Mūsų analitinės procedūros šiuo atveju bus nukreiptos į Konvencijos, kaip teisinio dokumento, vartojamų sąvokų ir kategorijų sąsajų strateginę analizę.

Konvencijoje vartojamų sąvokų turinys ir jų santykis su kitais jos straipsniais, o taip pat su teisiniais terminiais, vartojamais įstatymų leidyboje, turi būti pakankamai nuoseklus ir aiškus, nes neaiškios sąvokos didina įvairius įgyvendinimo scenarijus. Taigi, strateginiu žvilgsniu pažiūrėkime į Konvencijos teisines nuostatas, siūlomas per vartojamas sąvokas ir kategorijas.

Pats Konvencijos pavadinimas atrodo kaip „žuvims“ gaudyti parengtas masalas. Šiuo atveju – antraštinis masalas: „Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ emociškai įkrauna skaitytojus ir kelia asociacijas su objektyviais visuomenės poreikiais slopinti smurtą prieš moteris ir smurtą šeimoje.

Taip fokusuojamas skaitytojų psichologinis dėmesys į dvi Konvencijos pavadinimo kategorijas, kurios neva vertybiniai nukreipia daugelio žmonių dėmesį, kad būtų pritariama šiai Konvencijai.

Antraštinis masalas „Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ emociškai įkrauna skaitytojus ir kelia asociacijas su objektyviais visuomenės poreikiais slopinti smurtą prieš moteris ir smurtą šeimoje.

Iš tikrųjų smurtas prieš moteris ir smurtas šeimoje yra visų teisinių ir moralinių vertybių taikiklis. Ir nėra dėl to ko diskutuoti, reikia priimti kaip visuomenės pastangų kryptį. Taigi pažiūrėkime, ar Stambulo Konvencija kuo nors pakelia kovą su smurtu į naują sprendimų vadybinį lygmenį.

Manytina, kad ne(!), nes pati Konvencija, kad būtų užtikrinčiau, remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija (1950 m. ETS Nr. 5) ir jos protokolais, Europos socialine chartija (1961 m. ETS Nr. 35, peržiūrėta 1996 m. ETS Nr. 163), Europos Tarybos Konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (2005 m. CETS Nr. 197) ir Europos Tarybos Konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos (2007 m. CETS Nr. 201).

Be to, atsimenami ir kiti teisiniai dokumentai, kurių sąrašas yra itin įspūdingas, primenamos ir toliau vardinamos Ministrų Komiteto rekomendacijos Europos Tarybos valstybėms narėms: Rekomendacija Rec (2002)5 dėl moterų apsaugos nuo smurto, Rekomendacija CM/Rec(2007)17 dėl lyčių lygybės standartų ir mechanizmų, Rekomendacija CM/Rec(2010)10 dėl moterų ir vyrų vaidmens vykdant konfliktų prevencijos bei sprendimo ir taikos kūrimo veiklą.

Taip pat kitos aktualios rekomendacijos, atsižvelgiančios į vis platesnę Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kuria nustatomi svarbūs standartai smurto prieš moteris srityje, atsižvelgiančios į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (1966 m.), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.), Jungtinių Tautų Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW, 1979 m.) ir jos fakultatyvinį protokolą (1999 m.), taip pat CEDAW komiteto Bendrąją rekomendaciją Nr. 19 dėl smurto prieš moteris, Jungtinių Tautų vaiko teisių Konvenciją (1989 m.) ir jos fakultatyvinius protokolus (2000 m.) ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių Konvenciją (2006 m.).

Be abejo, atsižvelgiama ir į Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą (2002 m.), pagrindinius tarptautinės humanitarinės teisės principus, ypač ketvirtąją Ženevos Konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu (1949 m.) ir jos I bei II papildomus protokolus (1977 m.).

Visi paminėti tarptautiniai ir ES teisiniai dokumentai rodo, kad teisiniai pagrindai užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtą šeimoje realiai egzistuoja ir juos telieka tik realiai įgyvendinti.

Lietuva, įgyvendindama minėtus teisinius dokumentus, vykdo teisėkūrą, ji gali būti ir toliau tobulinama. Tai kodėl taip energingai stumiama Stambulo Konvencija? Kuo pagrįstas toks deginantis socialinę erdvę Konvencijos rengėjų ir jos įgyvendinimo entuziastų viešasis (o gal užslėptas korporatyvinis?) interesas?

