Politikos apžvalgininkai viliasi, kad dabartinius krikščionių demokratų koalicijos partnerius socialdemokratus galimai pakeisiantys žalieji transformuos Vokietijos santykius su Rusija – Berlynas daugiau dėmesio skirs žmogaus teisėms, mažiau – ekonominės naudos paieškoms. Pasigirsta ir tokiais lūkesčiais paremtos nuomonės, kad „žaliai – juoda“ Vokietijos vyriausybė atitiktų ilgalaikius Lietuvos saugumo interesus.

Nors krikščionių demokratų ir žaliųjų galimybės formuoti sekančią valdančiąją daugumą išlieka pakankamai realios, likusios prielaidos kelia abejonių. Pavyzdžiui, ką penktadalį Bundestago mandatų pretenduojantys laimėti žalieji bus pajėgūs pakeisti Vokietijos ir Rusijos santykiuose, jei idealizmo skatinamiems pokyčiams priešinsis tiek numanomi koalicijos partneriai, tiek kitos parlamentinės partijos?

Kita vertus, kaip su vertybinėmis žaliųjų nuostatomis ateinančios ambicijos mažinti Vokietijos gynybos išlaidas, peržiūrėti jos ginkluotojų pajėgų dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir pasitraukti iš NATO branduolinio dalijimosi programos prisidės prie transatlantinių santykių gerinimo? Tad ar tikrai verta tikėtis, kad žaliųjų iškilimas teigiamai veiks Lietuvos saugumą?

Vokietija ir Lietuvos nacionalinis saugumas

Lietuvos nacionalinis saugumas yra glaudžiai susijęs su Vokietijos įgyvendinama politika ir jos įsitraukimu į NATO veiklas, ypač – Aljanso iniciatyvas Baltijos jūros regione.

Bundesveras vadovauja Rukloje dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei (apie 1200 karių), į kurią siunčia didžiausią karinį kontingentą (apie 500 – 600 karių). Vokietijos oro pajėgos reguliariai dalyvauja Baltijos valstybių oro erdvę kontroliuojančiose NATO oro policijos misijose. Vokietija yra viena iš penkių Europos valstybių, kurios kas metus pasikeisdamos vadovauja NATO itin aukštos parengties pajėgoms (5 000 sausumos pajėgų karių, turinčių aviacijos, laivyno ir specialiųjų operacijų junginių paramą) ir formuoja jų branduolį.

Lietuvos nacionalinis saugumas yra glaudžiai susijęs su Vokietijos įgyvendinama politika ir jos įsitraukimu į NATO veiklas, ypač – Aljanso iniciatyvas Baltijos jūros regione.

Baltijos valstybių ir Lenkijos ginkluoto užpuolimo atveju pirmasis NATO pastiprinimas atvyks iš Vokietijos, kurios sausumos pajėgose tarnauja 65 tūkst. karių. Vokietijoje taip pat dislokuotas JAV karinis kontingentas (apie 34 tūkst. karių). Kadangi potencialaus agresoriaus disponuojama priešlaivinė ginkluotė trukdys tolesniam į pagalbą vykstančių JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados karinių dalinių išsilaipinimui Baltijos jūros uostuose, jiems veikiausiai teks laipintis Vakarų Europoje ir toliau per Vokietiją judėti Lenkijos ir Baltijos valstybių link.

Atsižvelgiant į Vokietijos artumą, Lietuva yra suinteresuota Bundesvero (Vokietijos ginkluotojų pajėgų) atkūrimu. Lyginant situaciją prieš ir po 2014 m. prasidėjusios Rusijos karinės agresijos Ukrainoje, Vokietija padidino kasmetinį gynybos finansavimą nuo 34,6 mlrd. eurų 2013 m. iki 46,1 mlrd. 2020 m. Realios išlaidos didėjo net ir pandemijos sąlygomis, tačiau gynybą finansuoti pagal NATO standartus (2 proc. nuo BVP) Berlynas planuoja tik 2030 m. Iki 2023 m. laukiančio vadovavimo NATO itin aukštos parengties pajėgoms Vokietija siekia naujausia ginkluote pilnai aprūpinti bent vieną brigadą, iki 2027 m. – vieną diviziją, iki 2031 m. – tris divizijas.

