1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai – vienas Buinakske, du Maskvoje ir vienas Volgodonske.

Nužudoma per 300 žmonių, daugybė suluošinama. Federalinė saugumo tarnyba (FST), neturėdama jokių įrodymų, iškart ima kalbėti apie „čečėnų pėdsaką“ šiuose baisiuose teroro aktuose (beje, po ilgai trukusių tyrimų net FST nė vieno čečėno, kaip šių namų sprogdinimų kaltininko, taip ir nesugebėjo nurodyti).

Rugsėjo 23-iosios paryčiais dar vienas daugiaaukštis į orą turėjo išlėkti Riazanėje, bet pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią 77 butų namo susprogdinimui. Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.

Iškart puolusi sveikinti šio namo gyventojų su naujuoju gimtadieniu, po poros dienų šalies ir FST vadovybė šį atvejį ėmė aiškinti neva Riazanėje vykdytais mokymais. Tai sustiprino įtarimus, kad visi Rusijoje įvykę sprogdinimai – pačios FST darbas, kuriam atlikti ji gavo aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimą.

Kaip to įrodymas antroje papildytos knygos dalyje pateikiamas akivaizdus FST vadovybės melas, Riazanėje profesionaliai dirbusių tyrėjų darbo menkinimas, elementarios logikos įvykių eigoje stoka ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti šių sprogdinimų aplinkybes, keistos mirtys.

Spėlionės, kad namus Rusijoje į orą pakėlė FST siekdama didesnės valdžios, nedrąsiai sklandė iškart po sprogdinimų, tačiau patiems šios versijos skleidėjams buvo sunku patikėti, kad dėl valdžios galima ryžtis tokiems baisiems veiksmams prieš savo pačių tautą.

Bet istoriką, šios knygos sumanytoją ir vieną autorių J. Felštinskį (g. 1956 m.) tarsi apsėdo ši įkyri mintis ir kelis mėnesius nedavė ramybės. Jis ėmė ieškoti gijų, sąsajų, liudininkų, žmonių, dirbusių KGB arba jau FST, kurie galėtų šią versiją patvirtinti arba paneigti kaip neįmanomą. Po susitikimo su FST darbuotoju A. Litvinenka (1962–2006) abejonių neliko – versija net labai tikėtina. Beliko ją įrodyti ir pagrįsti.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

[Iš J. Felštinskio laiško žurnalistei Julijai Latyninai]

Matote, Julia, Berezovskis nesugalvojo namų sprogdinimo versijos. Ir Litvinenka jos nesugalvojo. Šią versiją sugalvojau aš. Ir tekstą rašiau aš. O kai jau ir versija buvo, ir tekstas parašytas, aš skridau į Niujorką pasikalbėti šia tema su Berezovskiu, su kuriuo buvau pažįstamas nuo 1998 metų, ir ilgai ilgai (keletą dienų) įkalbinėjau jį skirti man laiko pasikalbėti viena svarbia tema. Ir kai po keturių dienų laukimo, – todėl, kad aš labai norėjau papasakoti Borisui Abramovičiui, ką būtent jis atvedė į valdžią, – Berezovskis galiausiai pakeliui į oro uostą, prieš skrydį namo į Nicą, sutiko mane išklausyti, aš neskubėdamas pradėjau jam pasakoti (mums į oro uostą važiuoti teko bene keturiasdešimt minučių).

Borisas klausė, labai ilgai ir atidžiai klausė. Ir vieną akimirką paklausė:

– Palauk, o Riazanė?

– Riazanė? Apie Riazanę aš dabar su Jumis net nekalbėsiu. Ten viskas suprantama. Riazanėje jie buvo sugauti, kai mėgino įvykdyti sprogdinimą.

– Palauk minutėlę. Patylėk, nieko daugiau nesakyk, – paprašė Berezovskis. – Nieko daugiau nesakyk. Palauk.

