Negana to, šios interpretacijų galimybės yra dinamiškos – vienu atveju kelias į susikalbėjimą gali atvesti prie įsitikinimų ar net tradicijų pokyčių, tačiau kitu atveju gali visiškai nutrūkti nesusikalbančiųjų santykiai. Galų gale, tiek viena, tiek kita pusė savo pasirinkimą neabejotinai pagrįs „sveiku protu“! Tad kuris bus teisus?

Kas laimės: tarpusavio ryšys ar nuostatos?

Tyrinėdama labai siaurą visuomenės elgesio sritį – dovanų teikimo papročius ir jų kaitą – pastebėjau dvi išeitis iš situacijos, kurioje prasilenkia bendraujančių žmonių lūkesčiai ir įvyksta nesusikalbėjimas. Patekę į bręstantį konfliktą, atsiremiame į plonytę liniją, susijusią su tarpusavio santykio pokyčiu arba to santykio tvarumu. Vienu atveju išsiskyrę lūkesčiai, interesai ar klaidingai suprasta žinutė nulems palankaus santykio nutrūkimą – tiesiog susipyksime.

Antroji galimybė tokiu atveju yra susitaikyti ne su santykio, tačiau su asmeninių nuostatų arba papročių pokyčiu. Norint konflikto metu išlaikyti tarpasmeninį ryšį nepakitusį, nenutolusį, tenka į visuomenės, bendruomenės, šeimos ar tiesiog dviejų žmonių santykio lauką įtraukti naujo požiūrio galimybę, sutikti ją kaip priimtiną.

Toks pasirinkimas, ką keisime – santykį su kitu ar savo nuostatas – leidžia įvertinti žmones siejančio ryšio glaudumą. Santykio įtrūkis sukuria susvetimėjimo įspūdį, perėjimą nuo „savas“ link „svetimas“, arba pradeda jei dar ne visai svetimo, tai svetimesnio tarpusavio ryšio etapą. Tuo tarpu nuostatų pokytis leidžia keistis lūkesčiams ir juos išpildyti kažkaip kitaip, per dviejų žmonių prisitaikymą ir laikymąsi kartu. Tokiu būdu visuomenė, keisdamasi pati, dėl naujų aplinkybių ar tarpkultūrinių įtakų, nuolat performuoja ir aktualizuoja ją kuriančių narių tarpusavio ryšius.

Neįmanoma likti be jokio santykio

Tiesa, net ir galutinai susipykus, bet gyvenant vienoje visuomenėje neišeina išvis neturėti jokio santykio. Kaip pastebi Marilyn Strathern, Kembridžo universiteto kultūros antropologė, visuomenės narys niekuomet nėra nuo jos atsietas ir yra saistomas ryšiais net su tais, kurių niekad nėra nei matęs, nei girdėjęs, tačiau vos sutikus kitą, abu įpareigoja numatytos elgesio taisyklės.

Visuomenės narys niekuomet nėra nuo jos atsietas ir yra saistomas ryšiais net su tais, kurių niekad nėra nei matęs, nei girdėjęs, tačiau vos sutikus kitą, abu įpareigoja numatytos elgesio taisyklės.

Amerikiečių antropologas Marshall Sahlins tokiai situacijai apibrėžti pasiūlė dalyvavimo konceptą. Pagal jį, manoma ne kad žmogus egzistuoja pirmiau negu santykis, tačiau kad su kitais siejantys ryšiai yra paties žmogaus egzistavimo sąlyga. Pavyzdžiui, tam, kad būtų mamos brolis, tuo pačiu turi būti ir sesers sūnus – vienas be kito neįmanomas.

Tai galėtų paaiškinti, kodėl kartais kova dėl asmeninių nuostatų gali atrodyti žūtbūtinė – žmonės bijo, kad pakeitę nuomonę ir priėmę kitą, kitokį, „svetimą“ kaip „savą“ neteks savo identiteto, tarsi praras dalelę savęs ir juos supančio savaime suprantamo pasaulio, kuriuo iki šiol neabejojo. Tai sukuria nesaugumo jausmą ir nerimą – tikrą egzistencinę baimę.

