Kol vieni ieško trumpiausio kelio iš pandeminės aklavietės ir sprendžia, kaip greičiau sugrįžti į mokyklą, į restoraną, į sporto salę, į teatrą, į lėktuvą, Lietuvoje vyksta desperatiška vertybių patikra. Tokie keisti dalykai vykdavo ir anksčiau, distopinėje sovietinėje kasdienybėje. Pavyzdžiui: eidavai pietauti į pagrindinėje sostinės gatvėje veikiančią kavinę „Šešupė“, ji dirbdavo, bet pietauti nepavykdavo, nes rasdavai uždarytas duris ir lentelę: „Sanitarinė valanda“. Pietų metas baigdavosi, kavinės duris atrakindavo.
Kaip čia taip atsitiko, kad prireikė tamsios kovidinio maro valandos tam, kad pradėtume iki beprotybės pliektis aiškindamiesi, ar jau tikrai Sodoma ir Gomora, kai „moteris su kiaušiniais“ įeis į moterų tualetą, ar dar nelabai? Ar būtent tais prakeiksmo metais, kai teko palaidoti 3,5 tūkstančio, dešimtis tūkstančių reikėjo pakišti po gaubtu, kad neuždustų, būtent šį negerą laiką reikėjo pasirinkti perėjų dažymo darbams, neapykantos kalbos įforminimui, išstojimo iš ES svarstymams, didžiojo šeimų žygio už kažką ir prieš kažką organizavimui?
Taip, matyt, turėjo būti. Nes anuo, ikipandeminiu, laiku šalies žmonės gyveno nuolatiniame išsibarstyme. Gyveno čia ir ten. Vieni užsienyje, emigracijoje sunkiai dirbo. Kiti aukštuomenėse, pagal jau bankrutavusių žurnalų nustatytą kalendorių slidinėdavo Alpėse, žiemodavo šiltose salose. Seimo deputatai, Vyriausybės nariai oriai (nors kartais ir ne visai oriai) leisdavo laiką oro uostų VIP salėse, išvykdami į artimas, į tolimas komandiruotes. Intelektualai per kultūrinę žiniasklaidą atsiųsdavo linkėjimų iš prestižinių gastrolių, iš bienalių, iš trienalių, iš festivalių.
Žinoma, būdavo ir paprastesnių variantų. Kažkam viso labo užtekdavo palaimingai kiurksoti sodyboje prie ežero. Arba savaitgaliais kūniškai pasitobulinti viename iš daugelio sanitas per aqua Birštone, Druskininkuose.
Ir taip ištisus metus: vieni išvažiavę, kiti – vos sugrįžę, bet jau ir vėl į neaiškias tolumas dairosi. Argi įmanoma tokiame sąmyšyje, oro ir jūrų uostų, greitkelių spūstyse patikrinti vertybes, šlykštybes, konvencijas, sąjungas, draugus, priešus? Ar užsiėmus pusės tonos tikrinių baravykų rauginimo darbais pasisektų atremti agresiją prieš šeimos tradicijas?
Anuo ikipandeminiu laiku tokiems dalykams paprasčiausiai nelikdavo laiko. Dabar laiko – sočiai. Ir pažiro kibirkštys. Ir įsidegė tai, apie ką garsiai svajoja ponas Puidokas – „vertybinė revoliucija“.
Štai kodėl Lietuvai reikia kelionių! Bet ne tam, kad masiškai postintume apskrudusius šonus iš Maldyvų, Turkijos, Egipto ir kitų šalių, kuriose viešpatauja nepajudinamos tradicijos, o keliautojai uždaromi į all inclusive aptvarus. Ne, sugrįžti reikia į realųjį tikėjimų, nuodėmių, laisvių, tolerancijų pasaulį. Būtų gerai ten sugrįžti. Kol dar ne vėlu. Kol dar netapome žmonėmis iš specifinių vertybių stovyklos. Nes jeigu pavėluosime – lauks kultūrinis šokas.