Porą minučių mes iš tikrųjų važiavome tylėdami. Paskui Borisas pasakė štai ką (šį tekstą perteikiu tiesiog pažodžiui):

– Dieve mano, koks aš mulkis. Aš viską supratau, koks aš mulkis…

Lena, Boriso žmona, sėdėjo ant priekinės mašinos sėdynės, greta vairuotojo. Mes su Borisu sėdėjome ant galinės sėdynės. Dar keletą minučių Berezovskis sėdėjo, linguodamas pirmyn atgal, ir tyliai kartojo: „Aš viską supratau, koks aš mulkis…“

– Paklausyk, o dar kas nors gali šia tema ką nors žinoti? – paklausė Borisas.

– Nežinau, – atsakiau. – Galiu su Litvinenka pasikalbėti. Gal jis ką žino.

– O tu gali tiesiog dabar nuskristi pas jį į Maskvą? Mano lėktuvu į Nicą, o iš Nicos – į Maskvą?

Ir aš nuskridau į Maskvą. Taip šiame siužete atsirado Litvinenka.

Į Maskvą atskridau 2000 m. rugsėjo 23 d. O spalio 1 d. Saša Litvinenka perėjo Gruzijos sieną (ten aš jį ir pasitikau). Ir toliau jau šia tema ėmėme darbuotis drauge.

Tad štai, Julia, jei Jūs būtumėte žinojusi, kaip nenorėjo Borisas Abramovičius tikėti, kad namus sprogdino FST. Jūsų užsispyrimas šiuo klausimu yra tiesiog vaikiškas aikštijimasis, palyginti su tuo tikrinimu, kuriuo užsiėmė Berezovskis. Kas tik neskaitė šio rankraščio, kam jis tik nedavė vildamasis, kad bus įtikintas, jog ši versija, kaip Jūs sakote, yra „absurdiška“.

Ir kai apskritai nė iš vieno, kurie skaitė šį rankraštį, Berezovskis (Jums, tiesa, jis nedavė jo skaityti, manau) neišgirdo, kad ši versija absurdiška, jis davė jį perskaityti, – kaip Jūs manote, kam? Atspėjote? Neatspėjote?

Nesivarginkite, pasakysiu. Jis nusprendė duoti perskaityti rankraštį Putinui ir nusivežė jį į Maskvą. Po eilinio pokalbio su manimi Nicoje, nepaisydamas mano prašymo to nedaryti (visa tai gali patvirtinti nepriklausomas liudininkas; pokalbyje dalyvavo Vladimiras Bukovskis, kurį aš atsivežiau, kad susipažintų su Berezovskiu), beje, nepaisydamas savo paties pažado nesakyti Putinui apie rankraštį, Borisas Abramovičius sėdo į lėktuvą ir išskrido į Maskvą. Aš dabar galiu klysti, bet, regis, tai buvo jo paskutinė kelionė į Rusiją.

Nuskrido Berezovskis į Maskvą, nuvažiavo pas Putiną ir įvyko jų pokalbis. Vėlgi galiu suklysti, bet, regis, tai buvo paskutinis Putino pokalbis su Berezovskiu (ir Berezovskio – su Putinu). Pasak Boriso Abramovičiaus, pokalbis buvo toks:

– Boria, kodėl tu ant manęs vis užvažiuoji?

– Aš ant tavęs nevažiuoju, ką tu turi galvoje?

– Na, „Kurską“…

(Tada, jei prisimenate, povandeninis laivas nuskendo ir Pirmasis kanalas, kuris iš dalies priklausė Berezovskiui, pagal geriausias laisvų perestroikos laikų žurnalistų tradicijas „užvažiavo“ ant vyriausybės.)

– Volodia, aš ant tavęs nevažiuoju. Koks „Kurskas“? Jei aš norėčiau tave suvažinėti, iškelčiau visai kitą klausimą. Aš iškelčiau klausimą apie tai, kas 1999 metų rugsėjį sprogdino namus.

– Ir ką Putinas atsakė? – paklausiau Berezovskio, kai jis pasakojo man apie savo pokalbį su Putinu.

– Jis nutylėjo.