Kas yra savaime suprantama?

Pati savaime suprantamo elgesio (angl. taken for granted) samprata yra neatsiejama nuo „sveiko proto“ (angl. common sense) sąvokos, kuri žymi dažniausiai asmenine patirtimi paremtą žinojimą, pritaikomą tik tam tikros bendruomenės ribose. Pavyzdžiui, paklusimas tradicinių papročių taisyklėms ir jų reikalavimams kaip tik ir laviruoja tarp savaime („sveiku protu“) suprantamo tinkamo elgesio įsivaizdavimo arba prieštaravimo jam. Toks nerašytas tarpusavio sutarimas dėl vienodo požiūrio padeda atpažinti ar bent bandyti apčiuopti žmogų supančios artimos ir jam svetimos aplinkos ribas.

Pasak austrų sociologo ir filosofo fenomenologo Alfredo Schützo, sveikas protas, kaip priešingybė analitiniam moksliniam mąstymui, remiasi hipotetiniais jusliniais vaizdiniais. Taip suvokiami tik tam tikri supančio pasaulio aspektai, kurie yra svarbūs žmogaus gyvenime ir ignoruojami kiti – jam nesvarbūs. Kitaip tariant – bendraminčių grupės viduje savaime suprantamą požiūrį grindžiantis sveikas protas yra paremtas patirtimi ir žmogų supančiais tarpasmeniniais ryšiais. Todėl gyvenimiška (ne moksliška) patiriamo pasaulio interpretacija brėžia ne jo tiesos tikrumą, bet žmogų jungiančios artimiausios aplinkos žemėlapį.

Tokių išankstinių nuostatų, kuriomis net nesuabejojame, iš tiesų turime mes visi. Ir jei esame įsitikinę priešingai, tuomet tai raudonas signalas, kad galbūt pritrūkome kritinio mąstymo. Tuo domisi ne tik humanitariniai ir socialiniai mokslai. Neuromokslininkė Urtė Neniškytė praėjusią savaitę vykusiame STEM moterų susitikime kalbėjo apie tai, kaip svarbu patiems atpažinti savo išankstines nuostatas. Netrukus po to ji savo socialinėje paskyroje pasidalino ir trijų mokslininkų iš Vašingtono, Harvardo ir Virdžinijos universitetų sukurtu „Implicit.harvard.edu“ testo modeliu, padedančiu „išmatuoti“ asmenines išankstines nuostatas daugybėje skirtingų temų – nuo religijos iki politikos. Taip pažvelgti į save iš šalies tikrai įdomu.

Tokių išankstinių nuostatų, kuriomis net nesuabejojame, iš tiesų turime mes visi. Ir jei esame įsitikinę priešingai, tuomet tai raudonas signalas, kad galbūt pritrūkome kritinio mąstymo.

Priimti ar nepriimti?

Sugrįžkime prie galimybės tokias išankstines nuostatas ir lūkesčius keisti. Norėdamas plėsti jį supančių žmonių ratą, visuomenės narys susiduria su būtinybe peržiūrėti savo įsitikinimus ir priimti kitokį, negu jam įprasta, lūkesčių ir atsiliepimo į juos formatą. Kitaip tariant – parodyti kitam pagarbą ir pasitikėjimą, ir padaryti tai avansu.

Ypatingą atvirumą naujų santykių kūrimui pastebime, kai, pavyzdžiui, stengiamės itin draugiškai priimti į svečius atvykusius svetimšalius. Jiems atleidžiamas vietos papročių nežinojimas ir dedamos visos pastangos prisiderinti prie jų tradicijų. Tokiu atveju, net susidūrus su visiškai nutolusia kultūra, žmonių tarpusavio santykį kuria ne reikalavimas išpildyti išankstinius lūkesčius, bet ryšio kūrimo intencija – noras susidraugauti. Todėl sąmoningas atvirumas naujoms, visiškai nepažįstamoms, svetimoms tradicijoms, nesukuria nei nusivylimo, nei atstūmimo.

