Šis straipsnis yra skirtas mano išrinktam Seimui ir to Seimo patvirtintai mano šalies Vyriausybei. Jei norite, tai gali būti tekstas ateinančių Velykų proga, nes žinote, kas buvo Velykos: tai prisikėlimo šventė – pirma Kristų nukryžiavo, tai yra, padarė blogą, piktą darbą, o paskui teisingumas buvo atstatytas, nes Kristus prisikėlė. Tai pamoka mums visiems: blogas darbas ir klaidos yra blogai, bet dar svarbiau už blogio pasmerkimą yra gėrio ir teisingumo sugrąžinimas.
Straipsnis yra raginimas teisėtai, pagal Konstituciją ir Seimo statutą, Vyriausybės teikimu keisti Lietuvoje galiojančius kvailus, kenkiančius visiems ir gėdą mūsų šaliai darančius įstatymus.
Šie įstatymai susiję su alkoholio kontrole.
Apie narkotines medžiagas, lengvas ar sunkias, aš šį kartą nerašysiu nieko, nes reikia (mano supratimu) pradėti nuo svarbiausių dalykų – daug dar yra ribojimų ir neprotingų patvarkymų Marijos žemėje, ir daug ką galima ir reikia keisti, bet visko iškart nebus. Ateis laikas ir nelietuviškoms kabutėms, ir vienalytėms santuokoms, ir lietuvių kalbos norminimą atšauksime, ir paveldo apsaugos nacius išvaikysime (arba padarysime taip, kad jiems labiau apsimokėtų leisti, o ne drausti, ir kurti grožį, o ne griuvenas saugoti), mes ir darbo jėgos įleisime iš užsienio tiek, kiek bus norinčių atvažiuoti.
Ir atimsime vaiko pinigus iš tų, kas vaikų neskiepija – kam jiems tie pinigai, jeigu jie nuovokos neturi. Visa tai bus. Tačiau nuo kažko reikia pradėti, ir pradžia tebūnie alkoholio kontrolės grąžinimas.
Visos alkoholio kontrolės priemonės, įvestos valstiečių, buvo arba neveiksmingos, arba tiesiogiai kenksmingos mūsų gerovei, savijautai ir psichologinei būklei.
Pradėkim nuo to, kad tvirtinimai, esą žmonės pradėjo mažiau gerti, yra tik manipuliavimas skaičiais. Skelbiama statistika neatsižvelgia nei į importą iš ES, kuris nėra ir negali būti apskaitomas, nei į naminio šamurliako gamybą ir vartojimą. Tai skaičiai, kuriuos mums buvusi Vyriausybė bruko, nes jiems reikėjo pasirodyti padarius gerą darbą. Sovietų Sąjungoje valdžia irgi skelbdavo labai daug skaičių, kaip pagerėjo gyvenimas, palyginti su buržuazine praeitimi, arba kaip sovietiniai žmonės iš tikrųjų gyvena žymiai geriau už vokiečius ir amerikiečius.
Alkoholio pardavimo valandų ribojimas yra tokia pat kvaila priemonė, kaip parkavimo vietų automobiliams ribojimas prie naujų daugiabučių, tikintis, kad žmonės nustos važinėti automobiliais ir sulips į troleibusus ir autobusus. Nuo pardavimo valandų niekas nesikeičia, tik įvedamas nepatogumas: degtinė sekmadienį, antrą valandą popiet, yra lygiai tas pats, kas degtinė sekmadienio vakare. Laipsniai tie patys, etilo alkoholis tas pats, sveikatai žala ta pati.
Jei kažkokios užsienio šalys turi panašius ribojimus, tai absoliučiai nieko nereiškia: daug kur pasaulyje didžiausia valdžios svajonė yra daryti naujus ribojimus, draudimus ir kitaip gadinti žmonėms gyvenimą, prisidengiant kilniais tikslais. Ribojimai neveikia, žino kiekvienas, matęs filmus apie sausąjį įstatymą (prohibiciją) JAV, XX amžiaus pradžioje, arba kiekvienas, nors kartą gyvenime sutikęs neblaivius suomius, atvykusius švęsti į Taliną, arba svečius iš Saudo Arabijos ir Irano, nuo draudimų skubančius kelti Dubajaus ir Stambulo barų ir restoranų industrijos.
Alkoholio reklamos uždraudimas yra ne tik neveiksmingas, jis kenkia. Kai pirkėjas netenka informacijos apie skirtingų gėrimų savybes (norėčiau pasakyti „privalumus“, bet pagal galiojančius įstatymus to negalima sakyti, todėl susitarkime, kad alkoholiniai gėrimai turi tik trūkumus), jis renkasi prekę tik pagal vieną rodiklį: kainos ir laipsnių santykį. Kas greičiau kerta į kaukolę, tą ir perka.
Vynai ir taurieji gėrimai, skirtingai nuo birzgalo, itin priklauso nuo reklaminės žinutės ir informacijos. Pirkėjas renkasi skonio ir kvapo potyrius, apie kuriuos turi būti informuotas plačiau, nei galima aprašyti etiketėje. Kuo brangesnius gėrimus renkasi pirkėjas, tuo mažesniais kiekiais juos vartoja, o brangius gėrimus be reklamos parduoti labai sunku. Todėl alkoholio reklamos draudimas trukdo gėrimo kultūros plėtrai ir skatina svaiginimąsi vietoje skanavimo. Ką jūs, net žodžių „skanauti“ ir „mėgautis“ nevalia vartoti prie alkoholio aprašymo pagal dabar galiojantį įstatymą, nes tie žodžiai yra susiję su teigiamomis emocijomis.
Alkoholio reklamos draudimas tiesiogiai prisideda prie girtuoklystės skatinimo.
Amžiaus ribojimas (20 metų vietoje aštuoniolikos) savo ruožtu pasirūpina tuo, kad jaunas žmogus dar dvejus metus yra viliojamas papildomu uždrausto vaisiaus patrauklumu. Tai maždaug prilygsta tokiai tvarkai, kuri galiotų, jei įstatymai lieptų vaizduoti nuogas moteris ant alkoholio etikečių, kad labiau patiktų hormonų tampomiems paaugliams ir dar labiau kurstytų jų svajones.
Amžiaus ribojimas skatina jaunimą gerti, lygiai kaip draudimas parduoti alkoholį rugsėjo pirmąją tiesiogiai prisideda prie alkoholio pardavimo skatinimo: paskutinę rugpjūčio dieną visi prisimena būtinai užsipirkti, ir su atsarga.
Tačiau yra ir dar viena priežastis, kodėl absurdiškus draudimus reikia panaikinti. Žmonės išsekinti ir įniršę nuo begalinių apribojimų, draudimų, kaukių, postų, socialinio atstumo, uždarytų verslų. Karantinas ir skiepai Lietuvoje buvo ir, deja, yra administruojami nemokšiškai, bukai, dažnai mėgaujantis piktomis žinutėmis (ypač pasižymėjo Aurelijus Veryga) – „dabar jums blogai, o toliau bus dar blogiau“.
Kelių kvailų ir savitikslių apribojimų panaikinimas, grąžinant liberalias pardavimo valandas ir alkoholio reklamą, duotų žmonėms grąžintų teisių ir laisvių pojūtį. Žmonės žinotų, kad jie vėl turi galimybę kai ką rinktis patys ir gyventi savo protu ir kad ne viską turi reguliuoti prakeikta valstybė.
Tai būtų didelis gaivaus vėjo gūsis mūsų pristovėtoje ir seniai nevėdintoje šalyje, kur visi baigia užtrokšti nuo draudimų bezdalo tvaiko.