Nemažiau svarbu ir tai, kad Vokietijos elgsena veikia makropolitinius procesus, kurie apibrėžia Lietuvos saugumo aplinką: Europos Sąjungos politinę raidą ir transatlantinius santykius. Perfrazuojant N. Statkų, būtent nuo Vokietijos didele dalimi priklausys tai, kokioje geopolitinėje realybėje atsidurs Lietuva. Ar tokioje, kur JAV ir Europa dirbs petys į petį, ar tokioje, kur Lietuvai teks laviruoti tarp vis labiau konfliktuojančių blokų, kai vienoje pusėje atsiduria Berlynas, Paryžius ir jų veikiamas Briuselis, o kitoje Vašingtonas, Londonas ir Varšuva?

Vokietijos ir JAV santykių dilemos

Vokietijos ir JAV santykių plėtotę lemia įvairūs veiksniai, tačiau karinio ir ekonominio pobūdžio klausimai yra esminiai. Pirmuoju atveju JAV tikisi didesnio Vokietijos indėlio į tarptautinio saugumo užtikrinimą, tačiau Vokietijos galimybės atliepti Vašingtono lūkesčius yra pakankamai ribotos.

Aktyviau prisidėti prie tarptautinių operacijų ir misijų, kuriose 2020 m. tarnavo apie 4 000 karių, Vokietijai trukdo ne pinigų stygius, bet istorinių patirčių nulemta susilaikymo kultūra. 2020 m. rugsėjį Korberio fondo apklausa parodė, kad 44 proc. vokiečių palaiko aktyvesnį Vokietijos įsitraukimą į tarptautinių krizių sprendimą, tačiau 49 proc. tam oponuoja.

Aktyviau prisidėti prie tarptautinių operacijų ir misijų, kuriose 2020 m. tarnavo apie 4 000 karių, Vokietijai trukdo ne pinigų stygius, bet istorinių patirčių nulemta susilaikymo kultūra.

Tuo tarpu „Pew“ tyrimų centras 2019 m. skelbė, kad tik 34 proc. vokiečių remia kaimynystėje esančių NATO sąjungininkų gynybą, jei Rusija prieš juos panaudotų karinę jėgą (60 proc. atsakė, kad Vokietijai geriau būtų nesikišti). Ta pati problema kyla ir dėl gynybos finansavimo – Vokietija turi reikiamus finansinius išteklius, tačiau daugelis vokiečių nenori, kad jie būtų išleidžiami ginkluotosioms pajėgoms.

Antruoju atveju JAV viliasi, kad Vokietijos ekonominiai ryšiai su nedemokratiniais režimais netaps transatlantinės erdvės saugumą destabilizuojančiu veiksniu. Kalbant apie Rusiją, Vokietijos ir JAV santykiams didžiausią iššūkį kelia antrojo Šiaurės srauto klausimas. 2019 m. gruodį JAV įvestos sankcijos metams sustabdė per Baltijos jūrą besidriekiančio dujotiekio statybas. 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje JAV išplėtė galimų sankcijų sąrašą ir paskutinę D. Trumpo prezidentavimo dieną JAV jas pritaikė vamzdžius klojančiam laivui „Fortūna“ ir jį valdančiai Rusijos bendrovei „KVT-RUS“. Nepaisant JAV spaudimo, Vokietijos vyriausybės nariai nuosekliai kartojo, kad antrasis Šiaurės srautas turi būti pabaigtas.

