Ukrainos viešojoje erdvėje vasario viduryje šmėkštelėjo žinutė apie mergaitę iš neįvardyto kaimo, ant stulpo (gana iškalbinga parabolė apie virtualią tikrovę) iškabinusią savo „YouTube“ paskyrą reklamuojantį skelbimą, kurį jau tvarkingai, pagal reglamentą savo „Twitteryje“ perspausdino kita mergaitė.
Ir štai – „YouTube“ kanalas PRIRODA-TV apie katinus, vištas, šunį bei papūgą po viešųjų ryšių sekos „stulpas-„Twitter“ uždisponavo 7660 prenumeratorių vietoj ikireklaminių keleto (ir tai – veikiausiai namiškių). Galima ir reikia tikėtis ir penkiaženklio rezultato.
Pasigėrėtinas konsumeristinis nekantrumas, planetai vardu Žemė tuo pat metu gyvuojant erzinančiai, tiesiog kriminališkai neskubiai. Žurnale „Earth-ScienceReviews“ vasarį paskelbta ataskaita apie mokslininkų pirmą kartą atliktą Žemės tektoninių plokščių judėjimo per pastaruosius milijardą metų tyrimą. Tą judėjimą tyrėjai sutraukė į 40 sekundžių vaizdo siužetą, liudijantį, jog, tarkime, Antarktida kažkada buvo „kurortu“ ekvatoriuje.
Kaip nurodė viena tyrimo autorių Sabina Zahirozhich, plokštės juda nagų augimo tempu, bet kai milijardą metų „sudedi“ į 40 sekundžių, tai atrodo kaip įkvepiantis šokis. Erzinančiai lėta evoliucija sulaukė 1 789 420 peržiūrų (kovo 2-osios rezultatas) – neabejotinai dėl to, kad buvo priderinta prie XXI amžiaus trukmės standartų.
Dabartinėmis aplinkybėmis nusikalstama laukti „kurorto“ milijardą metų, Antarktida – joks pavyzdys.
Standarto „iki 280 simblių“ išradėjas, „Twitter“ steigėjas Jackas Dorsey kovo 7-ąją interneto aukcione „Valuables“ pardavimui išstatė pirmą „Twitter“ įrašą („tvitą“) „just setting up my twttr“, kurį pats ir brūkštelėjo 2006 metų kovo 21-ąją. Kompiutinės technikos temoje besispecializuojantis Amerikos interneto puslapis „The Verge“ konstatavo: „Nors „tvitas“ jau beveik 15 metų viešai laisvai prieinamas, J. Dorsey dabar mėgina jį parduoti kaip autorizuotą technologiškai apsaugotą simbolį (angliškai lyg ir „tokan“ – A.S.)“.
Dėl „tik derinu savo Twitter“ nuožmiai susikovė kompanijos „Bridge Oracle“ generalinis direktorius Hakanas Estavi ir verslininkas iš Kinijos, kriptovaliutų platformos TRON įkūrėjas Justinas Sunas. Pastarajam perėmus tarpinę iniciatyvą su 2 milijonų dolerių kaina, „Bridge Oracle“ generalinis direktorius pareiškimu kovo 8-ąją ją kilstelėjo iki 2,5 milijono ir kiną perspjovė.
Aukciono nugalėtojas ir nuo šiol unikalus „just setting up my twttr“ savininkas gaus skaitmeninį sertifikatą, kuris bus saugojamas decentralizuotoje (debesų) duomenų bazėje (blockchain) kaip nuosavybės įrodymas.
