Pirmiausia Genocido centrui ir ypatingai jo istorikams reikėtų padėkoti už daugelį neabejotinai svarbių ir pagrįstų tyrimų, įvertinant nusikalstamą sovietinį režimą. LGGRTC sugrąžino į gyvenimą iš sovietų organizuotos užmaršties tūkstančius niekšiškai komunistinio režimo nužudytų partizaninio pasipriešinimo dalyvių vardus ir pavardes. Tai be galo reikšmingas darbas Vakarų politikos, niekada nepripažinusios Baltijos šalių sovietinės okupacijos ir aneksijos, kontekste.
Labai reikšmingas buvo ir sovietų organizuotų žudynių, partizaninio pasipriešinimo vietų nustatymas, įrodymas pasauliui, kaip didvyriškai iš paskutiniųjų Lietuva priešinosi sužvėrėjusiam okupantui. Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas įrodė, kad partizaninis pasipriešinimas atstovavo Lietuvai. Tačiau LGGRTC nepakankamą dėmesį skyrė Holokausto Lietuvoje tyrimams.
Deja, šiuo metu LGGRTC vadovybė sparčiais tempais tolsta nuo demokratinėje visuomenėje priimtinų elgesio standartų. Seimui atskaitingo Centro vadovybės veiksmai savo pačių istorikų atžvilgiu diskredituoja šios institucijos veiklą. Genocido centras netgi pasisamdė teisininkus, kuriems, matyt, duotas ir nurodymas teisiškai „teisingai“ susidoroti su savąją nuomonę turinčiais istorikais, atleidžiant kitaip galvojančius iš darbo.
27 LGGRTC istorikai kovo 16 d. Seimui atsiųstame kreipimesi teigia, kad „negalėdami daugiau taikstytis su darbuotojų persekiojimu, absoliučiai palaikome M. Jurkutę ir reikalaujame panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo“. Nurodoma, kad istorikė atleista iš darbo dėl jos viešai išsakytos kritikos „LGGRTC ir atskirų jo darbuotojų darbui“. Pasak istorikų, „tyrinėdama sovietinį rėžimą, mūsų kolegė pati patyrė, ką reiškia susidorojimas už išsakytą nuomonę. <...> Centro direkcija vietoj konsensuso paieškos didina spaudimą darbuotojams“.
Tokie LGGRTC vadovybės veiksmai vykdomi net po daugkartinių Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen pokalbių su direktoriumi prof. Adu Jakubausku. Pokalbių metu atkreiptas dėmesys į istorikų svarbą šios įstaigos darbe. Todėl tai, kas vyksta LGGRTC, prieštarauja su Seimo Pirmininke aptartoms Centro veiklos kryptims. Dabar laukiama Seimo darbo grupės situacijai LGGRTC ištirti, vadovaujamos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, sprendimų. Akivaizdu, kad prie LGGRTC turi būti įkurta mokslo (ekspertų) taryba, kuri padėtų spręsti minėtas problemas. Tam reikės keisti LGGRTC įstatymą.
Tenka grįžti prie esminio klausimo, ar istorikai bandė įspėti LGGRTC vadovybę dėl galimų klaidų vertinant Lietuvos istorines asmenybes. Ar Centro istorikai bandė įspėti įstaigos administraciją nekurti Lietuvos herojų panteono beatodairiškai? Užtenka vien prisiminti ankstesnės vadovybės be konsultacijų su jų pačių istorikais padarytus pareiškimus, kurių esmė buvo tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu žydams buvo saugiau gyventi nacių ir jų kolaborantų įkurtuose getuose. Ar tai nėra bandymas neigti Holokaustą?
Jeigu paaiškėtų, kad LGGRTC vadovybė prieš įstaigos istorikų valią bandė į valstybingumui nusipelniusių asmenų sąrašus įrašyti asmenis, susijusius su Lietuvos ir užsienio piliečių žudynėmis arba represijomis Antrojo pasaulinio karo metais, ir taip sąmoningai ar nesąmoningai sukompromituoti Lietuvos pasipriešinimo okupantams idėją bei skaitlingas pastangas tą idėją įgyvendinti, tektų pradėti tirti Centro veiklą iš esmės.
Kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turėtų būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija. Tokius etikos standartus neabejotinai palaikytų akademinio pasaulio atstovai ir mūsų politiniai sąjungininkai vakaruose.
Jei tokie minėti blogi dalykai būtų aptikti LGGRTC veikloje, jie iš esmės prieštarautų šalies vidaus ir užsienio politikos esminėms nuostatoms ir demokratinei santvarkai. Centro vadovybės vykdoma istorinės atminties politika privalo remtis istorikų (ekspertų) atliktais tyrimais ir išvadomis.