Policija ne nusikaltimų ieškos, o užsiiminės auklėjimu, lyg mes būtume vaikai, o jie būtų mūsų tėvai, o man reikėtų jų auklėjimo.
Premjerė nesako nieko, konservatorių vadai nesako nieko, o vadinamosios Laisvės partijos, kuri yra ne laisvės, o antrankių ir bizūnų partijos atstovė (ir ne tų antrankių ir bizūnų, kurie kai kuriais atvejais yra smagūs) vartosi taip intensyviai, kad net švilpia.
Tokio vartymosi iš gaidžio aš nemačiau nuo sovietinių laikų, o esu pakankamai garbaus amžiaus, kad daug ką prisiminčiau.
Prisimenate, kas buvo, kai sovietai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą? Buvo reikalų teisintis ir meluoti. Pirma tylėjo, o paskui patys sau prieštaravo triskart per dieną. O prisimenate, kai sprogo Černobylis? Ten tai buvo išvis. Jau visas pasaulis žino, kad bumptelėjo, jau radiaciją vėjas nešioja po Europą, tik Sovietų Sąjungoje dar nesugalvoja, ką meluoti.
Lietuvos Teisingumo ministrė (kuri turėtų skristi lauk iš savo darbo dėl kraštutinio nesusigaudymo, skristi kaip kamštis iš pigaus šampano butelio) ir policijos vadovybė meluoja ir sukasi blogiau negu prigautas vyras, kurio žmona kišenėje rado dėžutę prezervatyvų, ir vietoj trijų ten likę du.
Valdžia išsisukinėja taip, kad gėda klausyti.
Suprantat, piliečiai, čia viskas gerai, nes jau yra įstatymai, draudžiantys neapykantos kurstymą, bet čia netgi ne apie tai, čia mes jums, piliečiams, dar geriau paaiškinsim.
Policija, žinokite, įspės mus, kaip rašyti negražu ir kaip galvoti netinka. Kodėl? Nes jeigu mus paauklės, tai gal mes ateityje nepadarysime nusikaltimų. Kur aš tai girdėjau? Šiandien groja džiazą – rytoj parduos Tėvynę. Klausėsi metalo ir repo, o paskui tapo žudikais. Žiūri ir skaito internetuose visokius influencerius, o paskui paaugliai plėtoja patyčias.
Aš priminsiu, kad Lietuva yra vis dar teisinė valstybė.
Pas mus leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymai.
Jautriausia visuomenės dalis, kuri nuo visko įsižeidžia, neturi nei teisės, nei pareigos mums nustatinėti taisyklių.
Lietuva vis dar yra šalis, kur teisėsauga yra tam, kad prižiūrėtų galiojančių įstatymų laikymąsi ir baustų tuos, kas jų nesilaiko. Įstatymų, o ne kokių nors laisvalaikiu išsigalvojusiu gerą moralę arba davatkų padorumą.
Policija yra skirta ginti, saugoti ir padėti, o ne koreguoti aprangos madas ir ne prižiūrėti, kad spaudoje 50 procentų būtų gerosios naujienos.
Pakartosiu, nes kai kas gal ir bus jau pamiršę. Yra įstatymai, o ne kas kažkam yra gražu ar negražu.
Lietuvoje vis dar yra taip, kad tekste vartoti keiksmažodžius yra teisėta, ir tik leidinio reikalas, ar jam tie keiksmažodžiai tinka prie leidinio tono, registro ir kūrybinio sumanymo. Žodis „necenzūrinis“ nėra teisinė kategorija, nes Lietuvoje nėra cenzūros. Nustebote? Turbūt, nes juk visada galvojote, kad sovietiniai terminai tebegalioja.
Lietuvoje vis dar gali rengtis kokiais tik nori drabužiais ir turėti kokią tik nori šukuoseną, ir ne policijos ir ne Teisingumo ministerijos suknistas reikalas apie tai komentuoti.
Lietuva vis dar yra laisva šalis. Lietuvoje mes vis dar laisvi kažko nemėgti, mes esame laisvi šaipytis, mes esame laisvi apsižodžiuoti, ir mes esame laisvi taškytis purvu, jei mums patinka, o kiti, kuriuos mes aptaškome, yra laisvi mus patraukti atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka.
