Prisimename, ir kaip sausio 13-osios naktį girdėjome šūvių, triukšmo ir iš gatvių atsiritančio nerimo aidą. Kaip mūsų tėvai, vyresni broliai, dėdės ėjo pakaitomis budėti prie Parlamento, ten nešėsi arbatos termosus ir sumuštinius su daktariška dešra, ir jie buvo dalijami visiems greta šalusiems. Tie suaugusieji, kurie prie TV bokšto važiavo nuosavais moskvičiukais ar žiguliukais, į juos priėmė nepažįstamus pėsčiuosius, vykusius ta pačia kryptimi ir tuo pačiu tikslu – ginti laisvės.
Paskui rugpjūčio mėnesį skambėjo baugus žodis, kurio reikšmę įsiminėme visam gyvenimui, – „pučas“. Bet jau po kelių dienų stovėjome ant ežerų krantų ir tą purpurinį vasaros vakarą į didžiulius laužus mėtėme laikraščius su Mykolo Burokevičiaus atvaizdu.
Močiutės ir seneliai – tie, kurie spėjo grįžti iš tremties, iš Sibiro taigos, ir per stebuklą išgyvenę ledinėse Laptevų jūros jurtose, bei tie, kurie gimdytojus prarado Norilske ar Karagandoje, tada, žiūrėdami į dangop besiraitančias ir baimę į dausas nešančias dūmų gyvates, braukė ašarą ir dainavo.
Mums, atėjusiems į mokyklą apie 1990-uosius ir ją baigusiems apie 2000-uosius, liko tik tą Nepriklausomybę, kaip tėvų ir senelių dovaną, srėbti. Tik dabar galiu palyginti ir pradedu suprasti, kokioje laisvės atmosferoje augome ir mokėmės.
Kai studijavau Žurnalistikos institute ir mums dėstė komunikacijos bei spaudos korifėjai, buvome mokomi nuomonių įvairovės. Per paskaitas mums pateikdavo pavyzdžių iš Europos teismus pasiekusių bylų, liudijančių, kad viešasis interesas ir žodžio laisvė yra aukščiau visko. Studijavome ir dirbome su vertybe, kad svarbiau už laisvą žodį jau nieko nėra, o draudimų daugiau būti negali, tik mažiau.
Dabar pagal naujausias žurnalistikos madas aiškėja, kad laisvas žodis yra tik tas, kuris neprieštarauja generalinei mūsų išplerusios vyriausybės linijai, o platesniu mastu – JAV demokratų partijos visam Vakarų pasauliui peršamai „cancel culture“ – kultūros naikinimo – koncepcijai.
Vos Lietuvai tapus ES nare, jau keliavau po Rytus ir Vilniaus universitete studijavau šiuolaikinę Aziją. Matydama, kokią priespaudą, panašią į tą, kurią patyrė mūsų tėvai ir seneliai, išgyvena Tibetas, ir vis labiau vertindama mūsų laisvę, turėjau tradiciją kiekvienais metais kovo 10-ąją, tibetiečių vilties ir sužlugdyto pasipriešinimo prieš okupacinį režimą dieną, parašyti apie Lietuvos potencialą pademonstruoti paramą tibetiečių tautai.
Atrodė, kad mes turime moralinę teisę ir pakankamai energijos iškelti realios Tibeto autonomijos idėją, bent simboliškai palaikyti Jo Šventenybę Dalai Lamą XIV, juolab kad jis 1990 m. balandžio mėnesį vienas pirmųjų Lietuvai atsiuntė pasveikinimo su atgauta Nepriklausomybe telegramą.
Rašiau, kad Lietuvą ir Tibetą skiria tūkstančiai kilometrų, bet tik viena diena, turėdama omeny liūdną kovo 10-ąją ir džiugią kovo 11-ąją. Primindavau, kad šias labai tolimas šalis sieja panašios dramos: viena tirpo Sovietų Sąjungos žemėlapyje, tik šiaip ne taip iš jo ištrūko ir kontūrus atgavo, kita, daug amžių buvusi savarankiška valstybė, deja, iki šiol nyksta KLR žemėlapy ir istorijos vadovėliuose, o ant tibetiečių kraunami vis nauji suvaržymai, kurie arba tiesiai, arba netiesiogiai trukdo jiems išlikti savarankiškiems ir puoselėti savo identitetą: užsiimti tradiciniais verslais, švęsti savo taikias religines šventes, gyventi su savo papročiais.