Neseniai atsitiktinai tapau tokio kultūrinio šoko liudininku. Pavakarys Tenerifėje. Vandenyno pakrantė. Tarp juodų sustingusios lavos uolų deginasi įvairių tautybių, amžiaus grupių žmonės. Girdisi kelios kalbos – ispanų, prancūzų, vokiečių. Ateina linksmai nusiteikusi šeima – tėtis, mama ir du berniukai. Kalba lenkiškai, tikrina nardymo kaukes ir vamzdelius. Entuziazmas, puiki nuotaika, atostogų džiaugsmas. Kelios akimirkos, ir viskas eina velniop. Vyresnis berniukas neskuba nerti, dairosi tarp uolų kairėn. Jaunesnis žiūri dešinėn. Seku jų žvilgsnį: kairėje stovėdamos, atsukusios nuogas krūtines deginasi dvi išvaizdžios merginos. Dešinėje įlankos pusėje sėdi du apsikabinę vaikinai. Berniukų žvilgsnį pagauna jų tėtis. Kumšteli žmonai ir kažką šnibžda. Dabar jau dairosi ir moteris. Jos baltą, dar nespėjusį saulėje įdegti, veidą nutvieskia pykčio raudonis.
Kas įvyko toliau? Nieko nuostabaus: suveikė specifinių vertybių stovyklos mechanizmai. Tėvai griežtu tonu vaikams įsakė nežiūrėti. Bet to neužteko. Išgirdau: Chodźmy do domu, eime namo. Šeima susikrovė mantą, apsirengė ir apleido vandenyno pakrantę. Atlanto bangos toliau monotoniškai talžė juodas lavos uolas. Štai taip leftistinė, tolerantiška, laisvamaniška Ispanija, kurią „ne spaudai – ne portalams“ nuolat koneveikia ten apsistojusi juvelyrė, paveikė šeimą iš tradicijų šalies, kuri vėlgi nuolat garbinama „ne spaudai – ne portalams“.
Vokietijos žydė, uždarumo ir melo filosofijos tyrinėtoja Hannah Arendt primena, kas per reiškinys yra specifinių idėjų stovykla: tai nuo prieštaringo, nekontroliuojamo, nestabilaus pasaulio, sklidino spontaniškų sąveikų, ir komunikacijos atskirta, izoliuota zona, kurios gyventojai patys anksčiau ar vėliau tampa gyvu patvirtinimu, kad specifinių idėjų propaganda veikia.
Chodźmy do domu! Ši atostogų išsiilgusios moters balsu ištarta frazė iki šiol skamba atmintyje. Eime namo! Užsidarykime. Atsiskirkime. Atsiribokime. Nesidairykime. Stiprinkime imunitetą, bet ne virusui, o išoriniam pasauliui, kuris vis aršiau kėsinsis į stovyklos specifinių idėjų suverenumą.
Kas toliau? Kaip reikės išsigelbėti, atsilaikyti, nenuskęsti? Kaip bus su tais, kurie drįs iškelti koją iš tvarkingo dvispalvio idėjų pasaulio, ir Europa pašaipiai, be gailesčio juos aptaškys savais ryškių spalvų, nuodėmingų formų, klaidžios istorijos purslais?
Bet nereikia niekur toli važiuoti. Viskas surašyta, nutapyta, nulipdyta, papasakota. Kas nutiktų, jeigu šiandien Lietuvoje parodytų puikų biografinį filmą „Leonardo“, kurį vakarais transliuoja pirmasis italų valstybinės televizijos kanalas RAI UNO? Filme aiškiai parodyta: legendinis Leonardo da Vinci, Giocondos autorius, bučiuojasi su vyru! Tą patį vakarą, pasižiūrėjęs šį filmą, feisbuke perskaičiau vieno padoraus vyriškio svarstymus: esą gėjus reikėtų vadinti sodomitais, nes Sodoma ir Gomora prišaukė jie, iškrypėliai.
Kaip filmą apie Leonardo sutiktų Lietuvoje? Nes juk faktas istorinis, neišgalvotas: 1467 metų balandžio 9 dieną anoniminis skundikas pateikė Florencijos teismui kaltinimą sodomija: menininkas santykiavo su septyniolikmečiu vaikinu vardu Jacopo. Kokios pas mus būtų filmo pasekmės? Kokios išvados? Ar nebūtų tvirtų tradicijų šalyje L. Da Vinci gerbėjams pasakyta tai, ką Tenerifėje mama pasakė vaikui, kuris viso labo dairėsi: chodźmy do domu!
Kai tik bus galima – išvažiuokime iš namų. Pasidairykime anapus specifinių idėjų stovyklos. Kol nevėlu.