Aš savo automobilyje galiu klausytis muzikos tokios, kokia man patinka, ir ne policininko reikalas, ar tai atitinka jo muzikinį skonį.
Aš galiu valgyti, kas tik man patinka, galiu gerti, ką noriu ir kiek noriu (aš čia apie gazuotą vandenį, o jūs ką pagalvojote?) ir galiu galvoti kokias tik noriu mintis apie teisingumo ministrę (nė vienos nepadorios, aš jus užtikrinu).
Aš galiu rašyti apie senas Radioshow kasetes savo knygose – ir galiu cituoti tų kūrinių nepadorius prisiminimus apie tai, ką, pasak personažų, čiulpdavo katalikiškos mergaičių gimnazijos auklėtinės bažnyčios patalpose. Po velnių, aš galiu net ir tų kasečių klausytis, jei man užeina toks noras ir jei netrukdau kaimynams. Tai vis dar legalu, ar girdite mane?
Man nereikia policijos, kuri man nurodys, kas yra moralu ar amoralu, ir nereikia rekomendacijų iš valstybės institucijų, apie ką man rašyti ir kaip, kas gražu, ir kas ne.
Įstatymus aš išmanau labai gerai, todėl man patarimų apie stilių ir moralę nereikia.
Įstatymą išmanau, nes esu jį pažeidęs, ir teismo salė yra geriausia mokykla.
Jei kas nors norite man pripiešti buvusį mano teistumą, tai štai: (1) teistumas yra pasibaigęs ir išgaravęs, aš jo nebeturiu, įstatymo požiūriu jo lyg nebūtų – ką jūs į tai?, (2) straipsnis, pagal kurį buvau nuteistas, nebeegzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, (3) tas žmogus, kurį viešai pasiunčiau internetuose už sausio 13-osios aukų išniekinimą, tebėra, kaip ir buvo anksčiau, vatnikas ir atgrasus tipas, ir jį reikėjo pasiųsti, nes pasiuntimo nusipelnė, (4) trijų šimtų litų bauda, kurią sumokėjau, man buvo pasididžiavimo reikalas. Ar nugalėjo laisvė? Taip, ji nugalėjo išties, nes aš iki šiol garsiai rašau, ką tik noriu. O ką tas skundėjas ir sausio 13-osios niekintojas? Jis buvo niekas ir liko niekas.
Tačiau laisvę – taip pat ir žodžio laisvę, ir minties laisvę, net ir laisvoje šalyje nuolatos reikia ginti. Konstitucijoje laisvės įrašytos, bet Konstitucija yra tik žmonių vardu paskelbtas instrumentas, ir jis pats savęs neapsigins. O valdžia, net jei ji geresnė už anksčiau buvusią, visada turi blogus instinktus, ir kartais jie prasimuša.
Valdžiai labiausiai knieti tvarkyti tai, ko niekas neprašo tvarkyti. Tuo pačiu valdžia, kaip tingus paauglys, užsispyrusi nenori užsiimti tais dalykais, kuriuos ji privalo dirbti, nes tam jai ir mokama alga. Čia kaip Aušrinė Armonaitė TikTok‘e su savo vaikiška komunikacija, kurioje siūlė parodyti ministerijos rūsius ir klausė, ką čia jums dar parodžius. Ministre, mums būtų geriausia, jei jūs darbą dirbtumėt, o ne socialinėse platformose eksperimentus skaldytumėt. Infantiliais judesiukais jūs nepriartėsite „arčiau prie žmonių“.
Valstybė užsimiršo, kam ji ir dėl ko ji (o kai kurie valdžios atstovai, kaip teisingumo ministrė, atrodo, gal niekad ir nesusimąstė). Mes esame laisvi žmonės ir valdžia tarnauja mums, o mes auklių ir moralės sargų neprašėm ir mums nereikia.
Su savo interneto patruliais ir auklėmis jau prisidirbote. Geriausias patarimas tam, kas per neišmanymą išsirausė duobę – nustokite kuistis ir kasti gilyn.
Buvusiai valdžiai jos kvailos iniciatyvos 2020 kainavo pralaimėtus rinkimus. Pasirūpinkite, kad 2024 metais žmonės apie jus prisimintų ką nors protingesnio, negu jūsų dabartiniai nebrandūs blaškymaisi.