Šiemet – pirmi metai, kai neišeina rašyti apie įkvėpimą arba atjautą Tibetui. Nes mūsų pačių trispalvė šalis grįžta ten, nuo ko prieš 30 metų ištrūko palankiai pasibaigusių geopolitinių dėlionių dėka. Mano vaikystės laikų grupės „Enigma“ vaizdo klipe „Return to Innocence“ visi grįžta į nekaltybę, o mes, priešingai, einame atgal į gūdžius represijų laikus, kaip ir kai kurie mūsų Nepriklausomybės šaukliai sugrįžta į vaikystę.
Dabar kol kas esame to atbulinio kelio gale, tiksliau, dar gan švelniame gyventojų persekiojimo etape. Į Karlagą ar į Laptevų jūrą trėmimų nebebus. Nebūtinai ir liaudies priešus iškart sodins į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę.
Besikuriančios pažangios leftistinės ideologijos ir medicininio žmonių teroro fone, kai nebeleidžiama abejoti viena vienintele mokslo tiesa arba galvoti apie laisvą pasirinkimą, skundimai ir susidorojimas su „antivalstybiškai“ mąstančiais įgyja inovatyvius arba seniai išbandytus, bet patobulintus pavidalus.
Prieštaraujatys planktonų sistemai arba keliantys klausimus po truputį šalinami iš darbo, akademinės bendruomenės, nuo sakyklų, iš viešumos, leidybos – už neteisingą nuomonę, ne tą frazę, net ne tos pakraipos humorą.
Į komendantų vaidmenį įsijautę valdantieji deda pastangas įvesti totalitarinę minčių kontrolę.
Pirmas žingsnis – į socialinius tinklus paleido kibernetinę policiją, tarytum maža cenzūros ir apribojimų eitų iš pačios tų platformų administracijos ir neomarksizmo vilkų politkorektiškų avinėlių kailyje.
Eilinį kartą premjerei Ingridai Šimonytei iš pasąmonės garsiai išplaukė fantazija apie medicininę diktatūrą, tąsyk – apie priverstinį masinį testavimą. Net Gabrielius Landsbergis nesusilaikęs pripažino, jog tai akivaizdžiai kertasi su Konstitucija. Čia premjerė diskusiją baigė ir pažadėjo prie tos temos grįžti, kai bus „geresni laikai“. Kaip tai suprasti? Kai nebeliks Konstitucijos ar poemas kuriančio ir Gabrielių instruktuojančio senelio?
Vyriausybei vadovaujanti I. Šimonytė tiek nebesivaldo, kad dabartinius ribojimus ir jų kaitą jau atvirai vadina režimais. Tačiau premjerė – ne vienintelė, kuri nepaliauja jau ir taip nuvargintus žmones erzinti nerangiais pasisakymais arba arogancija.
Grasinimai trečiąja banga, eksperimentiniais draudimais, perspėjimai, kad turėsime gailėtis, vos atlaisvinus verslus, paklydimai statistikose, susirgimų covidu ir mirčių skaičiavimo maklės atbuline data, mokytojų šantažas privalomais skiepais, pasvarstymai apie Konstituciją kaip kliūtį valdyti – visą šį gyventojų šiurpinimo ir patyčių iš paprasčiausio žmogiško orumo kamuolį didina ir kiti ministrai, jų patarėjai, ekspertai, kiti glitnūs nomenklatūrininkai. Tiesa, prisipliurpę ko nereikia arba per daug išsidavę, jie kartais skuba savo žodžius atsiimti.
Vis dėlto tai nėra nusipaistymai tik iš nuovargio. Aukštas, atsakingas pareigas užimantis politikas žmogiškai nusipezėti arba susipainioti gali vieną sykį neprimiegojęs, kitą – iš streso, bet ne nuolat, ne kiekvieną dieną, ne per kievieną posėdį. Tai arba jis – ne savo vietoje, arba vartoja kokius nors psichotropikus, o gal narkotikus ir apkvaitęs negali priiminėti sprendimų, lemiančių valstybės ekonomikos, kultūros, švietimo padėtį, gyventojų ateitį.
Šios kadencijos ministrų bendravimo su tauta stilius yra ne kas kita kaip komunikacijos kaltūnas, o jį veliantys yra politiniai kerėplos. Jie nusišneka ne dėl negebėjimo sklandžiai dėstyti mintis ar laiku susiturėti. Šiaip ar taip, viešojo kalbėjimo ir mandagesnių manierų išmokti įmanoma, o smulkias nesąmones užglaistyti gali profesionalūs atstovai spaudai (paprastai tam jų etatai ir skirti).
Valdantieji kelia grėsmę visuomenei dėl to, kad apskritai nėra gamtos apdovanoti ypatingu protu, kad jų kairė nežino, ką daro dešinė, ir atvirkščiai, taip pat dėl paprasčiausios empatijos stokos, kurios, deja, jokiuose kūno kalbos ar auditorijos baimės nugalėjimo kursuose išmokti nepavyks.
