Akyliau sekantys viešąją erdvę gali pastebėti vis ryškesnius neapykantos ženklus. Nuo dažnėjančių protestų iki agresyvėjančios kalbos, augančio pasipiktinimo ar suintensyvėjusių marginalų, jaučiančių, kad ant šios pykčio bangos galima pabandyti iššokti su savo radikalia darbotvarke.

Dalis visuomenės jaučia nuovargį dėl laisvę ribojančių karantino reikalavimų, dalis pradėjo susidurti su realiomis ekonominėmis pandemijos pasekmėmis, dalis piktinasi dėl ne pagal jų asmeninę valią pasibaigusių rinkimų rezultatų, pasikeitimus sekančių politinių sprendimų ar kintančios socialinės tikrovės.

Šis pyktis yra labai žmogiškas ir suprantamas. Turbūt nėra žmogaus, kuris nejaustų vienokių ar kitokių emocinių karantino, priverstinio atsiribojimo, užsidarymo, savo veiklos sustabdymo padarinių. Paprastai sakant, nėra tokių, kurie nebūtų pagalvoję apie tai, kaip užkniso dabarties situacija ir kaip norėtųsi grįžti į reliatyvią normalybę.

Paprastai sakant, nėra tokių, kurie nebūtų pagalvoję apie tai, kaip užkniso dabarties situacija ir kaip norėtųsi grįžti į reliatyvią normalybę.

Vis dėlto, šis žmogiškas pyktis ir nepasitenkinimas pamažu gali peraugti į neapykantą, agresiją ir smurtą. Svarbu pastebėti ir tai, kad neapykanta dažnai nepasirodo tikruoju savo veidu. Ji slapstosi už įvairių priedangų, kurios padeda suburti nuosaikesnius žmones, paliestus karantino nuovargio.

Ryškiausi pastarųjų dienų pavyzdžiai rodo, kad neapykantą ir jos kurstymą bandoma paslėpti už visuomenei svarbių, jautrių ir kompleksiškų klausimų. Tokia priedanga tampa šeima ir deklaratyvus jos gynimas, banalaus patriotizmo aktai ar bandymas perimti teisių ir laisvių diskursą.

Partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos ir joje pateikiamų apibrėžimų klausimai išjudino ir atpalaidavo dalį pykčio, kuris nukreiptas prieš lytines mažumas, jautresnį požiūrį į smurtą ar kompleksiškesnį požiūrį į socialinių tapatybių keliamas problemas.

Visas šis pyktis oponentų pridengiamas šeimos gynybos naratyvu. Nuo elektroniniu būdu surinktų ir Seimo pirmininkei primygtinai įsiūlytų jokios teisinės galios neturinčių pavardžių sąrašų iki vadinamojo Didžiojo šeimos gynimo maršo.

Suteikime galimybę abejonei ir pažiūrėkime, kaip formuluojamas šis šeimos gynimo klausimas. Nuo ko ginama šeima?

Maršo deklaracijoje skelbiama, kad tam tikra žmonių grupė vienijasi dėl „Europos Sąjungos ir naujojo Lietuvos Respublikos Seimo ideologinio karo metodais vykdomos kairiųjų liberalių bendruomenių bei LGBT organizacijų privilegijavimo politikos, dėl skatinamos agresyvios seksualinių mažumų propagandos ir visuomenės daugumą diskriminuojančios teisėkūros, keliančios grėsmę pagrindiniams visuomeninio ir tautinio gyvenimo principams ir vertybėms, reaguodami į Europos Sąjungos Parlamento paskelbtą deklaraciją, kurioje Europos Sąjunga skelbiama LGBTIQ asmenų laisvės erdve“.

Ar matote šioje motyvacijoje ką nors, kas pateisintų šeimos gynybos siekį? Ar matote konkrečias nuorodas į tiesiogines, realias šeimos institutui kylančias problemas, tokias kaip skyrybos, psichologinės problemos, smurtas, alkoholizmas, socialinių įgūdžių, empatijos stoka?

Deklaracijoje skelbiamas aiškus nusistatymas prieš LGBT bendruomenę, dabartinę valdžią, tam tikras politines pažiūras, tam tikrus pažiūrų reiškimo būdus, Europos Sąjungos sprendimus, tačiau nė žodžiu nepaminimos realios Lietuvos šeimoms kylančios problemos.

Deklaracijoje skelbiamas aiškus nusistatymas prieš LGBT bendruomenę, dabartinę valdžią, tam tikras politines pažiūras, tam tikrus pažiūrų reiškimo būdus, Europos Sąjungos sprendimus, tačiau nė žodžiu nepaminimos realios Lietuvos šeimoms kylančios problemos.

Visa deklaracija yra nukreipta prieš kažką ir išsako nepasitenkinimą valdžios veiksmais ar kitų bendruomenių egzistavimu, tačiau nieko konkretaus nepasakoma apie šeimos kaip instituto būklę Lietuvoje.

Paprastai sakant, deklaracijoje matoma ne šeimos gynyba, o skelbiamų jos priešų puolimas ir vienijimasis iliuzinei kovai.

Jei pažvelgtume į dažniausiai pasitaikančias skyrybų priežastis, pamatytume, kad įvardijamos neištikimybės, bendravimo stokos, ginčų, neišpildytų lūkesčių, intymumo stygiaus, lygybės trūkumo, finansinių bėdų, nepasirengimo santuokai ar smurto šeimoje problemos.

Ar apie tai užsimena šeimų gynėjai? Ar jie turi sprendimų šioms problemoms, kasdien išskiriančioms dešimtis porų? Paliksiu šį klausimą retorinei tylai.

