Radikalios politinės pažiūros šį Pirmojo pasaulinio karo veteraną ir daug žadantį žurnalistą suvedė su tarpukariu Vokietijoje vis populiarėjančios A. Hitlerio vadovaujamos nacionalsocialistų partijos lyderiais. Tapęs partijos nariu, O. Dietrichas veržliai kopė karjeros laiptais. 1931 m. pradėjo vadovauti nacių partijos spaudos tarnybai, vėliau tapo NSDAP spaudos sekretoriumi, o nuo 1934 m., kai hitlerininkai jau įsitvirtino valdžioje, buvo paskirtas Reicho spaudos šefu.

O. Dietrichas asmeniškai kuravo partijos įvaizdžio politiką visuomenėje, rengė oficialius pranešimus spaudai, rašė Hitlerį šlovinančius kūrinius, 1937 m. buvo paskirtas Reicho vyriausybės spaudos sekretoriumi, o po pusmečio – Reicho spaudos palatos prezidentu.

Šie prisiminimai ir pasvarstymai apie A. Hitlerio asmenybę parašyti netrukus po karo, autoriui kalint Landsbergo kalėjime. Pirmojoje dalyje Hitleris vertinamas kaip asmenybė, politikas ir kariuomenės vadas. Antrojoje dalyje dėmesio skiriama kasdieniams Trečiojo reicho fiurerio pomėgiams, įpročiams, dienotvarkei, buičiai. Skaitant O. Dietricho minimus įvykius, detales, pastebėjimus, prieš akis iškyla niūrus nacių valdomos Vokietijos pasaulis ir pagrindinis jo kūrėjo portretas – be galo nepakantaus, bet šventai įtikėjusio savo išskirtine misija.

Pats O. Dietrichas, nugalėjusios pusės vertinamas kaip vienas pagrindinių Trečiojo reicho propagandininkų, buvo nuteistas septynerius metus kalėti, bet 1950 m. paleistas. Mirė po dvejų metų Diuseldorfe, sulaukęs 55-erių.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

1941 m. kovo pradžioje vienas iš mano padėjėjų informavo, kad tarp karo korespondentų sklando gandai apie rengimąsi pulti sovietus. Buvau priblokštas ir iš pradžių šia žinia nepatikėjau.

Pavojingus pramanus pavadinau pačiu tikriausiu nusikaltimu, kurio tikslas – sugriauti Nepuolimo pakto sutvirtintus Vokietijos ir SSRS santykius. Savo kolegoms griežtai uždraudžiau apie tai net užsiminti. Tada man atrodė, kad tai bepročių fantazijos, o galbūt tikslingas politinis sabotažas. Pamenu, 1939 m. rugpjūtį Berchtesgadene, kai iš Maskvos paskambinęs von Ribbentropas pranešė Hitleriui apie ekonominio pakto tarp Rusijos ir Vokietijos sudarymą, pietaujantis fiureris tučtuojau pašoko nuo stalo ir sušuko: „Mes nugalėjome!“

Puikiai pamenu, kaip įtikinamai Hitleris įrodinėjo pakto tarp Vokietijos ir SSRS svarbą. Tada fiureris gyrė Staliną kaip išskirtinai blaivų, konstruktyvų valstybės veikėją. Jis sakė besidžiaugiantis galimybe tęsti Bismarcko užmegztą draugystės su Rusija tradiciją ir tuo, kad nuo šiol nebėra pavojaus kariauti dviem frontais. Vokietijos ir SSRS sąjunga, tęsė fiureris, yra paremta bendrais interesais ir būsianti sėkminga abiem pusėms. Esą bičiuliškų santykių su Rusija idėja buvo gaji įvairiais istoriniais laikotarpiais, bet vis sugriūdavo dėl kitų valstybių intrigų.