Grįžtant prie artimiausiųjų rato galime matyti, kad tarpasmeninis ryšys, kurį užpildome bendravimu, taip pat yra intencionalus ir nukreiptas į kitą. Tuomet įsivėlus į konfliktą gresiantis santykio įtrūkis, nepriimtinos pažiūros ar elgesys reikalauja įvertinti tokio pokyčio vertę: kiek tas kitas žmogus man yra svarbus, ką jis man reiškia, kiek jo yra manyje tam, kad galėčiau keistis, kad galėčiau priimti kitokį jo elgesį kaip įmanomą ar net priimtiną?

Vokiečių filosofas Bernhardas Waldenfelsas „Svetimo fenomenologijoje“ perėjimą nuo svetimo prie artimo grindžia ne šiaip intencija, o racionalumu: „kuo esame racionalesni ir labiau nukreipti į kitą, tuo mažiau svetimi vienas kitam“. Tokiu būdu tampame atviri palankiai priimti net neįprastus kultūrinių papročių pokyčius ar pakeisti savo pačių įsitikinimus.

Visuomenės santykių poslinkis

Taigi matome, kad vienu atveju išsiskyrę lūkesčiai ir įvykęs nesusikalbėjimas žymi santykio pokytį. Antroji galimybė – nesipykti, nesusvetimėti, bet susitaikyti su nuostatų pokyčiu. Norint išlaikyti tarpasmeninį santykį palankų ir nepakitusį, į visuomenės, bendruomenės, šeimos ar tiesiog dviejų žmonių elgesio lauką įtraukiama nauja, kitokia, bet priimtina santykio raiška.

Norint išlaikyti tarpasmeninį santykį palankų ir nepakitusį, į visuomenės, bendruomenės, šeimos ar tiesiog dviejų žmonių elgesio lauką įtraukiama nauja, kitokia, bet priimtina santykio raiška.

Štai čia tampa svarbi pagarba kitam, kaip santykio kūrimo raiškos forma, reikalaujanti pasitikėjimo sutarties, įsipareigojimo, intencionalaus nukreiptumo į Kitą, racionalaus siekio priimti Kitą kaip „savą“. Ir atitinkamai toks santykio kūrimas reikalauja atsilyginti ir parodyti kokį nors pagarbos atsaką, kuris galėtų dalyvauti komunikacijos grandinėje – mainuose. Tokie abipusės pagarbos mainai tampa dviejų vienas į kitą nukreiptų intencijų sąlyčio galimybe, visad turint omeny, kad Kitas yra ir lieka nepasiekiamas ir nepriklausomas.

Pagarbos reiškimo būdų galima būtų rasti labai daug – nuo gražaus gesto, pagarbos ribas apibrėžiančio ir saugančio įstatymo iki diskusijų kultūros. Nors iš tiesų pagarbai net nereikia diskusijų – ji arba yra suteikiama, kaip ryšys, arba ne – kaip atstūmimas.

Ar besikeičiančios tradicijos mus išskirs?

Kalbant apie santykio arba papročių tvarumo arba kaitos sąryšį galima kritiškai įvertinti hipotetinį klausimą, ar modernioje visuomenėje besikeičiančios papročiai ir nuostatos reiškia kokią nors tradiciškai suvokiamų santykių griūtį ar silpnėjimą? Silpstant tradicijų svarbai imame atlaidžiau vertinti papročių taisykles – jos nebe tokios griežtos, o išlygos – nebe tokios atstumiančios. Todėl galbūt tikslingiau būtų kelti klausimą, ar šiuolaikinėje visuomenėje žmonių tarpusavio santykiai netampa svarbesni už papročius?