Tad štai dabar, Julia, grįžkime prie Jūsų neteisingos prielaidos ir kartu surenkime viktoriną bei atsakykime į du klausimus: 1) Ką būtent suprato Berezovskis, kai sėdėdamas su manimi mašinoje kartojo: „Aš viską supratau, koks aš mulkis…“ ir 2) Kodėl Putinas nutylėjo ir ką iš jo tylos suprato Berezovskis?

Berezovskis pavadino save „mulkiu“ ne todėl, kad anksčiau nenutuokė, jog sprogdinimai… Ir suprato jis tą akimirką ne tai, kad: „Aha, namus sprogdino Putinas!!!“ Visai ne šitai jis suprato. Jis suprato tai, ko iki šiol negalite suprasti Jūs: Putinas todėl taip užtikrintai siekė valdžios, kad jautė dviejų jėgų – „šeimos“ (tai yra oligarchų) ir FST paramą. Tik tokia parama jam garantavo prezidento krėslą 2000 metais. Tačiau Berezovskis to nežinojo. Jis manė, kad niekas daugiau, išskyrus „šeimą“, Putino neremia! Jis nuoširdžiai tikėjo, kad Putiną skiria jis, Berezovskis. Na, ir visi kiti taip manė. Suprantate, visa mūsų šalis buvo lyg apdujusi ir įtikėjusi, kad šalį valdo Berezovskis – nuo paties Berezovskio iki, beje, Jūsų. O Berezovskis nieko nevaldė, ir valdžios jis niekada neturėjo. Suprantate? Niekada! Ir jis tai dabar suprato, o Jūs dar – ne. Todėl, kad valdžią turėjo Abramovičius, Vološinas, Čiubaisas, Lužkovas… Ir įsidėmėkite, visi šie žmonės iki šiol valdžioje. Berezovskis valdžios neturėjo. Todėl ir tik todėl jis atsidūrė tremtyje, užsienyje.

Dabar antrasis mūsų viktorinos klausimas: kodėl Putinas nutylėjo ir ką iš jo tylos suprato Berezovskis? Putinas nutylėjo todėl, kad neturėjo ką pasakyti, todėl, kad jis labai gerai žinojo, kas ir kodėl sprogdino namus. Ir jis neįstengė, kaip dabartiniai Pirmojo kanalo diktoriai, privačiame pokalbyje su Berezovskiu išspausti iš savęs „namus sprogdino čečėnai“, nes čečėnai jų nesprogdino. O Berezovskis tą pačią akimirką suprato ne vien tai, kad namus sprogdino FST. Tą jis pradėjo suprasti dar iki vizito pas Putiną. Berezovskis suprato tai, kas jam buvo svarbiausia: kad Putinas apie tai žino.

– Ir ką tu nori su šituo rankraščiu daryti? – paklausė Borisas, kai baigė pasakoti apie skrydį į Maskvą.

– Publikuoti.

– Kur?

– Nežinau. „Novaja gazeta“, jei pavyks. Daugiau juk nėra kur…

Ir aš paskambinau Jurijui Ščekočichinui. Dabar neprisimenu, kas man pasakė Ščekočichino telefono numerį. Ne Berezovskis. Aš paskambinau Ščekočichinui. Tai buvo mano pirmasis skambutis jam. Mes nebuvome pažįstami. Aš paprašiau jo susitikti su manimi bet kurioje jo nurodytoje šalyje, išskyrus Rusiją, ir pasikalbėti. Jis pasiūlė Zagrebą. Mes susitikome (pirmą ir paskutinį kartą gyvenime).

– Na, kodėl mane, pagyvenusį žmogų, varginate?

– Aš parašiau knygą apie namų sprogdinimą Rusijoje 1999 metų rugsėjį.

– Ir dėl to mane išsikvietėte?

– Dėl to.