Hitleris
Foto: AP/Scanpix

Pasirašius paktą, Goebbelsui nedelsiant nurodyta peržiūrėti mūsų propagandos politiką, visais būdais stengtis įtikinti tautą, kad ideologijų ir valstybių santvarkų skirtumas neturi įtakos Vokietijos ir Rusijos santykiams. Ištisus aštuoniolika mėnesių Vokietija ir Sovietų Sąjunga viena kitos atžvilgiu laikėsi korektiškos politikos. Žinoma, tomis dienomis SSRS pasistūmėjo į vakarus dalies Suomijos, Baltijos šalių ir Besarabijos teritorijų okupavimo sąskaita, bet 1940 m. lapkritį Berlyne apsilankiusio Viačeslavo Molotovo publikuoti komunikatai nerodė, kad abipusis pasitikėjimas būtų bent kiek susilpnėjęs.

Kiek vėliau, baigiantis 1941-ųjų pavasariui, gandų apie neišvengiamą Vokietijos ir Rusijos susidūrimą pradėjo rastis ir užsienio spaudoje. Daugelis vokiečių, tarp jų ir aš, manė, kad tokios kalbos greičiausiai kilo siekiant atgrasymo. Ko gero, Vermachto vadovybė ėmėsi tam tikrų priemonių, norėdama įspėti sovietų vyriausybę nutraukti Raudonosios armijos pajėgų telkimą prie vakarinių SSRS sienų.

Bet gandų srautas ir toliau kaitino atmosferą. Sklandė įvairiausi, patys beprotiškiausi ir prieštaringiausi spėjimai, bet nė vienas nebuvo patvirtintas faktais. Tvyrojo visiška nežinia.

Propagandos ministerijos tarnautojo suėmimas virto tarptautine sensacija. Per vienos užsienio valstybės ambasados surengtą diplomatinę „arbatėlę“ tas tarnautojas neva truktelėjęs kažko stipresnio ir užsiminęs apie gresiantį karą tarp sovietų ir vokiečių. Hitleris, patartas von Ribbentropo, įsakė tą žmogų griežtai nubausti. Aš taip pat pateisinau griežtą elgesį, mat baiminausi, kad tokių gandų platinimas pakenks vokiečių ir rusų santykiams.

Maždaug birželio viduryje po pasitarimo Miunchene su Rumunijos premjeru Ionu Antonescu Hitleris sugrįžo į Berlyną. Mane apstulbino tas nepasitikėjimas ir įtampa, apėmusi politinius Berlyno sluoksnius, lyg juos būtų paveikusi nuodinga užsienio spaudos įtaka. Nepaisant vėl pasklidusių gandų bangos, prisimindamas viešas Hitlerio kalbas ir privačius pareiškimus vyliausi, kad Vokietija niekada nepuls SSRS. Ir tik birželio 22-osios naktį sužinojau baisią tiesą. Iki pat paskutinės akimirkos tie nedaugelis žmonių, kurie apie tai buvo informuoti, laikė liežuvį už dantų. Tą vakarą Reicho kanceliarijoje tvyrojo neįprastas sąmyšis: visi kažkur skubėjo, veiduose buvo matyti susijaudinimas. Neliko jokių abejonių: rengiama kažkas pasibaisėtina. Ketvirtą valandą ryto buvau iškviestas dalyvauti spaudos konferencijoje Užsienio reikalų ministerijoje. Esą Joachimas von Ribbentropas paskelbsiąs svarbų pranešimą. Taip pat sužinojau, kad penktą valandą ryto per radiją kalbės Goebbelsas. Neįtikėtinas dalykas! Pasirodo, auštant Hitleris vis dėlto užpuolė Rusiją.

J. von Ribbentropas užsienio žurnalistams praneša apie karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžią.
Foto: Leidykla "Briedis"

Įsiveržimas į SSRS tapo valdžios apsvaiginto Hitlerio veiksmų kulminacija, paskutine jo politinių klejonių faze ir visa ryjančio demoniško apsėdimo viršūne. Jis įtikino save, kad preventyviu smūgiu per kelis mėnesius pavergs bekraštę teritoriją ir taps žemyno šeimininku.