Greta Antarktidos vargu ar pavyzdys dabartinėmis aplinkybėmis gali būti pavadinime įbruktas žymusis XX amžiaus argentinietis Jorgė Luisas Borgesas. Bet jei jau įbruktas – pirmas ir paskutinis sakiniai iš trumpučio jo esė politiškai nekorektišku pavadinimu „Jis“: „Žemėje yra gimęs vienas žmogus ir miręs vienas žmogus (...) Ir tas žmogus visada buvo vienišas.“
Irgi XX šimtmečio rašytojas čekas Milanas Kundera romane „Nepakeliama būties lengvybė“ (pirmą kartą išleistas 1984-aisiais) taip perskaitė Friedricho Nietzschės XIX amžiaus devintą dešimtmetį poetiškai „pijarintą“ Amžinojo sugrįžimo idėją: „...ji sako per negationem (per neigimą), kad gyvenimas, kuris kartą visiems laikams pradings, kuris nebesugrįš, panašus į šešėlį, neturi svorio, yra iš anksto miręs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus būtų, tas baisumas, taurumas ar puikybė nieko nereiškia“ („Tyto alba“ 2010, p. 7, 8)
Prieš M. Kunderą, irgi „dar“ XIX amžiuje, beveik pusę gyvenimo kalėjimuose praleidęs Fr. Nietzschės amžininkas prancūzų politinis aktyvistas Louisas Auguste’as Blanqui buvo konkretesnis (gal kad sėdėjo): „Tai, kas vadinama „progresu“, galioja vien kiekvienam atskiram pasauliui ir išnyksta su tuo pasauliu. Visada ir visoje žemiškoje arenoje ta pati drama, tos pačios dekoracijos, toje pačioje mažoje scenoje įsiaudrinusi žmonija, įsimylėjusi savąją didybę, tikėdama, kad būtent ji ir yra visa visata, gyvena savo kalėjime taip, tarsi tai būtų beribė erdvė, vien tam, kad greitai pražūtų kartu su planeta, nešančia žmonijos puikybę.“
Pats Amžinojo sugrįžimo autorius tenorėjo pasakyti „(...) Šį gyvenimą, kurį jūs dabar gyvenate ir jau išgyvenote, turėsite gyventi dar kartą ir daugybę kartų daugiau; ir jame nebus nieko naujo (...)“
Ir tikrai neįtarė, kad ši jo tezė bus netiesiogiai (instinktyviai?) įvairiai interpretuojama iki dar labiau monetizuotis pasišovusio J. Dorsey (disponuoja 12,8 milijardo dolerių – 2021 metų duomenys) vien technologinio sprendimo imtinai.
„Nieko naujo“ aplinkybėmis neišsiverčiama be kantrybės, kaip ir vienatvė visavertiškai tarpsta, kai valdo ne jausmų čia ir dabar stiprumas, o trukmė. „Twitter“ išradėjas J.Dorsey skaitmeniniu sertifikatu „Blockchaine“ į ją lyg ir ir pretenduoja.
Kita vertus, visų čia minėtų praeities (vadinasi, be J. Dorsey, H. Estavi, J. Suno ir gal „The Verge“) herojų žmogiškos egzistencijos atradimai – akivaizdžiai ne apie dabar. XIX amžiaus poeto simbolisto Artiuro Rembaud neapibrėžtas, na ir kas, kad imperatyvus raginimas kolegai poetui „Tu esi pranašas, tu privalai tapti pranašu“ po pusantro šimto metų tikslintinas į „Tu esi institucija, tu privalai tapti institucija“.
Sausio 3-ąją Turino „Juventus“ futbolininkas Cristianas Ronaldo pirmas pasaulyje tapo savo paskyros „Instagram“ 250 milijonų prenumeratorių savininku ir pagal kiekybinį rodiklį grėsmingai priartėjo prie paties „Instagram“ (382 milijonai vartototojų; žodžiai „prenumeratorius“ ir „vartotojas“ šiame kontekste sinonimai). C. Ronaldo yra institucija, grasinanti perspjauti kitą instituciją, „Instagram“. Be sentimentų.
Naujausia (nors niekas dėl nieko negali būti tikras) interneto socialinių tinklų versija „Clubhouse“ kol kas atrodo elitiniu projektu, kai/jei pretenduojantys tapti šio klubo nariais turi pelnyti „Clubhouse“ faktinio nario kvietimą arba sulaukti, kol jo registraciją patvirtins kas nors iš „Clubhouse“ registruotų draugų.