O gal aš klystu ir Lietuvoje išties dažniausia skyrybų priežastimi yra atviras kalbėjimas apie homoseksualių asmenų teises ir jų vaidmenį visuomenėje, Laisvės partijos mandatai Seime, Tomo Vytauto Raskevičiaus asmenybė ar Europos Sąjungos sprendimai žmogaus teisių srityje? Galbūt.

Šalia dangstymosi šeimos gynėjų vėliava, matome ir tiesioginį neapykantos pakišimo po valstybiniu simboliu – trispalve – atvejį.

Vienoje iš Vilniaus požeminių perėjų menininkės Karolinos Rimkutės ir jos kolegų nutapyta vaivorykštės spalvų LGBT vėliava buvo uždažyta Lietuvos valstybinės vėliavos spalvomis.

Savaime suprantama, kad pats trispalvės piešimo aktas gali būti patriotiniu ar pilietiškai sąmoningu veiksmu. Bet šiuo atveju jis tapo sąmoningai reiškiamos neapykantos aktu. Požeminę perėją nuo homoseksualumo „gelbėję“ asmenys tokiu poelgiu demonstravo ne patriotizmą, o nepagarbą.

Simbolinis uždažymo veiksmas pademonstravo ne tai, kad Lietuvos interesas yra aprėpiantis visų socialinių grupių interesus, o tai, kad vienai grupei nėra vietos viešai išpažinti savo tapatybę. Trispalvė tapo ne vienybės, o diskriminacijos prieš vieną iš tokių pačių piliečių sudaromų grupių simboliu.

Simbolinis uždažymo veiksmas pademonstravo ne tai, kad Lietuvos interesas yra aprėpiantis visų socialinių grupių interesus, o tai, kad vienai grupei nėra vietos viešai išpažinti savo tapatybę. Trispalvė tapo ne vienybės, o diskriminacijos prieš vieną iš tokių pačių piliečių sudaromų grupių simboliu.

„Jums nėra vietos Lietuvoje“ – tokiu simboliniu veiksmu pademonstravo LGBT vėliavą uždažę asmenys ir jų palaikytojai.

Trečia simboline uždanga neapykantos dangstymui tapo šiaip jau racionali, svarbi ir tikslinga diskusija apie žodžio laisvę. Problema čia ta, kad kol vieniems žodžio laisvė atrodo svarbi dėl kalbos kontekstualumo, sudėtingo ribų brėžimo proceso ir noro išsaugoti įvairias išraiškos formos, kitiems ji tiesiog žaislas išreikšti savo neapykantą.

Savaitgalį pačiame Vilniaus centre surengtame, socialiniuose tinkluose reklamuotame ir transliuotame mitinge įvairūs asmenys (patys nesuvokdami situacijos ironiškumo) skundėsi žodžio laisvės situacija valstybėje bei piktinosi šliaužiančia cenzūra.

Taip, žodžio laisvė yra pamatinis demokratinės visuomenės funkcionavimo kriterijus, bet žodžio laisvė savyje numato ir etines, o atskirais atvejais ir teisines ribas. Tai, kad jus žeidžia, erzina ar pykdo vienos ar kitos politinės partijos, lytinės, tautinės ar rasinės mažumos raiška ar pats jų egzistavimo faktas, nesuteikia jokios teisės viešai užgaulioti, niekinti, tyčiotis ar skatinti susidoroti.

Ir vieša diskusija dėl tokių neapykantos raiškos ribų yra toks pats demokratinis procesas. Procesas, ginantis demokratiją nuo neapykantos anarchijos visiems atviroje ir prieinamoje viešojoje erdvėje.
Ironiška ir tai, kaip greitai raginantys aukoti kitų žodžio laisvę, jų teisę į viešumą ir savo tapatybės raišką, staiga griūna ant nugaros ir užima aukos poziciją, kai jiems primenama, kad visuomenėje turėtų galioti padorumo, pagarbos ir tolerancijos principai.

Ironiška ir tai, kaip greitai raginantys aukoti kitų žodžio laisvę, jų teisę į viešumą ir savo tapatybės raišką, staiga griūna ant nugaros ir užima aukos poziciją, kai jiems primenama, kad visuomenėje turėtų galioti padorumo, pagarbos ir tolerancijos principai.

„Toleruokite mane!“, – staiga klykteli celofaniškai bespalvis ir bestuburis, visa atspindintis ir viskuo manipuliuojantis viešosios erdvės chuliganas.

Ko mus moko šis procesas? Visų pirma to, kad turime išsaugoti budrumą ir jautrumą net ir tada, kai renkamės protesto, pykčio ar susierzinimo raiškos formas. Absoliučiai normalu ir sveikintina būti nepatenkintu, jausti nusivylimą, norėti kitokių politinių sprendimų ar kita kryptimi žengiančių socialinių pokyčių.

Bet negalime pasiduoti neapykantai ar kitaip mąstančių, kitaip pasaulį suprantančių niekinimui. Negalime atverti šliuzų neapykantai, kuri galiausiai nušluoja ir tai, ką dangstosi ginanti – šeimas, patriotiškumą, laisves ir teises.

„Žmonės, kurie nepakenčia savo išrinktos valdžios, pasąmoningai nekenčia ir savęs. Dedamės krikščioniška tauta su artimo meile, bet nemokame mylėti net patys savęs“, – kartą yra konstatavęs bičiulis, profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Pratęsdamas jo mintį užbaigčiau šį komentarą retoriškai paklausdamas: o gal mūsų neapykanta prasideda ir baigiasi būtent ties savimi?