– Jurijau, – prabilo Ščekočichinas nusivylęs, – atleiskite, aš jus laikau rimtu istoriku, todėl atskridau. Bet sprogdinimų tema visas mano laikraštis keletą mėnesių buvo užkimštas. Ir įsivaizduoti, kad iškapstėte ką nors daugiau, ko mes nežinome, man labai sunku. Pagaliau mes laikraštis, ne leidykla. Ko iš manęs norite?

– Noriu, kad išeitų „Novaja gazeta“ spec. leidimas, tai yra, kad specialiajame laikraščio numeryje būtų išspausdinta visa knyga. Ir kad Dūmoje būtų iškeltas klausimas dėl komisijos sprogdinimams tirti sudarymo, nes tai apskritai ne mano darbas – vykdyti tyrimą. Tai teisėsaugos reikalas.

– Jurijau, nepykite… Aš net negaliu įsivaizduoti, kas turėtų būti parašyta šiame rankraštyje, kad mes sutiktume leisti spec. numerį. Mes apskritai niekada to nedarėme.

– Jurijau Petrovičiau, – atsakiau aš. – Kam mes gaištame laiką? Dabar aštunta valanda vakaro. Per naktį jūs juk viską spėsite perskaityti?

– Spėsiu.

– Susitikime rytoj rytą, ir jūs man pasakysite, ką manote apie knygą.

Mes susitikome kitą rytą. Ščekočichinas pasakė:

– Jura, atleiskite. Aš jus nepakankamai įvertinau. Aš pažadu jums spec. leidimą. Dūmos tiriamosios komisijos nepažadu, nes tai ne nuo manęs priklauso, nors jei galėčiau, tikrai suorganizuočiau. Bet spec. leidimą pažadu. Tiesa, dar reikia jūsų rankraštį gyvam nuvežti į Maskvą.

– Juk jūs turite neliečiamybę?

– Neliečiamybę... Bet ji ne visada ir ne nuo visko gelbsti.

Ščekočichinas nuvežė rankraštį į Maskvą. Iš pradžių jį skaitė Dmitrijus Muratovas. Paskui Gorbačiovas. Na, tikriausiai dar kas nors skaitė. 2001 m. rugpjūčio 21 d. išėjo spec. leidimas.

Julia, specialiai Jums svarbi informacija: publikacija buvo rengiama visiškai slaptai ir niekas, išskyrus „Novaja gazeta“ žmones, atsakingus už šį spec. leidimą, nežinojo, kad rugpjūčio 21 d. išeis specialusis numeris su „FST sprogdina Rusiją“. Apie tai taip pat nežinojo Berezovskis ir Litvinenka. Naktį į rugpjūčio 21-ąją Londone buvęs „Novaja gazeta“ darbuotojas Akramas Murtazajevas, kuriam į galvą negalėjo ateiti, kad Berezovskis su Litvinenka nieko nežino apie planuojamą spec. leidimą, atsitiktinai prasitarė apie „rytojaus publikaciją“.

Apie tai, kaip reagavo Berezovskis su Litvinenka, Jums, esu įsitikinęs, papasakos Akramas (jeigu jo, žinoma, paklausite). Bet jau nieko sustabdyti nebuvo galima. Spec. leidimas išėjo.

– Ką tu pridirbai, – pasakė per susitikimą Borisas (aš tomis dienomis buvau Londone). – Dabar tu būsi teisiamas už šmeižtą.

– Borisai, bus tyla kaip kapinėse. Nė vieno cyptelėjimo neišgirsite. Žinote kodėl? Todėl, kad namus sprogdino jie, ir jie tą žino.

Ir buvo tylu. Nė garso. Tarsi nebūtų jokio spec. leidimo. O tada pasirodė Prochanovo straipsnis, girdi: brangūs draugai, jūs tikriausiai nepastebėjote, kad prieš kelias dienas „Novaja gazeta“ („NG“) paskelbė spec. leidimą, kuriame Kremlius kaltinamas namų sprogdinimu. O Kremlius tyli. O jis tyli todėl, kad šis spec. leidimas – tai pabūklo šūvis Kremliaus link. Ir šis šūvis visą Kremlių išguldė.