Nes nepaisant to, kokiais būdais LRA kovojo net ir asmeniškai prieš mane, esu įsitikinusi, kad noras sunaikinti oponentą bet kokia kaina nėra pateisinamas. O demokratinėje valstybėje rinkimai privalo būti garbingi ir nekelti abejonių nei dėl finansavimo teisėtumo, nei tuo labiau dėl smurto skatinimo. Tad dėl viešai reiškiamų Gebelso-Stalino darbo metodų rankomis netryniau, nes pagieža ir viešas kurstymas imtis brutalios prievartos ne tik kad nepadeda demokratijai, bet stumia visuomenę į dar didesnę neapykantą ir įtūžį.
Štai čia pakalbėkime apie dvigubus standartus. Ar pamenat, kaip į tokį eks „vieno iš trijų“ mizantropinį pareiškimą reagavo pagrindinės politinės partijos ir jų lyderiai? Ogi praktiškai niekaip. Pašūkčiojo vienintelis tuometinis premjeras Skvernelis, nes siūlymas „šaudyti Tomaševskį“ sukėlė reakciją kaimyninėje Lenkijoje.
Mūsų pagrindinis strateginis partneris suglumo – juk niekada negali žinoti, kaip toli tokie siūlymai, skambantys iš TV žvaigždės ir dar buvusio politiko lūpų, nuves: šiandien Tomaševskis, rytoj, žiūrėk, tiesiog eilinis lenkas. Visi kiti tylėjo arba kikeno, kaip tai daro dabartinė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kai jai parašus su prašymu politiškai susidoroti su profesionaliu Seimo linksmintoju Gražuliu atneša menininkai... Kad toks kikenimas atvers Pandoros skrynią, nuspėti buvo nesunku. (žr. čia).
Tad nepakantumo ir neapykantos proveržiai liejasi nenuilstama srove. Tiesa, jų pateikimas tapo netgi subtilesnis. Ką reiškia vien tai, kaip per mitingą buvo pasiūlyta sušaudyti Raskevičių. Valinsko pasisakymas, už kurį gerbiamo eks trečiojo niekas nedrįso nubausti, netgi pabarti, buvo atkartotas žodis žodin. Tai ką, ponai, panašu, prisišaudėm? Ir nubausti nebus kaip. Kas gi kitas eilėje?
To kito galėtų gal ir nebūti, jei taikos balandžiu, gesinančiu neapykantos proveržius Lietuvoje, būtų tapęs Prezidentas. Deja, netapo, o tik dar labiau visus suskaldė. Bandydamas stabdyti influencerių verbalinį protrūkį prieš kunigą Toliatą, jis taip ir nesugebėjo apginti kito nuo išpuolių kenčiančio piliečio – Seimo nario Raskevičiaus. Kaip ir Seimo vadovybė negynė savo tradicines vertybes išpažįstančių bažnyčios tarnų.
Ir vėl selektyvus gynimas ir selektyvus neapykantos supratimas.
Gal todėl tokie skaudūs Vilmorus tyrimo skaičiai: 70 procentų žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, tiesiog nurytų tą karčią viešos pagiežos piliulę ir niekur nesikreiptų. Juk negali žinoti, ar prieš tave nukreipta neapykantos kalba bus kokiam politikui paranki ir madinga, kad jis stotų tavęs ginti.
Kai visi gyvuliai lygus, bet vieni lygesni už kitus, kai vienų puolimą valdžioje esantys žmonės nebyliai laimina arba net atvirai tam pritaria, o kitų tokį pat puolimą smerkia, tuomet supranti, kad mūsų valstybė serga. Ir serga ne tik Covidu. Covidą, tikėtina, pristabdys skiepai, o neapykantą ir dvigubus standartus? Net neabejoju, kad dvigubi standartai kenkia net ir kovai su pandemija – kai žmonės mato, kad vieniems galima viskas, o kitiems – nieko, jie tiesiog praranda tikėjimą. Tikėjimą valdžia, jos taikomais metodais, galų gale siūlomais testais ir vakcinomis.
Neapykantos traukinys taip įsivažiavo, kad Teisingumo ministrė Dobrovolska bando jį stabdyti siūlydama net administracines baudas. Bet čia vėl įdomus dalykas – ministrės komentaruose, grindžiant baudų būtinybę, dominuoja prieš seksualines mažumas nukreipta neapykanta. Ar ši neapykanta yra lygesnė nei neapykanta prieš žydus, romus ir t.t.?
Spėju, kad ne, todėl ir dunda tas traukinys vis greitėdamas. O kai nesusitvarkai su esminėmis vertybėmis, tuomet bandai jį stabdyti sprogdindamas bėgius.