Nesvyruojanti Vokietijos pozicija ir š. m. vasario 6 d. prasidėjusios dujotiekio statybos Danijos išskirtinėje ekonominėje zonoje skubino Prezidento J. Bideno administraciją spręsti dėl tolesnės JAV laikysenos. JAV valstybės departamentas vasario 19 d. išplatino neviešą ataskaitą Kongresui dėl sankcijų įvedimo antrąjį Šiaurės srautą vystančioms bendrovėms. Su dokumentu susipažinusi „The Wall Street Journal“ redakcija skelbia, kad JAV de facto nepritaikė naujų sankcijų per Baltijos jūrą besidriekiančiam dujotiekiui.

Sankcijos pakartotinai įvestos į jų sąrašą jau prieš mėnesį patekusiai „KVT-RUS“ ir jos laivui „Fortūna“. Atitinkamai JAV prezidentas tą pačią dieną vykusioje Miuncheno saugumo telekonferencijoje, kurioje dalyvavo ir Vokietijos kanclerė A. Merkel, viešai neiškėlė antrojo Šiaurės srauto problemos.

JAV pozicijos sušvelnėjimas atspindi platesnes naujojo prezidento užmačias gerinti santykius su Vokietija. Iš tiesų, JAV per pastaruosius kelis mėnesius priėmė daug Vokietijos nacionalinius interesus atitinkančių sprendimų: grįžo į Paryžiaus klimato susitarimą, atnaujino dalyvavimą Pasaulio sveikatos organizacijoje, paliko karinį kontingentą Vokietijoje, pratęsė Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį, pakeitė retoriką ir pan.

Nors dauguma šių žingsnių nėra išskirtinai susiję su siekiu normalizuoti JAV ir Vokietijos santykius, Berlynas elgėsi skirtingai. Pavyzdžiui, A. Merkel pastangomis prieš pat J. Bideno inauguraciją pasiektas preliminarus Europos Sąjungos ir Kinijos susitarimas dėl investicijų uždavė blogą toną Vokietijos (pusė Europos Sąjungos eksporto į Kiniją sudaro Vokietijos eksportas) ir Kiniją blokuoti bandančios JAV santykių perkrovime.

A. Merkel pastangomis prieš pat J. Bideno inauguraciją pasiektas preliminarus Europos Sąjungos ir Kinijos susitarimas dėl investicijų uždavė blogą toną Vokietijos ir Kiniją blokuoti bandančios JAV santykių perkrovime.

Klausimas liekas atviras, kiek ilgai Vašingtonas toleruos situaciją, kai Vokietija viena ranka remiasi į JAV saugumo garantijas, o kita – stiprina ekonominį ir energetinį bendradarbiavimą su jos priešininkėmis, ir koks bus JAV atsakas, jei Vokietija savo politikos nekeis. Ar pokyčius JAV aktualiose Vokietijos užsienio ir saugumo politikos srityse galėtų inicijuoti iš idealistų žaliųjų ir pragmatiškų krikščionių demokratų sudaryta Vyriausybė?

Tarp idealizmo ir pragmatikos

Kadangi potencialūs koalicijos partneriai formuluoja skirtingas Vokietijos užsienio ir saugumo politikos gaires, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo žaliųjų ir krikščionių demokratų santykio Bundestage ir jų galimybių užsitikrinti opozicijoje liksiančių politinių partijų paramą. Panagrinėkime tokį scenarijų, kuriame 18 – 20 proc. vokiečių palaikymą fiksuojantys žalieji po Bundestago rinkimų taps „jaunesniuoju“ koalicijos partneriu, o 32 – 36 proc. rinkėjų palankumą gaunantys krikščionys demokratai – „vyresniuoju“ (įskaitant Krikščionių socialinę sąjungą, su kuria krikščionys demokratai turi bendrą frakciją Bundestage).

Tokiu atveju opozicijoje liktų trečią vietą rinkimuose laimėję socialdemokratai (15 – 18 proc. palaikymas), ketvirtą vietą iškovojusi Alternatyva Vokietijai (9 – 11 proc. palaikymas), o penktą ir šeštą vietas dalintųsi liberalai ir kairieji (7 ir 9 proc. palaikymas).