Prasibrovęs į „Clubhouse“, vartotojas gauna galimybę bendrauti „kambariuose“ (ir pats tuos „kambarius“ kurti) bet kokiomis temomis realiu laiku be įrašų ir turinio archyvavimo. Kol kas „Clubhouse“ auga kaip ant mielių – ir po (dėl) to, kad jame „kambarį“ įsigijo Elonas Muskas, „Clubhouse“ reputaciją papildęs pageidautinu egalitarizmo elementu, esą tai aikštelė, kurioje galima be problemų gyvai pabendrauti su įžymybėmis.
Logiška, kad paskui „Tesla“ savininką į interneto socialinį tinklą plūstelėjo banga visų įmanomų pakraipų žvaigždžių bei jų epigonų.
E. Muskas kvietimą pabendrauti „Clubhouse“ išsiuntė Vladimirui Putinui, kuris, panašu, iš pradžių nesuprato, apie ką čia. Bet kuriuo atveju jo spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas iškart po kvietimo nurodė, jog Kremliuje dirbama, siekiant išsiaiškinti, ką ponas E. Muskas turėjo galvoje.
Nepaisant laikino sutrikimo, E. Muksas ir V. Putinas (kol kas kaip netyčinis) irgi interpretuotini institucijomis-šaukliais.
XXI amžius bet ką apiformina reikliai savaip, taigi ir COVID-19: lokdaunas grynuolis Kinijoje su „aklina“ izoliacija – gyvenote savo bute ir nesiartinote prie nieko arčiau nei per tris metrus; veikė prekių pristatymo sistema, kai produktai būdavo paliekami prie laiptinių, ir tik jas pristačiusiai mašinai nuvažiavus, gyventojai po vieną išeidavo prekių pasiimti. Išėjusius dviese atsekdavo internetu ir skirdavo baudas.
Vienatvės rinkodara nenumaldoma, ignoruoja sienas ar abejotinos reputacijos regioninę specifiką. Elitinio gyvenamojo kvartalo Gombe sukūrimo patirtis Kongo demokratinės respublikos sostinėje Kinšasoje rado atgarsį kuriant panašius kaimyniniuose Senegale (Akon City) ir Nigerijoje (Eko Atlantic City) kaip variantus elitams gyventi atokiai nuo daugumos.
Kai dauguma kartoja rečitatyvą Afrikoje populiaraus atlikėjo Tikeno Jaho Fakoly: „Le pays va mal“ (mano šalyje viskas blogai).
Tik karantino išvarginti nepatenkintieji metasi į pagiežą (ressentimentą – o juk savoką įtvirtino irgi Fr. Nietzschė), tame pačiame Senegale siaubdami degalines ir prekybos centrus. Sakoma, kad socialinė depresija – palanki dirva radikaliems ir net ekstremistiniams išsišokimams.
Bet socialinė depresija – ir dėkinga aikštelė saviraiškai. Menininkė Marina Zviagintseva potyrius izoliacijoje sausio pabaigoje apiformino instaliacija „Uždaryti jausmai“ Maskvos meno erdvėje „Fabrika“, frustraciją, ilgesį, melancholiją, nerimą etc. patalpinusi buitinio šaldytuvo skyreliuose.
Pasak pačios, pradinė idėja sieta su noru parodyti priklausomybę nuo interneto socialinių tinklų, kur valdo atsiribojimas, atomizacija ir socialinės kaukės. Bet pandemijos vienatvės sąlygomis interneto socialiniai tinklai ir tegelbėjo kaip bene vienintelės pravertos durys į realų pasaulį.
Kadangi emocijas savyje teko „rakinti“ dėl fizinio judėjimo ribojimų, be to, jos ir buvo kone vienintelė „tikra“ tikrovė – ką gi, tada šaldytuvo skyreliai: buteliukas su etikete „Depresija“ viename, kitame – „Neviltis“, toliau – „Nerimas“, „Melancholija“, „Euforija“, „Nusotaba“.
