Šią savaitę viešojoje erdvėje aplinkybės sumetė tris naujienas, kurios viena vertus susijusios, kita vertus – reikalauja platesnio komentaro. Policija pristatė interneto erdvę stebėsiančio virtualaus patrulio koncepciją, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė prabilo apie bausmes dėl dezinformacijos skleidimo, o Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis viešai nusistebėjo keista policijos užklausa.
Pastarosiomis savaitėmis įvairių temų keliamos audringos diskusijos socialiniuose tinkluose ir kitose virtualiose platformose sugrąžina žodžio laisvės ir atsakomybės klausimą. Kaip ir daugeliu ankstesnių atvejų, šis klausimas sprendžiamas negrabiai ir paskubomis, iš vienos pusės sklindant reikalavimams bausti, iš kitos – kaltinimams cenzūra.
Dezinformacija, vadinamosios melagienos, patyčios, neapykantos kalba išties sutinkami reiškiniai virtualioje erdvėje. Sunku paneigti, kad šie reiškiniai reikalauja atsakomybės ar bent jau tam tikro kontroliuojančio instituto įvertinimo.
Didžioji problema ta, kad socialiniai tinklai neturi pakankamų techninių priemonių ar resursų užtikrinti plačią savikontrolę. Bandymai išplėsti tokią kontrolę ir gaudyti taisyklių pažeidėjus fiksuojant atitinkamų žodžių vartojimą ar tikrinant šaltinių patikimumą dažnai baigiasi nesusipratimais arba nebūtinai adekvačiais sprendimais.
Deja, bet neturėtume viltis ir to, kad tokią kontrolę galės užtikrinti virtualaus patrulio įdiegimas ar panašios iniciatyvos. Jau dabar akivaizdu, kad keliami per dideli lūkesčiai. Tikimasi, kad virtualią erdvę stebintys pareigūnai gebės tiksliai atskirti kontekstus, įvertinti situaciją ar pastebėti bent didesnę dalį to, kas būtų traktuojama kaip pažeidimai.
Pirmoji ir rimčiausia kliūtis – kontekstas. Bet koks mūsų teiginys gali nusakyti ne tiek faktinę situaciją, bet ir turėti įvairiausių niuansų, reikalaujančių suprasti, kas, kodėl ir kaip išsakoma. Kaip neapykantos kalba gali nuskambėti sarkastiškas pokštas arba, atvirkščiai, pokštu gali būti dangstoma tai, kas yra neapykantos kalba, smurto ir agresijos kurstymas.
Štai profesoriaus A.Nikžentaičio dėmesio sulaukusiame policijos kreipimesi akivaizdžiai cituojamas radikalią nuomonę turintis, tačiau grėsmės visuomenei nekeliantis asmuo, kuris tiesiog dalinasi savo keistu pasaulio vaizdiniu, kuriame nacių vadovaujama Vokietija tapatinama su Europos Sąjunga.
Ar toks žmogus vertas bausmės dėl to, kad turi keistą istorijos ir politikos procesų supratimą? Tikrai ne. Ar vertas bausmės žmogus, kuris dalinasi dezinformacija nesuprasdamas, kad tai yra klaidingais, tikrovės neatitinkančiais teiginiais paremtas tekstas? Ar mes galime teisingai įvertinti vieną ar kitą intenciją?
Į galvą šauna du pavyzdžiai. Pirmasis – mano kartai pakankamai gerai žinomas „Radioshow“ etiudas „1926 metų partija“. Šioje parodijoje vaizduojama lietuviška politinė jėga, puoselėjanti autoritarinio režimo ilgesį. Už keiksmažodžių, blevyzgų ir įvairių agresyvių išsireiškimų slypi giliai demokratinis Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko pasidygėjimas tokių personažų prototipais tikrovėje.
Raginimas gaudyti tuos, kurie „padarė nusikaltimus prieš lietuvių tautą“ ir „grūsti jiems spygliuotus Gedimino stulpelius į užpakalį“ bekontekstėje erdvėje gali būti palaikyti smurto propagavimu, bet suprantant ironijos objektą tampa pašaipa iš tų, kurie ragina fiziškai dorotis su kitaminčiais.
O štai ir absoliučiai kitoks atvejis. Feljetono žanru dažnai besidangstantis „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus neseniai išplatino lyg ir parodijos žanro interviu, su lyg ir humoristinio stiliaus atsakymais, tačiau juose labai sunku įžvelgti kažką kitą nei atvirą raginimą susidoroti su kitokią lytinę orientaciją turinčiais asmenimis.