Motyvuodami žmogaus teisių pažeidimais Rusijoje, akcentuodami politinę žalą Europos Sąjungai ir iš principo prieštaraudami iškastinio kuro naudojimui, žalieji ragina nutraukti antrojo Šiaurės srauto statybas. Tam oponuoja krikščionys demokratai, kurių poziciją iš esmės atspindi dujotiekį ginanti Vokietijos politika.

Atitinkamai A. Lašeto pergalė 2021 m. sausį vykusiuose krikščionių demokratų pirmininko rinkimuose parodė, kad santykiuose su Rusija krikščionys demokratai ir toliau laikysis besitraukiančios Federalinės kanclerės A. Merkel ekonominio pragmatizmo linijos. A. Lašetas ir daugelis kitų įtakingų krikščionių demokratų ekonomiką vertina kaip svarbiausią Rusijos ir Vokietijos santykių elementą ir pasisako už antrojo Šiaurės srauto statybų pabaigimą.

Net jei krikščionys demokratai į Federalinius kanclerius nuspręstų nominuoti ne A. Lašetą, o žymiai populiaresnį Krikščionių socialinės sąjungos lyderį ir Bavarijos ministrą – prezidentą M. Soderį, jis vadovautųsi tais pačiais principais. Verta prisiminti, kad 2020 m. sausį M. Soderis Rusijoje susitiko su Prezidentu V. Putinu ir išreiškė Bavarijos interesą stiprinti ekonominį bendradarbiavimą nepriklausomai nuo „vyraujančio politinio klimato“.

Socialdemokratai taip pat visapusiškai remia antrąjį Šiaurės srautą. Nevyriausybinė organizacija „Deutsche Umwelthilfe“ skelbia, kad Vokietijos finansų ministras ir dabartinis socialdemokratų kandidatas į Federalinius kanclerius O. Šolcas 2020 m. rugpjūčio 7 d. tuometiniam JAV iždo sekretoriui S. T. Mnuchinui išsiuntė laišką, kuriame siūlė investuoti iki milijardo eurų į suskystintų gamtinių dujų importo terminalus Vokietijoje, jei JAV nebetrukdys antrojo Šiaurės srauto statybai. Atitinkamai socialdemokratų frakcija Meklenburgo – Vakarų Pomeranijos parlamente 2021 m. sausį balsavo už „aplinkosauginio“ fondo steigimą, kurio paskirtis – padėti minimo dujotiekio projekte dalyvaujančioms bendrovėms apeiti galimas JAV sankcijas.

Dujotiekio statybų nutraukimo nepalaiko nei Kairė, nei liberalai. Tuo tarpu Alternatyva Vokietijai dar reikalauja, kad šalies Vyriausybė rodytų didesnę ir atviresnę paramą minimo projekto įgyvendinimui – 2020 m. rugsėjį jie Bundestage užregistravo rezoliucijos projektą, kuriame Vyriausybei buvo siūloma „remti greitą antrojo Šiaurės srauto užbaigimą visomis įmanomomis priemonėmis“. Taigi, žaliųjų požiūris į antrąjį Šiaurės srautą pilnai atitinka JAV ir daugelio kitų Europos valstybių interesus, tačiau jis neturi kitų parlamentinių partijų palaikymo.

Tuo tarpu saugumo ir gynybos rėmuose keliamos žaliųjų idėjos neretai prieštarauja ne tik krikščionių demokratų pozicijai, bet ir JAV interesams. Pavyzdžiui, žalieji nepritaria gynybos išlaidų didinimui, oponuoja JAV branduolinių ginklų dislokavimui Vokietijoje ir kontroversiškai vertina Bundesvero dalyvavimą tiek NATO, tiek Europos Sąjungos misijose bei operacijose. Skirtingai nei raginimai nutraukti antrojo Šiaurės srauto statybas, šie žaliųjų pasiūlymai turi daugiau galimybių tapti oficialia Vokietijos politika.