Pasižiūrėkime, iki kokių kalėjimo sąlygų per metus nusigyveno Lietuva, sekdama kažkodėl ne liberalių, ne demokratinių, o diktatūrinių arba militaristinių valstybių pavyzdžiu. Šiemet Šv. Kalėdas pas mus žmonės kartu su artimais draugais ar tėvais galėjo minėti tik už užrauktų užuolaidų.
Daug kur Europoje, taip pat Lietuvoje, įsiviešpatavę nelogiški draudimai žmonėms užsiimti įprastais verslais, prekyba. Jau daug kas ir pamiršo, kad viskas prasidėjo nuo kovos su virusu, nes visokie apribojimai ir kaip hormonų audrų valdomo paauglio nuotaikos besikeičiančios sąlygos seniai nebeteko medicininės prasmės ir pasimetė grynai politiniuose gaivaluose.
Atgyja ir šeimų išskyrimo praktika. Anksčiau gimines, tėvus ir vaikus, draugus skyrė lageriai, Geležinė uždanga, Berlyno siena. Šiandien skiria „pandeminės“ sienos. Negana to, kad galimybes judėti tarp regionų ir artimiesiems susitikti sunkina globali karantinų šmėkla, mūsų vietinė vyriausybė saviems piliečiams dar ir papildomų, visiškai su sveiku protu prasilenkiančių kliūčių prikuria.
Prie to, kad draudžiama nuvykti iš kaimo į kaimą ar į kitą miestą ir tai tapo prabanga tiesiogine prasme, dar labiau uždaromi ir užsieniai. Pavyzdžiui, ekspertai sugalvojo, kad Lietuvos pilietis, kuriam loterijos bilietas išpuls taip, kad svetimoje šalyje nenuspėjamas covido testas prieš skrydį namo parodys teigiamą, nebus įleistas į lėktuvą ir negalės į gimtąją žemę grįžti – turės tupėti užsienyje (aišku, dažnu atveju už savo lėšas), kol blūdijantys testai teiksis parodyti neigiamą atsakymą. 32 Konstitucijos straipsnis – velniop. Velniop ir mokamas privalomas sveikatos draudimas, kuris garantuoja gydymo paslaugas gimtojoje šalyje.
Net kriminaliniams nusikaltėliams leidžiama grįžti namo, bet tik ne tiems, kas išdrįs susloguoti arba tik hipotetiškai susirgti besimptome peršalimo viruso forma! Jie taps dar didesne grėsme valstybės vientisumui ir iš mūsų visų kišenių milijonais šeriamai sveikatos apsaugos sistemai nei pats Kirkorovas.
Šie atgrasymai keliauti gali pasitarnauti valdžiai stengiantis gyventojus atriboti nuo tikrovės ir jos įvairovės. Populiacijos elementus kaip gyvulius uždaryti namų ūkiuose ir per skaitmeną griežtai kontroliuojamos informacijos burbule – tai laikyti juos dar didesnėje tamsoje ir neleisti jiems sužinoti, kad ne visur valdžia yra tokia egoistiška ir represyvi, kad ten, kur rutina atlaisvinta, nebūtinai lavonai gatvėse voliojasi ir vietiniai ne gedi, o dirba ir švenčia gyvenimą.
Vis svarstau, kodėl Lietuvoje žmonės delsia ir neturi valios solidariai apginti savo interesų ir konstitucinių laisvių bei teisių. Sovietmečiu dauguma buvo bent jau vieningi, nes priešas buvo atėjęs iš išorės. Dabar visuomenė kaip niekad anksčiau susiskaldžiusi ir įsibauginusi.
Gyventojai tarytum tramdomaisiais marškiniais supančioti. Turbūt todėl, kad sunku patikėti, jog juos išduoda savi, kurie yra tokie patys kolaborantai kaip M. Burokevičiaus šutvė anuomet, tik tie kolaboravo su Kremliumi, o šitie – su pajuokos objektu tampančiu Briuseliu arba Vašingtono kairiuoju sparnu.
Kai išduoda ir kėsinasi į laisvę saviškiai, tai reakcija maždaug tokia kaip kartais vištos ką tik nukirsta galva – iki kol nugaišta, vis tiek bėga į šeimininko glėbį. Arba tai – Stokholmo sindromas. Vis dėlto aukos tolerancija budeliui turi ribas.
I. Šimonytė liepia žmonėms palaukti iki 2024 m., kol esą galės išsirinkti kitą valdžią. Ne, ponia premjere, gali būti, kad piliečiai neištvers nė iki šios vasaros ir nelauks, kol patyliukais pakeisite rinkimų tvarką arba, žaisdami daktarus, panaikinsite Konstituciją.