Tradicinėje kultūroje išsiskyrimas iš minios, išsišokimas, maištas reikšdavo atstūmimą. Bet tradicija kartu buvo ir yra jungianti grandis. Pavyzdžiui, laikydamiesi giminystės papročių, iš esmės visiškai svetimi žmonės (kokie nors tolimesni giminaičiai – tetos, pusbroliai) tampa sujungti į vieną socialinę grupę, nesiejamą jokių kitų interesų. Šiuo atveju papročiai tampa ne santykio forma, o turiniu – ritualu dėl ritualo, taip siekiant stabilumo, nekintančios pasaulio sąrangos, užtikrinančios tvarką, nenutrūkstamumą ir saugumą, bet nebūtinai – asmeninį artumą.

Šiuolaikinė bendruomenė nuo senesniųjų kartų skiriasi nuolat kintančia gyvenimo aplinka: tai besikeičianti gyvenamoji vieta, vis nauja darbinė veikla, vis kiti pomėgiai ir t.t. Viskas kinta, yra laikina, o santykių tvarumą išsaugoja jau ne bendri ritualai (kurie dėl įvykių kaitos ir neretai didelių atstumų tampa apriboti, kaip kad emigracijos atveju), bet pati bendrystė, dėl kurios perkuriami ir kuriami nauji papročiai bei susitarimai, atsiranda naujos tradicijos (kaip video vakarėliai). Atvirumas papročių pokyčiams tampa įmanomas dėl noro tokiu būdu išsakyti ir išsaugoti jaučiamą bendrystės ryšį.

Trumpai tariant, keisti nuostatas ir tradicijas galime tada, kai norime išlikti vieningi ir kai tarpasmeninis „savo“, o ne „svetimo“ ryšys mums yra brangesnis už išankstinius įsitikinimus. Tradicijas ir nuostatas keičiama tada, kai mums svarbesni į įsitikinimus netelpantys žmonės, o nuostatų įsitvėrę laikomės tiek, kiek esame pasiryžę atstumti tuos, kurie jų nepaiso.

Trumpai tariant, keisti nuostatas ir tradicijas galime tada, kai norime išlikti vieningi ir kai tarpasmeninis „savo“, o ne „svetimo“ ryšys mums yra brangesnis už išankstinius įsitikinimus.

Čia galime sugrįžti prie pačios tradicijų esmės – jos turi reikšmę ir vertę kaip bendruomenę, visuomenę jungiantis elementas. O tapusi atstumiančiu ir skaldančiu visuomenę pleištu, nebūtinai visa tradicija, bet kokia nors pavienė tradicinė nuostata – tiesiog nebetenka savo prasmės.

O jei tai buvo teisingos nuostatos?

Pastebėsite, kad šiame tekste visai nepaliečiau moralinio aspekto apie tai, kokie gali būti aptariami papročiai ar nuostatos – geri, blogi, teisingi ar ydingi. Moralė lieka nuostatų lygmenyje ir visada supasi ant tų pačių svarstyklių – kas bus mums brangesnis? Ar branginsiu kitą žmogų ir su juo siejantį ryšį (kuris gali būti asmeninis, bendruomeninis, pilietinis ir kitoks), ar jį atstumsiu dėl to, kad tokie mano įsitikinimai? Nes gal jis padarė kažką, mano manymu, labai blogo? Bet gal jis yra man pats brangiausias žmogus?

Pabaigai – jei reikėtų garso takelio – tai būtų John Lennon daina „Imagine“ apie pasaulį, paremtą vien pagarba ir pasitikėjimu, be kitus žeidžiančio ir atstumiančio elgesio. Koks galėtų būti toks pasaulis – margas, įvairus, bet gyvenantis apsisprendimu išlaikyti palankumo ryšį, visų su visais: „Imagine all the people sharing all the world“?