Kaip galima pateisinti tokias sankcijas, ar jos nėra nepagrįstas kišimasis į šalies vidaus reikalus, ar jos nesilpnina „taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos“? Ar sąjungininkai turėtų šitaip bausti vieni kitus?
Padėtis nėra hipotetinė. Turiu omenyje sankcijas, kurias Vašingtonas taiko arba grasina taikyti Vokietijos ir kitų ES šalių bendrovėms, jei jos dalyvaus tiesiant dujotiekį „Nord Stream 2“.
Praeitą savaitę JAV Valstybės sekretorius A. Blinkenas Vokietijos užsienio reikalų ministrui H. Massu dar kartą pagrasino sankcijomis, pridurdamas, kad Vokietija yra viena artimiausių JAV sąjungininkų, tad „mes neleisime, kad šie nesutarimai trukdytų darbui, kurį vykdome kartu spręsdami abiejų mūsų šalių piliečiams rūpimas problemas.“
Nežinia, kiek šitoks Blinkeno ir JAV „didžiadvasiškumas“ tenkins Vokietiją, nes Blinkenas iš esmės sakė, kad JAV toliau kišis į Vokietijos vidaus reikalus, o Berlynas turi elgtis, lyg tai būtų nereikšmingas mažmožis.
Sankcijos tapo labiausiai vartojamu Vakarų šalių politikų įrankiu, atsaku į visas problemas, ar tai būtų suverenumo pažeidimai, mažumų persekiojimas, ar politinė žmogžudystė. Lengva jas paskelbti, sukuriama veikimo regimybė, jos paprastai nieko nekainuoja jas taikančioms šalims.
Bet sankcijos neveiksmingos, neskatina nei žmogaus teisių gerbimo, nei demokratėjimo, veikiau sudaro sąlygas nubaustai valstybei sugriežtinti savo politiką, laimėti didesnį gyventojų pritarimą bei vaizduotis nacionalinio orumo ir garbės gynėja.
Sankcijos, atsakomosios sankcijos ir jas lydinčios pasipiktinimo išraiškos tapo diplomatinio ritualo dalimi, kas buvo akivaizdu praeitą savaitę. Praeitą penktadienį ES, Jungtinė Karalystė ir Kanada į sankcijų sąrašus įtraukė keturis Kinijos Sindziango regiono pareigūnus.
Pekinas atmetė kaltinimus dėl uigūrų persekiojimo, paskelbė sankcijas dešimčiai europiečių. Pekino reakcija buvo numatoma, bet ES šalys iškvietė Kinijos ambasadorius ir pasmerkė atsakomąsias priemones.
Vokietija jas pavadino „nederama eskalacija“, Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas J. Borrellis pareiškė, kad jos yra „apgailėtinos ir nepriimtinos“, apgailestavo, kad Kinija vėl užmerkė akis, o nekeitė savo politikos ir nešalino susirūpinimą keliančių klausimų. Lietuva pasisakė panašiai, taip pat ir Blinkenas.
Vakarų pasipiktinimas, jei jis nuoširdus, šiek tiek stebina. Egzistuoja norma, kad į diplomatų išsiuntimus reaguojama išsiunčiant tos šalies diplomatus, į sankcijas atsakomosiomis sankcijomis. Ar kas nors tikėjosi, kad Rusija ir Kinija sakys „Mea maxima culpa “, juolab, kad kartais sankcijos yra akivaizdžiai savavališkos?
Reikia reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje ir Kinijoje, bet kaip nors išradingiau negu dar kartą taikyti naujas sankcijas. Teoriškai sankcijomis siekiama pakeisti sankcionuojamos šalies elgesį ne vien lazda, bet ir meduoliu. Bet meduolių nėra, tad Kremlius neturi paskatų elgtis kitaip. Reikalavimui palikti Krymą nepritars joks Rusijos vadovas. Nepadeda ir tai, kad JAV remia šalis, kaip Saudo Arabija, kuri labiau engia savo piliečius negu Rusija. Vertybių politika turi būti nuosekli.
Daugėja ženklų, kad Rusija ir Kinija ketina atsiriboti nuo JAV, iš dalies ir nuo ES, su jomis kuo mažiau bendrauti. Vasario viduryje Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas pasakė, kad Rusija yra pasiryžusi nutraukti ryšius su ES, jei Briuselis paskelbs naujas sankcijas dėl Navalno nuteisimo. Tai neįvyko, bet judama ta linkme. Neseniai įvykusiame Kinijos ir JAV užsienio reikalų ministrų susitikime Kinija griežtai kritikavo Vašingtoną, ragino JAV įvertinti savus, o ne svetimų šalių trūkumus.
Atsakydamas į JAV prezidento Bideno pritarimą teiginiui, kad jis žudikas, Putinas išvardijo JAV nusikaltimus nuo čiabuvių genocido, juodaodžių vergijos ir dabartinio diskriminavimo iki atominių bombų panaudojimo per Antrąjį pasaulinį karą. Tokio „atvirumo“ kol kas nebūta.
Kartais aiškinama, kad Rusijos retorika susieta su vidaus politika ir šių metų Dūmos rinkimais. Putinui reikia priešų bei grėsmių, kad galėtų vaizduotis ryžtingu vadovu ir telkti savo rinkėjus. Po rinkimų Rusija esą bus labiau sukalbama. Šio aiškinimo negalima kategoriškai atmesti, bet vyksta su rinkimais nesusieti pokyčiai. Stiprėja įsitikinimas, kad Vakarai toliau didins spaudimą, tad nėra jokios prasmės laikyti JAV ir ES „partneriais.“
Priešiškumas sankcijų režimui auga ne tik tarp sankcionuotų Rusijos politikų ir saugumiečių. Vienas įtakingiausių Rusijos užsienio politikos ekspertų Fiodoras Lukjanovas teigia, kad Rusija ir Vakarai turi eiti savo keliais, mažiau bendrauti vienas su kitu ir tik tada, kai tai absoliučiai būtina. Abi pusės tiesiog turėtų viena kitos vengti. Yra manančių, kad tam tikras atsiribojimas būtų Vakarams naudingas, gal net pristabdytų ekonominę Kinijos ekspansiją.
Bėda tai, kad Rusija, Kinija ir JAV skubiai tiria ir gamina naujus ginklus, JK paskelbė, kad ženkliai didins savo branduolinius pajėgumus, kas savo ruožtų skatins Pakistaną ir Indiją žengti panašia linkme. Kuo mažiau ryšių ir tarpusavio pasitikėjimo, tuo mažesnė tikimybė saugiai deeskaluoti nelauktus pavojų keliančius incidentus, kurių buvo ne vienas per Šatąjį karą.
Neseniai paskelbta Levados apklausa rodė, kad tik 29 proc. rusų mano, kad Rusija yra Europos šalis, palyginus su 52 proc. 2008 m. Jauni rusai nuo 18 iki 24 metų net tvirčiau atmeta europietišką tapatybę, tik 23 proc. laiko Rusiją Europos šalimi. Šiai kartai augant, tvyro nuolatinė įtampa ir priešiškumas. Net po kartų kaitos, vargu, ar prie valdžios vairo atsistos Vakarų draugas.
Prieš kelias dienas Bidenas pakvietė Kinijos ir Rusijos prezidentus į jo balandį organizuojamą virtualų viršūnių susitikimą klimato krizei aptarti. Kaip jie reaguos į kvietimą rodys, ar jie nutarė, jog neverta stengtis bendradarbiauti su JAV.
