, tėvų ar mokytojų paklaustų, kaip jie vertina pirmąsias Vyriausybės darbo dienas, vertinimai, toli gražu, nebūtų palankūs. Tai, kas šiandien vyksta šalies švietimo sistemoje, yra pats tikriausias chaosas, nuo kurio priklausys daugelio abiturientų likimai ir tolimesnis jų gyvenimas.
Jau ne kartą kalbėjau apie tai, kad valdančioji dauguma pandemijos akistatoje didžiausią dėmesį turi skirti abiturientams, nes jiems šie, egzaminų, metai yra lemtingi. Ugdymo procesą perkėlus į nuotolį pastarieji, be kelių smulkesnių iniciatyvų, praktiškai palikti likimo valiai.
Ši Vyriausybė deklaravo skirsianti didelį dėmesį psichikos sveikatai, kurios „svarba yra nenuginčijama šiuolaikiniame pasaulyje ir ypač dabartinės sveikatos krizės kontekste. <...> Problemas spręsime mokslu ir geraisiais pavyzdžiais grįstais metodais“, tačiau kad ir kokius gerus metodus taikytų Vyriausybė (jei taiko), jos blogi sprendimai ne tik neprisideda prie situacijos stabilizavimo, o dar labiau gilina problemą.
Apie tai, kad abiturientai naujos Vyriausybės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komandai nėra prioritetas sako ir tai, kad pirmiausia vakcinuoti pradėti ikimokyklinio ir pradinių klasių mokytojai. Supratu politikų norą padėti tėvams kuo greičiau į mokyklas išleisti jų atžalas, tačiau dvyliktoms dabar daug svarbesnis metas.
Bandydama spręsti abiturientų pasiruošimo egzaminams klausimą Vyriausybė leido vykdyti kontaktines jų konsultacijas ne didesnėse nei penkių asmenų grupėse, tačiau šis sprendimas nei logiškas, nei teisingas. Mokytojams iki šiol nepaaiškinta, kokiu būdu ar pagal kokius kriterijus konsultacijoms jie turi atsirinkti mokinius.
Mokyti perspektyviausius ar tuos, kuriems prasčiau sekasi? Negebėdama priimti konkrečių sprendimų, Vyriausybė nusikratė atsakomybės ir teisėjais, spręsiančiais, kuriems mokiniams padėti labiau, o kuriems – mažiau, paskyrė mokytojus. Sprendimas ne tik neteisingas, tačiau ir diskriminuojantis. Mokiniams, kuriems mokytis sekasi sunkiau, tiesiog pritrūks laiko.
Tiesa, pritrūkti gali ne tik laiko, tačiau ir mokytojų. Taip gali nutikti dėl to, kad mokytojams, dirbantiems su abiturientais, nėra skiriamas prioritetas. Tai reiškia, kad susirgus mokytojui turės izoliuotis ir jo mokiniai, o tai iš pastarųjų, geriausiu atveju, atims dar dvi savaites laiko, kurį jie galėtų skirti pasiruošimui egzaminams.
Neigiamai Vyriausybės šimtadienį vertinti reikėtų ir dėl konkretumo stokos. Daugumai, tarp jų ir švietimiečių profesinėms sąjungoms, kyla nemažai klausimų dėl konkrečių ministerijos žingsnių, kurie turi būti žengti, norint įgyvendinti viešai deklaruotus ir užsibrėžtus šios Vyriausybės darbus.
Švietimo bendruomenė, po viešose konsultacijose pristatytų konkrečių priemonių, vis dar laukia, kol bus pradėtas nacionalinio susitarimo įgyvendinimas. Laukia ir tolimesnių diskusijų bei derybų dėl priemonių planui skiriamo finansavimo. Tik pradėjus planuoti būsimą biudžetą, pasimatys tikrieji priemonių plano prioritetai.
Pasibaigęs Vyriausybės medaus mėnuo reiškia, kad tiek socialiniai partneriai, tiek opozicija į šios Vyriausybės darbą švietimo srityje žiūrės reikliau ir kritiškiau. Jau šiandien akivaizdu, kad švietimo sistemą ištikusi pandemijos krizė yra per didelis iššūkis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybei, todėl linkiu daugiau kalbėtis ir išgirsti mūsų pasiūlymus, kurie padės ir prisidės, kad ugdymo sistema bei kokybė pakiltų į aukštesnį lygį, o abiturientai neliktų už borto.