Tokiai išvadai pritarė šeši iš septynių darbo grupės narių (Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Paulius Saudargas, Arvydas Pocius, Andrius Navickas, Tomas Bičiūnas, Julius Sabatauskas), o Jonas Jarutis pateikė atskirąją nuomonę, kuria palaiko A. Jakubauską.
Kadangi LGGRTC per kelis pastaruosius mėnesius gavo labai daug viešumo ir tai, deja, neperauga į pozityvią reputaciją, manau, reikalingas platesnis paaiškinimas.
Seimo Žmogaus teisių komiteto buvau deleguotas į darbo grupę, kurios buvo prašyta išanalizuoti situaciją, kuri susidarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, kai praėjusiais metais buvo patvirtintas naujas vadovas.
Jau tvirtinant vadovą, kurį, kiek pamenu aktyviausiai protegavo anuometinis LVŽS frakcijos narys Gumuliauskas, didžioji dalis Lietuvos istorikų bendruomenės suabejojo, ar žmogus, niekada anksčiau netyrinėjęs laisvės kovų ir okupacijos laikotarpių, ne profesionalus istorikas, gali sėkmingai vadovauti šiai institucijai. Tiesa, ne visi buvę vadovai turėjo profesionalaus istoriko pasirengimą, bet jie buvo arba patys susiję su disidentiniu judėjimu, ar bent jį tyrinėję.
Nebalsavau nei komitete, nei Seimo salėje už naują direktorių, tačiau, kai jis buvo patvirtintas, linkėjau jam visokeriopos sėkmės. Visada džiugu, kai žmogus maloniai nustebina. Pavyzdžiui, pasirodo, kad yra puikus vadybininkas, kuris sugeba sutelkti kolektyvą, paskatinti jį dirbti dar kūrybingiau, atskleisti naujus veiklos horizontus.
Naujasis Centro vadovas iš tiesų ėmėsi aktyvių veiksmų ir pradėjo plėsti administracinę Centro dalį. Žinant, kad LGGRTC daug metų gyvavo labiau entuziazmu, nei normaliu finansavimu, kurį laiką galvojau, kad galbūt naujas vadovas pasiūlys kokį nors proveržį. Tuo labiau, kad jo atlyginimas yra didesnis nei Seimo nario ir viena iš Centro problemų – vis didėjančios atlyginimų „žirklės“ jo viduje.
Deja, netrukus paaiškėjo, kad Centras ne tik nesusitelkė, bet virto širšių lizdu. Beje, puikiai suprantu, kad yra daug problemų, kurios įsisenėjusios – tas pats finansavimas, kuris neleidžia specialistams visas jėgas skirti būtent Centro darbui, keistas tarpeklis tarp Tyrimų ir Memorialinio departamentų, kuris tik auga. Tyrėjams, kurie nėra valstybės tarnautojai, kuriems mokamas minimalus atlyginimas, direktoriaus pradėti pokyčiai tik didino įtampą Centro viduje. Jei buvusi Centro vadovė, kuri daugiau nei dešimtmetį jam vadovavo, kiek motiniškai bandė palaikyti vienybę ir darė viską, kad Centras bent jau išliktų, tai naujasis vadovas ir jo nauji etatiniai patarėjai nusprendė įvesti savo tvarką.
Kiek suprantu, Seimo valdybos sudaryta darbo grupė ir turėjo atsakyti į klausimą, ar visas tas chaosas, triukšmas, susipriešinimai, kurie šiuo metu tapo Centro kasdienybe, yra vaisingesnės veiklos link vedantys „gimdymo sunkumai“, ar veikiau bandymas kurti „naują drąsų pasaulį“, kuriame nebėra vietos autentiškiems tyrimams, kūrybiškumui ir bendruomeniniam sutelktumui?