Žalieji nepritaria gynybos išlaidų didinimui, oponuoja JAV branduolinių ginklų dislokavimui Vokietijoje ir kontroversiškai vertina Bundesvero dalyvavimą tiek NATO, tiek Europos Sąjungos misijose bei operacijose. Skirtingai nei raginimai nutraukti antrojo Šiaurės srauto statybas, šie žaliųjų pasiūlymai turi daugiau galimybių tapti oficialia Vokietijos politika.

Kalbant apie gynybos išlaidas, žalieji užtikrintai galės atsiremti tik į mažiau nei dešimtadalio vokiečių palaikymą turinčius kairiųjų balsus. Gynybos išlaidų mažinimui oponuos krikščionys demokratai, liberalai ir Alternatyva Vokietijai. Esant tokiam jėgų pasiskirstymui, būsimą Vokietijos gynybos išlaidų trajektoriją veikiausiai nulems socialdemokratai, kurių parama gynybos finansavimui išlieka pakankamai trapi – jie nepalaikė krikščionių demokratų pasiūlymo iki 2024 m. gynybai išleisti 2 proc. nuo Vokietijos, dėl ko šis tikslas buvo nukeltas iki 2030 m.

Potencialių koalicijos partnerių pozicijos kertasi ir dėl Bundesvero dalyvavimo tarptautinėse misijose ir operacijose. Svarstydami ginkluotojų pajėgų dislokavimą karštuose taškuose, krikščionys demokratai vertina tokio žingsnio atitikimą Vokietijos nacionaliniams interesams, o žalieji mąsto vertybinėmis ir teisinėmis kategorijomis. Žaliųjų supratimu, Europos Sąjungos ir NATO sprendimai yra nepakankamas teisinis pagrindas Vokietijos ginkluotojų pajėgų dalyvavimui, todėl partija visapusiškai palaiko jų dalyvavimą tik Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos (JTO ST) mandatą turinčiose misijose ir operacijose. Kitas operacijas žalieji, nors ir nenoriai, gali palaikyti nebent humanitariniais pagrindais.

Tokia partijos pozicija atsispindi Bundestago posėdžių protokoluose. Žaliųjų parlamentarai neparėmė Vokietijos ginkluotojų pajėgų indėlio į Viduržiemio jūroje vykstančią NATO operaciją „Jūrų sargybinis“, ES operaciją „Sophia“, ES mokomąją misiją Malyje ir tarptautinėje koalicijoje prieš Islamo valstybę. Jie skirtingai balsavo ir dėl Vokietijos įsitraukimo į NATO misiją „Tvirta parama“ ir ES operaciją ATALANTA, kai apytiksliai pusė žaliųjų parlamentarų tai rėmė, o pusė – prieštaravo.

Panašiai balsuoja ir Alternatyva Vokietijai. Partijos parlamentarai daugiausiai palaikė Bundesvero dalyvavimą JTO ST mandatą turinčiose misijose ir operacijose, tačiau jiems rūpi ne tik misijų teisinis statusas, bet ir jų atitikimas Vokietijos nacionaliniams interesams. Tuo tarpu Kairė nuosekliai balsuoja prieš bet kokį karinių pajėgų dislokavimą už Vokietijos sienų.

Tvirtą atsvarą tam formuoja krikščionys demokratai ir liberalai, kurie remia Vokietijos indėlį ir į JTO ST mandato neturinčias operacijas. Net ir socialdemokratai per pastarąjį dešimtmetį dažniausiai balsuodavo kaip krikščionys demokratai ir liberalai. Nepaisant to, partijos sprendimas blokuoti Vokietijos nepilotuojamų orlaivių apginklavimą rodo, kad tarptautinių misijų ir operacijų atžvilgiu jie gali užimti žaliesiems artimesnę poziciją (nepilotuojamų orlaivių apginklavimas pirmiausiai reikalingas karštuose taškuose dislokuotiems Vokietijos daliniams). Tad galimas Bundesvero dalyvavimo mažėjimas JTO ST mandato neturinčiose operacijose po Bundestago rinkimų taip pat yra neatmestinas.