Labai konkretus, čiupinėjamas (kitaip neįmanoma) ir konkrečiais technologiniais parametrais apibrėžiamas buitinės technikos įrenginys šaldytuvas vien lietuviškai „Google“ renka apie 1 500 000 nuorodų (kovo 12-osios rezultatas).
Sifiliu sirgo „nekonkretūs“ menininkai Paulis Gogenas Taityje (1891-1893 m. ir 1895- 1901 m.) ir Charlesas Baudelaireas, kai gamino eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“ (pirmą kartą išleistas 1857 metais). Greta sifilio abu dar kamavo depresija ir beveik neabejotinai vienatvė.
Atsirado paikuolių, juos už depresiją, vienatvę, sifilį (eiliškumo pasirinkimas – pagal asmeninius gyvenimo priroritetus) aukštinančių. Maždaug, tokia yra dvasingas pasaulio gelmes įžvalgiančiojo kančios kaina.
Suknistas XIX amžius, vėl. COVID-19 pandemijos židinyje Kinijos Uhanyje praėjusių metų pavasarį abu be skrupulų būtų tiesiog užkalę savuose būstuose.
P. Gauguinui pasisekė (apskritai diskutuotina, kiek asmeniškai) bent tiek, kad praėjus po jo mirties 116 metų 2019-ųjų gruodį už aukcione Paryžiuje parduotą paveikslą „Te Bourao“ kolekcininkas sumokėjo dvigubai daugiau nei tikėtasi – 10 su puse milijono dolerių. Paveikslą P. Gauguinas nutapė gyvendamas Taityje, „Te bourao“ – „medis“ taitiečių kalba.
Nekonkrečių retrogradų nutinka ir dabar – vienas komentarų prie kvietimo į „Clubhouse“: „(...) ačiū už kvietimą, bet mano namuose ir taip visi kalba vienu metu.“
Jis neteisus, tas komentatorius. Mes pašaukti nelikti vienumoje nė akimirkai jau tokiu mastu, kad net pamėginus bent kiek vienatvėje delsti, vis tiek patikimai veikia egzistencializmo pagrindus XIX amžiuje (kad jį kur – vėl) dėjusio Søreno Kierkegaardo aprašytas algoritmas – net jei mes neskaitome laikraščio, šis vis tiek skaito mus.
Graikų kilmės žodelis oksimoronas nurodo neįmanomos situacijos tikimybę („Wikipedia“ sukonkretina savaip: sąmojingą kvailumą). Pastovumo besiilginti jautri asmenybė neįmanomų situacijų kaip įmanydama vengia, bet tos pastangos dažniau naivios, gyvenimo profesionalų lengvai dešifruojamos „nepakeliamos būties lengvybės“ šventėje 24 valandas per parą.
Tikrovė nenumaldoma, gyventi privalu su spermatozoido entuziazmu. Sustoję akimirksniu atsiduriame nebūties teritorijoje, mus apgaubia visatos tyla. Visatos tyla totalios (visų prieš visus) komunikacijos sąlygomis – gana nepatogus dalykas.
Tinkama, kad jai oponuoja kvantinės mechanikos postulatas, pagal kurį žmoniją sudarančių elementariųjų (arba fundamentaliųjų) dalelių judėjimas yra vidinė jų savybė. Neįmanoma tiksliai nurodyti dalelės dislokacijos vietos, laikoma, kad ji yra „niekur“ arba „visur“ vienu metu. Šitaip kiekviena mus sudaranti dalelė „iki mūsų“ apkeliavo gal net keletą galaktikų ir buvo milijonų kitų organizmų dalimi. Ši dalykinė informacija ramina.
Į klausimą, kaip išmokti mąstyti nepriklausomai ir, pavadinkime, bent kiek atsietai nuo visuotinio įsisaistymo (įsaistymo) į „reikalus“, saugiausia atsakyti – niekaip. Niekur tu nedingsi, praeivi-kiškuti.