Prisijungiau prie darbo grupės turėdamas abejonių, nes buvo tekę ne kartą turėti reikalų su Centru iki naujo vadovo, ir bendravimo patirtis buvo tikrai pozityvi, tikrai turiu už ką gerbti ir tuos specialistus, apie kuriuos dabartinis vadovas kalba su keista panieka, vis pabrėždamas, kad jie tik parazituoja valstybės sąskaita. Prisipažįstu, buvau nemažai girdėjęs perspėjimų, kad esą prasidėjo kova dėl to, ar Centras labiau orientuosis į Genocidą ar į Rezistenciją, mane perspėjo, kad naujasis vadovas esą yra intensyvesnio laisvės kovų tyrinėjimo fanas...
Man asmeniškai labai svarbūs yra tiek genocido, tiek rezistencijos tyrimai. Mano giminę tremtys gerokai papurtė, mano senelis – politinis kalinys, žuvęs Sibire. Kita vertus, nuo penkerių metų gyvenu Vilniuje, dabartinėje Žydų gatvėje, kur visa aplinka pasakoja apie tai, kokie visokeriopai turtingi būtume, jei ne Holokausto tragedija.
Tiesą sakant, nesidžiaugiu tuo, kad teko per visus darbo grupės posėdžius vaikščioti nuoskaudų, nesusikalbėjimo, susipriešinimo labirintu. Labai ryškiai prasiveržė supratimas – net jei dabartinio Centro vadovo ar jo patarėjų intencijos ir buvo kilnios, jos ne įgalino, bet įkalino Centrą.
Vadovas visada yra atsakingas ne tik už intencijas, bet ir už situaciją, kurioje visi atsidūrėme: jis pats, įvairios organizacijos, nusigandusios, kad bus pamirštos, jei pasikeis direktorius, įvairių institucijų mokslininkai, pabrėžiantys, kad nenori nieko bendro turėti su tuo, kuo verčiamas Centras, mokslininkai, kuriems tikrai nebuvo malonu viešai „skalbti savo darbovietės baltinius“, darbuotojai, kurie pasirašė paramos direktoriui laišką entuziastingai ir tie, kurie jaučiasi, kad jų parašas išgautas, visi tie, kurie pyksta, jog jų veiklos vertinimas priklauso nuo lojalumo direktoriui...
Svarbus buvo klausimas, kiek dabartinis vadovas nori ir sugeba pripažinti ir savo klaidas bei statyti ne barikadas, o tiltus. Abejonių po visų pokalbių neliko – šis vadovas yra barikadų žmogus ir, jei jis liktų vadovauti, arba didelė dalis mokslininkų turės paprasčiausiai pasitraukti, kas reikštų Centro faktinę mirtį, arba ir toliau reiks nuolat svarstyti, ar barikadų kovotojai laikosi paliaubų sąlygų.
Darbo grupė apsisprendė. Jei būtų buvęs siūlomas kitoks sprendimas, buvau pasiruošęs pateikti atskirąją nuomonę. Tiesa, kol kas turime tik darbo grupės siūlymą Seimo Valdybai ir Pirmininkei pradėti dabartinio Centro vadovo nušalinimo procedūrą. Tikėtina, kad gali prireikti ir viso Seimo balsavimo. Jei darbo grupės nutarimas bus įgyvendintas, tada teks sudėtinga užduotis – atrasti vadovą, kuris tikrai gali suvienyti, atkurti Centro prestižą, nepamiršti nei garbiųjų nevyriausybininkų, nei svarbios atminties įamžinimo funkcijos. Taip pat, akivaizdu, reikia taisyti teisės aktus ir sukurti nepriklausomų nuo Centro vadovybės ekspertų tarybą, kuri užtikrintų, kad Centras dirba valstybės labui.
Pozityvi viso triukšmo, kuris apgaubė LGGRTC, pusė – turėjome progos permąstyti ir dar kartą tvirtai atsakyti, kad toks Centras reikalingas. Kaip atskira institucija, o ne kurios nors kitos institucijos padalinys. Kita vertus, jis geriausiai pasitarnaus valstybės interesams, jei vykdys autentiškus, mokslinius istorijos tyrimus, kurie padės mums mokytis iš praeities ir kartu išsilaisvinti nuo patirtų žaizdų.