Baigiant diskusiją ties NATO branduolinio dalijimosi programa, žalieji, iš principo pasisakydami prieš branduolinių ginklų egzistavimą, nori iš jos pasitraukti, o krikščionys demokratai – likti. Krikščionys demokratai mano, kad branduoliniai ginklai Vokietijoje yra reikalingi tol, kol jais disponuoja autoritarinės ir totalitarinės valstybės.

Baigiant diskusiją ties NATO branduolinio dalijimosi programa, žalieji, iš principo pasisakydami prieš branduolinių ginklų egzistavimą, nori iš jos pasitraukti, o krikščionys demokratai – likti. Krikščionys demokratai mano, kad branduoliniai ginklai Vokietijoje yra reikalingi tol, kol jais disponuoja autoritarinės ir totalitarinės valstybės.

Jėgų balansas Bundestage krypsta žaliųjų naudai. Žaliųjų poziciją palaiko ne tik silpnesnės parlamentinės partijos (antimilitaristinė Kairė ir JAV kariniam buvimui Vokietijoje iš principo oponuojanti Alternatyva Vokietijai), bet ir gausesnį visuomenės palaikymą turintys socialdemokratai. 2020 m. vasarą socialdemokratų frakcijos Bundestage vadovas R. Mutzenichas kartu su vienu iš partijos lyderių N. W. Borjansu pareikalavo patraukti JAV branduolinius ginklus iš Vokietijos. Nors socialdemokratų deleguotas užsienio reikalų ministras H. Mass ėmė teisintis, kad toks siūlymas neatspindi oficialios valstybės pozicijos, socialdemokratai branduolinio ginklo patraukimą iš Vokietijos 2021 m. kovą pavertė oficialia savo programine nuostata.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo, potencialus žaliųjų patekimas į Vokietijos vyriausybę nekelia pernelyg daug optimizmo. Žaliųjų idealizmas iš esmės nepakeis ekonominiu pragmatizmu grįstos Vokietijos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu, tačiau jų pozicija dėl gynybos išlaidų, tarptautinių operacijų ir branduolinių ginklų gali apsunkinti Vokietijos santykius su JAV.

Nepaisant to, „žaliai – juodos“ Vokietijos vyriausybės scenarijus, kai krikščionys demokratai yra vyresnysis koalicijos partneris, Lietuvai vis tiek būtų palankesnis nei kiti galimi variantai. Tarkim, jei žalieji taptų lygiaverte arba pagrindine koalicijos dalimi, krikščionims demokratams būtų sunkiau balansuoti žaliųjų idealizmą Vokietijos saugumo politikoje.

Pasekmės būtų dar blogesnės, jei dėl didėjančio vokiečių nepasitenkinimo pandemijos valdymu krikščionys demokratai nusilps tiek, kad žalieji valdančiąją koaliciją pajėgs sudaryti su kitomis politinėmis partijomis. Pavyzdžiui, viena iš galimų alternatyvų yra „raudonai raudonai – žalia“ koalicija, kurią žalieji potencialiai formuotų su socialdemokratais ir Vokietijos pasitraukimą iš NATO remiančiais kairiaisiais (tokios koalicijos jau yra suformuotos Berlyno, Brėmeno ir Tiūringijos žemėse). Net jei kairiuosius tripartinėje koalicijoje keistų liberalai, krikščionių demokratų išstūmimas iš Vokietijos vyriausybės gali privesti prie platesnės šalies užsienio ir saugumo politikos transformacijos Lietuvai nepalankia kryptimi.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (35)