Seimo darbo pradžioje visos į koaliciją einančios frakcijos deklaravo savo galimybę ir norą dirbti kartu kaip dešiniojo sparno politinės jėgos, tačiau jau tada buvo aišku, kad ideologiškai jos yra kardinaliai skirtingos, todėl iš esmės negali turėti bendro strateginio plano. Iš to išplaukia ir bendrų politinių principų neturėjimas, vadinasi negali būti ir bendrų tikslų. Taigi, negali būti ir aiškios veiklos strategijos.

Tai patvirtina ir pirmoji krizės užuomazga, kurią galima įvardinti kaip prieštaravimus tarp koalicijos narių, kilusius dėl „Laisvės“ partijos iniciatyvos, susijusios su partnerystės įstatymu ir tautinių mažumų įstatymo projektu. Nors viešumoje stengiamasi kalbėti apie galimybę viską suderinti frakcijų diskusijose, tačiau akivaizdu, kad teikiamos vertybinės nuostatos laužo konservatorių-tradicionalistų politinę esmę.

Seimo darbo pradžioje visos į koaliciją einančios frakcijos deklaravo savo galimybę ir norą dirbti kartu kaip dešiniojo sparno politinės jėgos, tačiau jau tada buvo aišku, kad ideologiškai jos yra kardinaliai skirtingos, todėl iš esmės negali turėti bendro strateginio plano.

Diskusija tarp jų ir laisviečių tikrai nebus tik korektiškas pasikeitimas pastabomis. Tą demonstruoja ir griežtas, ir nuoseklus Konservatorių atstovo Audronio Ažubalio pasisakymas apie „Laisvės“ frakcijos teikiamas iniciatyvas.

Suprantama, kad politinis bendrumas atsiranda ne tiek vertybių sistemoje, vienodoje ar skirtingoje, nesvarbu, kiek visiems vertingų pozicijų erdvėje. Todėl manytina, kad koalicija su „Laisvės“ partija tebuvo koalicija iš reikalo. Vertybiškai tiek konservatoriai, tiek ir Liberalų sąjūdis, lyginant su „Laisvės“ partija, yra kituose upės krantuose.

Manytina, kad koalicija su „Laisvės“ partija tebuvo koalicija iš reikalo. Vertybiškai tiek konservatoriai, tiek ir Liberalų sąjūdis, lyginant su „Laisvės“ partija, yra kituose upės krantuose.

Ir skubotas, neišdiskutuotas ir teisiškai nesuderintas laisviečių bandymas stumti rinkimuose žadėtus įstatymus tampa rimtu visų koalicijos partnerių politinio ir vertybinio stuburo išbandymu. Juolab, kad tiek Konservatoriai bei Liberalai supranta, kad iš esmės jiems iškelta sąlyga, kurios įgyvendinimas gali atvesti prie žlugdančių pasekmių – savo politinio veido praradimo.

Bet keistenybių galima atrasti ne tik pas laisviečius. Seimo veikloje regime pakankamai ryškią padriką atskirų politikų veiklą, kurios pasekoje daugelis teisininkų imasi už galvos. Priežastis nėra politikų profesionalumo stoka. Tai ne patirties ar kompetencijos trūkumas, pagaliau politikams nežinojimą ir nemokėjimą kompensuoja gausus patarėjų bei konsultantų būrys bei kolegos partiečiai.

Taip Matas Maldeikis, kaip jis teigia, savo iniciatyva, vadinasi, nesuderinęs su frakcija ir koalicija, ima aiškinti Prezidentui jo vietą Lietuvos politinėje sistemoje ir stumti Premjerę kaktomis su juo. Na, tarsi ir vertas dėmesio bei diskusijos klausimas, bet realybėje tai vertintina tik kaip politinė provokacija, vedanti į sumaištį tarp valdžių sudėtingu pandemijos metu.

Kitas politikas, Žygimantas Pavilionis, nesuderinęs pozicijos nei su Seimu, nei su URM‘u ir tuo labiau su Prezidentu sukelia skandalą Sakartvele. Sakartvelo premjeras jo teiginius pavadino „nepriimtinais ir įžeidžiančiais“.

Taip Matas Maldeikis, kaip jis teigia, savo iniciatyva, vadinasi, nesuderinęs su frakcija ir koalicija, ima aiškinti Prezidentui jo vietą Lietuvos politinėje sistemoje ir stumti Premjerę kaktomis su juo.

Pagaliau net rinkimų sistemos tobulinimo klausimas bei jo akcentavimas koalicijoje tampa ne dalykine diskusija, o dviejų skirtingų požiūrių deklaravimu. Kai Liberalų sąjūdžio atstovas Raimundas Lopata užsimena apie galimybę šešiolikmečiams būti rinkėjais, konservatoriai inicijuoja rinkimų sistemos peržiūrą, kur pagrindinis klausimas yra galimybė pereiti prie didesnio proporcinio atstovavimo Seime, sumažinant ar išvis panaikinant vienmandates apygardas.

Visi čia paminėti klausimai verti diskusijos, bet kuomet koalicinės frakcijos ar jų atstovai veikia nesuderintai, o vienų iniciatyva užgožiama kitų siūlymais, tuomet imu įtarti, kad valdančiųjų gretose yra didžiulis nesusikalbėjimas, arba negebėjimas išgirsti kitą, o gal paprasčiausias nenoras girdėti ir geidulys diktuoti savo sąlygas priverčiant partnerius paklusti, susitaikyti su tuo, kas daroma ir jų vardu.

Tokia koalicija nebus tvirta. Taigi, neliks ir suprantamo eiliniams rinkėjams parlamento, tokio, kaip jį nusako politikos mokslai. Bus į grupes pasiskirstę Seimo nariai, suinteresuoti užimti valdžios pozicijas bei įtvirtinti savo galias ir vardan to pasirengę lengvai pakeisti frakcijas ir partijas.