Nesiklausydamas proto balso jis tikėjo, kad sugebės pergudrauti visus politinės logikos įstatymus ir istorijos pamokas. Lemtingas jo tamsios prigimties susidvejinimas pasireiškė visa jėga. Hitleris žaidė dvigubą didelio masto žaidimą. Įsitikinęs savo „aukščiausia misija“, jis griebėsi masinančios galimybės – visiems laikams apsaugoti vokiečių tautą, sunaikinant grėsmę iš Rytų. Dėl šio tikslo buvo pasirengęs viskam. Didybės manija nugalėjo sveiką politinę nuovoką.

Vis dėlto Hitlerio neapleido niūri nuojauta, kai jo įsakymu Vermachtas jau buvo pajudėjęs plačiu frontu nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir jau buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie Rusijos kampanijos pražią. Jis klausėsi radijo. Skambėjo ateities pergales pranašaujančios fanfaros (perdarytos iš Ferenco Liszto „Preliudijos“).

Man pasakojo, kad paryčiais jis vienam iš savo artimiausių bendražygių tarė: „Jaučiuosi taip, lyg būčiau atidaręs duris į tamsų kambarį, nežinodamas, kas jame yra.“

Toks pat nerimas tvyrojo ir Užsienio reikalų ministerijoje, kur penktą ryto prasidėjo von Ribbentropo spaudos konferencija. Žurnalistai atrodė iki galo neprabudę ir labai prislėgti. Matyt, Hitleris tai jautė, nes po kelių dienų man papriekaištavo, kad žiniasklaida nepakankamai efektyviai ir įtikinamai palaikė jo Rusijos kampaniją. Tačiau netrukus svaiginantys pranešimai apie pirmąsias pergales fronte apmalšino Hitlerio nuogąstavimus ir padarė galą visoms jo abejonėms.

Be atvangos puolantis Vermachtas Rytuose užėmė didelę teritoriją – Baltijos valstybes, Baltarusiją ir Ukrainą. Ir vėl paaiškėjo, kad Hitleris nemoka valdyti užkariautų kraštų. Jis griebėsi tų pačių metodų, kurie nepasiteisino kitose Europos valstybėse. Kaip jis galėjo tikėtis pasisekimo, visiškai nepaisydamas kitų tautų vilčių, jų psichologijos ir gyvenimo būdo? Kad ir kokie buvo fiurerio motyvai, jis paskelbė karą šaliai, kurioje gyveno 180 milijonų gyventojų! Hitleris nei norėjo, nei sugebėjo būti lankstesnis.

Jis įsteigė Reicho okupuotų Rytų kraštų ministeriją, kad su biurokratinio aparato pagalba galėtų valdyti didelę teritoriją, nepaisydamas vietos tradicijų ir tautinių interesų. Jo skirti Trečiojo reicho pareigūnai, jausdamiesi nugalėtojais, valdė gana kietai. Hitleris vėl pademonstravo pasibaisėtiną neišmanymą. Jo administraciniai sprendimai, palietę okupuotas SSRS teritorijas, dvelkė politiniu diletantiškumu blogiausia to žodžio prasme.

Jis troško, kad nukariautos Rytų Europos tautos pajustų jo negailestingą jėgą. Aktyviausias pragaištingos politikos vykdytojas buvo Ukrainos reichskomisaras Erichas Kochas, kurį nuolat rėmė pats Hitleris. Užuot sutramdęs tą be galo žiaurų žmogų, jis kėlė Kochą į padanges kaip sektiną pavyzdį. Pats fiureris nesiklausė jokių patarimų. Užplūdus arogancijos priepuoliui jis pareiškė geriau suprantąs Rytų Europos tautų mentalitetą už visus, drįstančius jam patarinėti.

