Atrodytų, kad tai jau mūsų užmiršta praeitis. Tačiau tokių skaitmeninių nesusipratimų yra ir šiais laikais. Vienas iš jų – milžiniškus pinigus kainavusi, bet vis dar problematiška „Esveikata.lt“ platforma.
Tai įsisenėjusi problema. Niekinė greitaveika ir dažni lūžiai, šeimos gydytojai negali išfiltruoti savo pacientų sistemoje, daugybė komplikuotų funkcijų ir nesuderinamumų, paprastai sakant, ši sistema vos veikia iš didelės bėdos. Medikai dirba dvigubą darbą, nes elektroninė sistema jiems daugiau trukdo, nei padeda.
Inovacijos sveikatos srityje mums tikrai yra labai aktualios. Todėl negalime nusigręžti nuo e.sveikatos platformos problemų bei neveiksnumo. Tai svarbu ir ypatingai svarbu šiuo pandemijos laikotarpiu. Tai viena svarbiausių elektroninių sistemų šiuo metu, tad jai negalima tokia prabanga neveikti ar veikti blogai.
Šią sistemą administruojančio Registrų centro atstovai leido mums suprasti, kad ši kasmet po beveik 3 mln. eurų kainuojanti platforma nuo pat pradžios buvo pasmerkta būti pasenusia ir nepilnaverte.
Bėda ta, kad sistema buvo kurta naudojant dar popierinį supratimą. Žmonės, kurie stovėjo prie šios sistemos architektūros, pasirinko netinkamus sprendimus tokio milžiniško dydžio ir apimties sistemai. Tiesiog neįvertino po kelerių metų kilsiančių iššūkių. „Grubiai“ kalbant, e.sveikatos sistemoje vis dar 2011 metai. Ir tai atspindi tai, kaip atmestinai yra projektuojamos informacinės sistemos, kurios turėtų mums padėti, o ne trukdyti.
Ši konkreti problema dėl vienos sistemos iliustruoja bendrą bėdą valstybės IT ūkyje. Labai dažnai valstybė įdiegia elektronines sistemas, išsyk pasmerktas būti pasenusiomis. Tiesiog toks mechanizmas. Pinigai skiriami dabar, o po metų, dvejų ar penkių paleidžiame jau pasenusią sistemą.
Kasmet informacinėms sistemoms kurti Lietuvoje išleidžiama apie 100 mln. eurų. Prie to dirba beveik 2000 žmonių. Tačiau elektroninės paslaugos valstybės sektoriuje vis dar susiduria ir su supratimo iššūkiais. Mygtukas internete – tai dar ne E-paslauga. Nes už to mygtuko kitame tinklo gale neretai „sėdi“ žmogus. Elektroninė paslauga prasideda tuomet, kai visą darbą atlieka algoritmų robotukai, eliminuodami žmogiškų trukdžių etapą. Tai yra valstybės IT ūkio ateitis. Tačiau tam reikia ir šią sritį kuruojančių įstatymų pakeitimų, nes pagal dabartinį mechanizmą trūksta lankstumo.
Ką turime padaryti?
- Būtina aiški už IT ūkį mūsų šalyje atsakingos institucijos lyderystė. Ir patarimais, ir rekomendacijomis, ir reikalavimais bei su visais tam reikalingais įgaliojimais. Su tokiais viešojo sektoriaus atlyginimais naivu tikėtis, kad kiekvienoje įstaigoje galėtume turėti bent po vieną žmogų, puikiai išmanantį informacinių sistemų kūrimo procesą. Panašiai kaip viešuosiuose pirkimuose turime Viešųjų pirkimų tarnybą, maisto sektoriuje VMVT ir pan.
- Kartais kyla įspūdis, kad valstybės IT sistemas projektuoja ir kuria pastatų architektai, kad kuo ilgiau stovėtų. Bet juk su informacinėmis sistemomis yra priešingai, tai labai dinamiška sritis. Jos turi nuolat žengti koja kojon su technologiniu progresu. Septynių metų informacinė sistema jau yra iš principo beviltiškai pasenusi. Kas iš mūsų naudojame septynių metų senumo kompiuterius ar senesnį nei trijų metų telefoną? Kuriant sistemas įstaigos privalo turėti pinigų ir jos išlaikymui bei nuolatiniam atnaujinimui.
- Tokių informacinių sistemų auditą gali daryti tik sertifikuoti auditoriai. Nuolat audituoti sistemas būtina ir dėl įgyvendinto funkcionalumo, ir dėl saugumo reikalavimų.
- Šiandien pasaulyje yra ateičiai atsparių future-proof duomenų formatų, tačiau programinė įranga jiems apdoroti turi būti lanksti ir patogi atnaujinti, prisitaikyti prie naujovių. Todėl labai svarbu – atviri duomenys. Tegul verslas, naudodamasis valstybės kaupiamais duomenimis, pasiūlo sprendimus, nes verslo profesionalų produktai, lyginant su valstybės kuriamomis sistemomis, yra bent keliais žingsniais priekyje.
E-paslauga ir dokumentas, tai ne skenuotas popieriukas. Tai duomenų rinkinys, o tokios sąvokos dalyje įstatymų nėra. Todėl esame priversti skenuoti kiekvieną dokumentą taip apgaudami save, kad esame pakankamai skaitmenizuoti. Gal pats laikas valstybėje baigti žaisti žinybinius „sostų karus“, kur kiekviena institucija turi savo informacinę kunigaikštystę? Šiandien vertybė yra ne sienos, plytos ar brangi įranga, o valstybės ir visų mūsų duomenys.
Atsinaujinkime!