Tai kodėl taip energingai stumiama Stambulo Konvencija? Kuo pagrįstas toks deginantis socialinę erdvę Konvencijos rengėjų ir jos įgyvendinimo entuziastų viešasis (o gal užslėptas korporatyvinis?) interesas?

Aiškinantis tai, grįžkime prie šio dokumento strateginės analizės. Palyginkime Konvencijos pavadinimo ir jos straipsnių turinyje numatytas funkcijas.

Kaip aukščiau minėta, Konvencijos pavadinimas atitinka aukščiausius vertybinius standartus, ypač tiems žmonėms, kurie neskaitė Konvencijos arba pritrūko teisinės kompetencijos ją suvokti, arba tie, kurie turi panašius interesus kaip ir Konvencijos kūrėjai.

Gilinantis į Konvencijos tekstą pastebime, kad Konvencijos teisiniai terminai yra laisvai traktuojami. Jame skaitytojas palaipsniui pratinamas (prijaukinamas) prie socialinės lyties (socialinių vyrų ir moterų) sampratos įvairovės ir jos modifikacijų už Konvencijos ribų. Tai kaip svaiginanti dūmų uždanga! Na taip, žmogus yra socialinė būtybė, nieko pradžioje nėra įtartino. Bet kodėl šiame tekste nėra kalbama apie biologinius lyčių pagrindus?

Funkcinė socialinė lytis turėtų formuotis ant biologinio lyties pagrindo. Ar pagal Stambulo Konvencijos rengėjų manymą socialinė lytis yra naujai susiformavusi ir nesiremia biologine puse? Pagal tekstą biologinė ir socialinė lytis priešpastatoma viena kitai.

Ši metodologinė klaida neįgudusiai akiai tiesiog nepastebima. Bet ji jau keičia Stambulo Konvencijos pavadinimo tikslus. Ir tuomet supranti, kad Konvencijos tikrasis tikslas ne smurtas prieš moteris ir šeimą, o SOCIALINĖS LYTIES KONSTRUKTO PROJEKTAS.

Ir tuomet supranti, kad Konvencijos tikrasis tikslas ne smurtas prieš moteris ir šeimą, o SOCIALINĖS LYTIES KONSTRUKTO PROJEKTAS.

Be to, tai nuoroda į socialinės lyties kategoriją. Galima pritarti, kad „gendre“ reiškia socialiai sukonstruotus elgesio bruožus – socialinę lytį, o „sex“ – biologinius skirtumus. Tai sąvokų raiškos formos, o ne turinys. Socialinės konstrukcijos yra kintančios ir į jas galima įterpti vis naują socializacijos turinį, konstruoti socialinės adaptacijos formas, šiuo atveju seksualizacijos etalonus.

„Pati pačiausia“ seksualizacija galiausiai virsta diskriminacija moteris pagal lyties požymius, jos tampa tik sekso objektu. Seksualizacija didina seksualinę prievartą ir sukelia vaikų pornografijos poreikį. Kaip tai daroma ir tokių pokyčių naudą arba žalą galima matyti iš dokumentinio filmo „Karas prieš vaikus“ kadrų (žr. čia)

Priminsiu, kas yra socializacija. „Socializãcija (lot. socialis – visuomeninis), procesas, kai žmogus perima visuomenės, kurioje jis gyvena, žinojimą, vertybes, motyvus, įgūdžius, vaidmenis ir elgsenos modelius. Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Socializacija vyksta visą gyvenimą, socialinės sąveikos procese iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas“( plačiau, Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Konvencijos kūrėjai, panaudodami pirminę ir antrinę socializaciją, kuria seksualizuotą socialinę lytį, aktyvuoja biologinį „sex“ veiksnį, taip sinergizuoja bendrą siekiamą produktą – seksomanijos (nimfomanijos) aplinką. Psichiatrai įspėja: nimfomaniją dažnai lydi priklausomybė nuo alkoholio bei narkotikų, depresija, o negydoma liga pacientą gali priversti ir nusižudyti.

Tuomet pasidaro aišku, kodėl Konvencijoje yra tiek vienareikšmiškai neaiškių, neva „teisiškai“ pateikiamų sąvokų. Kodėl tos „teisinės“ svetimybės reikalingos ir kokią funkciją jos atlieka? Metodologiniu požiūriu sąvokos kaip raketa-nešėja, pernešanti pagrindinį krovinį. O tas krovinys, kaip įsitikinome, yra socialinės lyties pradiniai ir tolesnieji socialiniai konstruktai.