Galiausiai Sovietų Sąjungos platybėse Hitleris patyrė pralaimėjimą. Tai lėmė ne tik milžiniška, sunkiai nukariaujama priešo teritorija, bet ir sovietų kariuomenės gebėjimas atsilaikyti. Kai mūsų frontai pradėjo siūbuoti ir sugriuvo, neatlaikę Raudonosios armijos spaudimo, Vermachtas užnugaryje nerado paramos. Už mūsų nugaros stovėjo raudonieji partizanai, visa širdimi neapkenčiantys vokiečių.

Kokius politinius tikslus Hitleris siejo su avantiūra pulti SSRS? Tai visiems laikams liks paslaptis. Vienintelis dalykas, apie kurį jis prasitarė po pirmųjų karinių pergalių Rytuose, būdamas šlovės apogėjuje, – miglota viltis, kad galbūt Stalinas supras, jog toliau priešintis beviltiška, ir užleis Vokietijai dideles europinės SSRS dalies teritorijas, pats pasitenkindamas valdymu Azijoje. Kaip paprasta gyventi iliuzijų pasaulyje!

Sovietų diktatorius J. Stalinas spaudžia ranką Trečiojo reicho užsienio reikalų ministrui J. von Ribbentropui.1939 m. rugpjūčio 23 d.
Foto: Leidykla "Briedis"

Dėl Hitlerio kareivio įtakos Hitleriui politikui mus ištiko katastrofa. Tą faktą akivaizdžiai patvirtina ir karo paskelbimas Jungtinėms Valstijoms.

Nuo pat karo veiksmų Europoje pradžios Hitleris (dar galutinai nepraradęs sveikos nuovokos) visais būdais stengėsi, kad Jungtinės Valstijos nerastų dingsties įsitraukti į ginkluotą konfliktą. Remdamasis Pirmojo pasaulinio karo patirtimi jis aiškiai suvokė, ką Vokietijai reikštų karas su JAV, šalimi, turinčia didžiulių žmogiškųjų ir materialinių išteklių. Jis prisibijojo amerikiečių potencialo.

Tuo pat metu fiureris smarkiai pervertino karinę Japonijos galią. Visus blaivesnius politinius samprotavimus užtemdė troškimas paversti Japoniją savo sąjungininke. Akinanti nukariautojo aistra nugalėjo politinį atsargumą ir jis stojo prieš JAV.

Hitleris dažnai pasakojo, kad vaikystėje susidomėjęs skaitydavo spaudoje pasirodančius straipsnius apie Rusijos ir Japonijos karą, smalsiai žiūrinėdavo nuotraukas. Japonų pergalės Port Artūre ir Cušimoje kėlė jam didžiulį susižavėjimą tos tautos dvasia ir drausmingumu. Susikūręs idealizuotą tolimos salų valstybės viziją, Hitleris nepaisė Rytų Azijos ekspertų patarimų nesikišti ir, norėdamas įsiteikti japonams, paaukojo draugiškus Vokietijos ir Kinijos santykius. 1936 m. Antikominterno paktą sudariusios Vokietija, Italija ir Japonija susivienijo kovai prieš sovietų vadovaujamą Kominterną. 1940 m. rudenį šis paktas virto Trišale karine sąjunga. Hitleris asmeniškai žadėjo paskelbti karą Jungtinėms Valstijoms, jeigu tarp Japonijos ir JAV įsipliekstų karinis konfliktas.

Tačiau Hitleris negalėjo numatyti, kad Jungtinėms Valstijoms pirmoji smogs Japonija. Manau, kad turiu svarų šio teiginio įrodymą. Tą niūrų sekmadienį, gruodžio 7 ar 8 dieną, darbavausi Hitlerio vadavietėje, tada įsikūrusioje netoli Rastenburgo Rytų Prūsijos miškuose (dab. Kentšynas, Lenkija), ir pirmas gavau „Reuters“ pranešimą apie įvykius Perl Harbore.