„Ką pabaigai norėtumėte palinkėti savo skaitytojams“, – klausiama V.Tomkaus. „Manot jau pabaiga? Oi, aš dar pakovosiu. O skaitytojams rekomenduoju kalbėti tiesiai šviesiai. Be nutylėjimų ir be užuominų. Kad piktavaliams neliktų vietos interpretacijai. Jei koks agresyvus pydaras Tamstai pasirodo visuomenei pavojingas, reikia visiems garsiai pranešti, kad tokius būtina iškart šaudyti, ne mažiau kaip po vieną per dieną...“, – atsako nemažą tiražą ir auditoriją turinčių laikraščių leidėjas.
Tai tik du vaizdingi epizodai, parodantys kaip svarbu skirti kontekstus, kokia subtili gali būti išoriškai lyg ir panašios raiškos interpetacija. Taigi, policijai užmetamas ne tik patruliavimo, bet ir interpretavimo, semantinio supratimo veiksmas.
Dar vienas sudėtingas už šio proceso glūdintis klausimas – ar uždrausdami tam tikrų emocijų raišką, mes nesukursime naujos problemos ir naujos didelės įtampos, glūdinčios nebe viešose platformose, o pogrindžiuose ar interneto paraštėse?
Noras socialinių tinklų erdvę apvalyti nuo pykčio, melo, propagandos yra labai sveikintinas procesas. Galima sutikti, kad virtuali erdvė turi labai plačias viešumo ribas ir daugelis veiksmų joje turėtų turėti savo atsakomybės ribą.
Bet šalia netinkamos raiškos dažnai eina paprastos žmogiškosios emocijos. Šių emocijų užgniaužimas, jų represavimas gali vesti link frustracijos, o galiausiai link agresijos proveržių nebe virtualioje, bet realioje erdvėje.
Viešų emocijų kontrolė ir griežtas įvairių žmogiškų jausenų normatyvinimas ne tik jų nepanaikintų, bet ir priverstų persikelti į tą lauką, kuriame būtų dar sudėtingiau suprasti įtampas, emocinę visuomenės temperatūrą.
Skamba paradoksaliai, bet apribodami pykčio raišką mes perkeltume ją į neribotą erdvę. Ne išspręstume neapykantos ir agresijos problemą, o tik sustumtume ją, lyg kokį dulkių kamuolį, po kilimu. Taip, turėtume erdvę, kurioje mažiau pykčio apraiškų, bet šalia sukurtume tik dar didesnę priežastį netvarkai.
Šioje situacijoje galima pritarti ir prieštarauti abiems pusėms. Bandymai kovoti su neapykantos kalba ar planinga dezinformacija nėra cenzūra. Tai bandymai užkirsti kelią visuomenės klaidinimui ar agresijos kėlimui.
Bet čia pat reikia pripažinti, kad tokie bandymai uždeda naujus riboženklius ir įveda naujas taisykles, dėl kurių neturime bendro sutarimo. Dar sudėtingiau tai, kad tie riboženkliai reikalauja ne tik teisinių apibrėžimų, bet ir filologinio, filosofinio, psichologinio, sociologinio situacijos interpretavimo.
Policija turi užtikrinti įstatymų laikymąsi ne tik realioje, bet ir virtualioje erdvėje. Ji turi reaguoti į akivaizdžius grasinimo, smurto ir neapykantos kurstymo atvejus. Bet mes negalime tikėtis, kad kiekvieną kartą išsigandus, kaip toje „Sporto“ dainoje, atbėgs ir padės policija.
Kai kurios žmogiškosios emocijos, kai kurios nemalonios patirtys tiesiog nutinka, nei mums, nei kitiems negalint suvaldyti aplinkybių, suprasti intencijų ar suvokti kontekstų. Turime būti labai atsargūs ir švelnūs, brėždami naujas ribas ir bandydami sukontroliuoti trapius dalykus.
Melas, pyktis, kerštas, net smurtas ar agresija yra žmogaus gyvenimo dalys. Mes gyvename nuolatinėje asmeninėje jų kontrolės būklėje ir tikimės, kad kaip visuomenė galime susitarti dėl bendrų kontrolės principų. Bet visame, kas žmogiška, turime palikti ir klaidos, nuodėmės ar absurdo galimybę.