Kitaip tariant, tik ratifikuokite Konvenciją, o toliau prieisime prie naujosios socialinės lyties įtvirtinimo. Kam tai naudinga? Socialinės lyties konstrukto įgyvendinimas kažkam yra itin pelningas biznis. Konvencijoje jų veidų nesimato.

Kas jie? Kokį užkariavimo lygmenį jie jau pasiekė Europos Sąjungos institucinėse struktūrose? Ar čia neapsieita be itin didelių korupcinių investicijų? Tas kai kurių ES institucijų vadovų nervingumas rodo tik interesą, kuris dar neiššifruotas.

Kitaip tariant, tik ratifikuokite Konvenciją, o toliau prieisime prie naujosios socialinės lyties įtvirtinimo. Kam tai naudinga? Socialinės lyties konstrukto įgyvendinimas kažkam yra itin pelningas biznis.

Dar kartą norisi atkreipti dėmesį į Konvencijos sąvokų nekonkretumą (konkretumą naujoms socialinės lyties formoms įteisinti!). Mokslas sako, kad „pažįstant vystymosi dėsnius bei tendencijas, kai kurių objektų sąvokas galima sudaryti dar prieš juos atrandant ar sukuriant“. (Kas nori apie sąvokų funkcijas susižinoti daugiau, tai gali kreiptis į logikos mokslą). Taigi sąvokos skirtos ir kuriant naujus objektus. Konvencijos teksto sąvokos tą pilnai indukuoja (simptomiškai nurodo).

Kitas strateginis dalykas – Kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje ekspertų grupė ( toliau GREVIO) institucinė veikla.

Šiai institucijai suteikiamos išskirtinės teisės (68 straipsnis). Konvencijos įgyvendinimo vertinimo procedūros paliečia valstybių suverenitetą, siaurina jų jurisdikciją). GREVIO „gali gauti informaciją apie Konvencijos įgyvendinimą iš nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės, taip pat iš nacionalinių žmogaus teisių apsaugos institucijų“ (iš pirmo žvilgsnio demokratijos lygmuo, bet jei tai užsienio šalių tam tikri filialai, turintys ypatingą visuomenės seksualizacijos misiją, susijusią su išplėstine latentine socialine orientacija (68 straipsnio 5 p.), pavyzdžiui, pedofilija, tai valstybių prestižui būtų daroma didelė kultūrinė ir kitokia žala.

GREVIO teisinis statusas yra labai aukštas ir jos narių veikla niekaip neribojama nacionalinėse valstybėse. Jie gali šeimininkauti kontroliuojamoje valstybėje. Šiuo atveju net suverenių valstybių Konstitucija gali tapti kritikos objektu.

Ir šiek tiek apie įstatymų fetišizavimą. Įstatymas yra tam tikras visuomenės kultūros tikrovės apraiškos produktas. Kiekvienas įstatymas turi savo kultūrinę tapatybę, jis negali būti tobulu žmonių elgsenos visrakčiu. Mes turime įstatymus, kurie dažnai pažeidžiami ir gal kartais būna nesuderinti su socialine tikrove, todėl vienaip ar kitaip ignoruojami. Toks kultūrinio atmetimo pavyzdys yra antialkoholiniai įstatymai.

Vien teise alkoholizmo, kaip socialinio reiškinio, apimčių neįveiksime. Būtina sinergija – bendras įvairus socialinių veiksnių poveikis.

Kiekvieno įstatymo įgyvendinimas turi tiek bendrą, tiek specifinę socialinę ekonominę infrastruktūrą. Žmonių disfunkcinę sąmonę įveikti turi būti tam tikros institucijos, žmonių, vykdančių misiją, kompetencija, disfunkcinės kultūros įveikimo planai ir visur summa summarum – investicijos. Alkoholio paklausa (arba visoks kitos narkomalizacijos poreikis) gali pereiti į kitus objektus. Jei prekybos įmonės nepardavinėtų alkoholio atsirastų platus kitokių alkoholio produktų asortimentas. Būtų suvaldytas šis procesas pereitų į kitus „ malonumą“ suteikiančius produktus ir pan.