Iš karto nuskubėjęs į Hitlerio bunkerį pasiprašiau audiencijos, pareikšdamas, kad turiu itin svarbų pranešimą. Tądien fiureris buvo gavęs prastų žinių iš Rytų fronto, todėl priėmė mane labai nedraugiškai, matyt, bijodamas dar vienos blogos naujienos. Paskubomis perskaitęs „Reuters“ pranešimą pastebėjau, kad Hitleris sumišo. Susijaudinęs greitai paklausė: „Ar šis pranešimas vertas pasitikėjimo?“ Atsakiau, kad pranešimas, be jokios abejonės, tikras, nes prieš kelias minutes, laukdamas priimamajame, telefonu gavau patvirtinimą iš kito šaltinio. Hitleris išplėšė popieriaus lapelį man iš rankų ir vienplaukis, neapsivilkęs milinės nuėjo šimtą metrų iki Vermachto vadovybės bunkerio, kad pats praneštų svarbią naujieną.

Neabejoju, kad Japonijos įsitraukimas į karą fiureriui buvo visiškas netikėtumas. Jis vylėsi, kad taip gali nutikti, bet per daug nesitikėjo. Sąjungininkams japonams pradėjus karinius veiksmus prieš Jungtines Valstijas, Vokietijai kilo dilema: skelbti karą JAV ar ne? Ir vėl Hitleris priėmė vienašališką sprendimą! Perdėtas Japonijos idealizavimas ir karo paskelbimas Jungtinėms Valstijoms buvo tokia pat šiurkšti klaida, kaip ir paaukoti Vokietijos interesus Prancūzijoje, norint įsiteikti Mussoliniui.

Vokiečių ir japonų bendradarbiavimo vaisiai. Japonijoje besilankanti Hitlerjugendo vadovų delegacija pozuoja su japonų karininkais.
Foto: Leidykla "Briedis"

Hitleris kaip politikas buvo praeities, o ne ateities figūra. Jis dievino viduramžių didvyriškumo ir kilnumo idealus, gėrėjosi Šventosios Romos imperijos laikotarpio galia. Jis gyveno istorijoje. Ateitis jo sąmonei buvo uždara.

Fiureris nesuvokė politinės evoliucijos, žmonijos pažangos, todėl nematė naujosios Europos tokios, kokią ją matė kiti, pajėgūs žvelgti į priekį. Kažkada jis prasitarė, kad jaunystėje domėjosi demokratijos idėjomis, bet iš tiesų niekada neieškojo to, kas vienytų tautas. Jis „vienijo“ Europos tautas tik jėga, sukėlė begalę naujų problemų ir niekada nerodė nė menkiausio noro jas spręsti.

Daugelį metų vokiečių šviesuomenė prašė, kad Hitleris išdėstytų savo Naujosios Europos koncepciją, apibrėžtų „europietišką chartiją“, rodančią tolesnės žemyno raidos kelius, bet jis kaskart atsisakydavo tai daryti. Paragintas išdėstyti bent kokius principus, Hitleris atšovė: „Aš ne politikas, greičiau atlieku istorinę misiją.“ Tai reiškė, kad jis niekada nežadės to, kas kertasi su jo įsivaizduojama „misija“.

Kokia buvo ta „istorinė misija“? Koks tolimas tikslas stūmė Hitlerį, sunaikinusį visas senąsias visuomenės formas ir neišvengiamai susidūrusį su naujųjų kūrimo klausimais? Savo „misijos“ jis niekada tiksliai neapibrėžė. Apsiribodavo tik bendrais žodžiais apie pasiryžimą atvesti vokiečius į galutinę pergalę. Tik Hitlerio veiksmų retrospektyva padės mums suvokti, ką jis iš tikrųjų turėjo omenyje.

Kalbėta, kad Hitleris siekia nukariauti visą pasaulį. Nemanau, kad jo tikslas buvo toks neaprėpiamas. Kaip galėjo žmogus, niekada nebuvęs toliau už Vidurio Europą, nepažįstantis kitų tautų, niekada nesiekęs užkariauti kolonijų už Europos ribų, visiškai nepasižymintis kosmopolitiniu mąstymu, užkariauti pasaulį, apie kurį neturėjo nė menkiausio supratimo? Fiurerio akiratis buvo pernelyg siauras tokiam grandioziniam tikslui. Jo mentalitetas labiau atitiko imperinės Vokietijos, kaip pagrindinio Europos arbitro, koncepciją. Jis nenorėjo būti naujosios Europos kūrėju suvienytų tautų epochoje. Veikiau svajojo tapti senamadiško, izoliuoto, konservatyvaus žemyno šeimininku. Priešindamasis visoms pažangaus, universalaus bendradarbiavimo tendencijoms, Hitleris būtų apsiribojęs Europos izoliacija nuo likusio pasaulio.

Manau, būtent šio tikslo jis ir siekė, pradėjęs kovą prieš senąją Europos tvarką. Būtent šie siekiai ir nulėmė visus jo karo metų veiksmus. Tačiau Hitleris ir toliau nenuilstamai kalbėjo apie taiką. Kaip galima buvo patikėti, kad žmogus, savo šalyje įtvirtinęs totalitarinę asmeninę valdžią, siūlys megzti draugiškus santykius su kitomis Europos valstybėmis?

Foto: Vida Press

Hitleris apgavo vokiečius, tikėjusius jo gera valia ir idealistiniais ketinimais. Dvilypė fiurerio prigimtis juos apkvailino ir nusitempė į pražūtį.

Tęsiantis karui ir vis blogėjant padėčiai, patys vokiečiai pamažu suprato, kad Hitleris anaiptol nėra tas didis valstybės vyras, kuriuo dedasi. Jam į galvą nešovė mintis pabandyti užbaigti karą ir pasirašyti kompromisinę taiką. Bent jau tam, kad tauta išvengtų besąlygiškos kapituliacijos siaubo. Iki paskutinės akimirkos Hitleris liko lošėjas, apsėstas tvirto pasiryžimo gauti arba viską, arba nieko.

Karui pakrypus Vokietijos nenaudai, jis žinojo, kad nugalėtojų kerštas bus baisus ir neišvengiamas, bet guodėsi tuščiomis viltimis. Visa Hitlerio veikla apsiribojo beprasmiais pliurpalais, o „politinis įžvalgumas“ – svajonėmis apie priešų koalicijos žlugimą, nors blaivus protas kuždėjo, kad jų sąjunga gyvuos bent jau iki visiško Vokietijos sutriuškinimo. Puoselėdamas šias nerealias viltis, paskutiniais karo metais Hitleris pradėjo teikti perdėtą dėmesį įvairiausiems melagingiems gandams. Žinoma, jei tie gandai atitiko jo svajones.

Į viltį, kad priešų koalicija netrukus subyrės, jis kabinosi iki pat savo gyvenimo pabaigos. Paskutinis naivus žingsnis – Vermachto likučių atitraukimas iš Vakarų fronto palei Elbę, tikintis, kad sąjungininkai vis dėlto susipyks.

Hitleriui kaip valstybės veikėjui trūko tikros didybės. Kaip politikas jis nematė toliau savo kiemo. Užkariaudamas didžiules erdves Trečiojo reicho fiureris tebebuvo įspraustas į siaurus šovinizmo rėmus. Jo ribotam protui tos milžiniškos teritorijos taip ir liko nepavaldžios.

Tada, kai reikėjo stengtis užmegzti darnius santykius tarp tautų, kai šioje srityje reikėjo parodyti daugiau kūrybingumo, Hitleris pasirinko kraštutinį ultranacionalizmą, privedusį jį prie visiško žlugimo.