Lietuvoje „drausk ir bausk“ mentalitetas visada buvo gajus, ne itin sėkmingos pastangos pažaboti COVID-19 dar viena paskata galvoti apie ypatingesnių priemonių taikymą. Prieš kelias savaites vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sakė, kad dėl dezinformacijos vyresni žmonės šiomis dienomis atsisako skiepytis „AstraZeneca“ vakcina, tad už tokią klaidingą informaciją turėtų būti taikoma atsakomybė.
Draudimo azartui neatsispyrė policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, pranešęs, jog elektroninę erdvę artimiausiu metu pradės stebėti virtualus policijos patrulis, neapykantą skatinančių pastabų autoriai bus įspėjami.
Prieš mėnesį Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasiūlė internetinę neapykantos kalbą įtraukti į Administracinių nusižengimų kodeksą.
Taigi, per vieną mėnesį trys atsakingi pareigūnai skatino stebėti, įspėti, gal net bausti tuos, kurie kalba kitaip negu šie pareigūnai pageidautų.
Nėra abejonės, kad norint įveikti pandemiją, svarbu, kad kuo daugiau pasiskiepytų. Neginčytina ir tai, kad nemažai žmonių atsisako skiepytis, nes ką nors girdėjo ar skaitė apie neigiamas vakcinų pasekmes. Draudimais mažai ko pasieksi, nes bus sunku įrodyti, kad žmogus sąmoningai ir piktybiškai skleidžia dezinformaciją, o ne reiškia savo nuoširdžią, bet klaidingą nuomonę.
Negalima bausti žmogaus vien dėl to, kad tai, ką jis sako, neatitinka tikrovės.
Per pastaruosius dešimtmečius žmonės skeptiškiau vertina skiepus. JAV smarkiai padidėjo procentas vadinamųjų „Anti-vaxxers“, įsitikinusių, kad vakcinos yra neveiksmingos, nesaugios, dažnai sukelia autizmą vaikams.
Šie žmonės klysta, bet ar tai yra, Bilotaitės žodžiais, melaginga informacija, kuri kelia grėsmę žmonių gerovei, sveikatai ir net nacionaliniam saugumui, ir kuriai turėtų būti taikoma atsakomybė?
Kai kurios vakcinos prieš COVID-19 sukurtos atliekant tyrimus ir gamyboje panaudojus ląstelių linijas, kilusias iš audinio, gauto iš praėjusiame amžiuje įvykdytų abortų, o tai kai kuriems katalikams kėlė abejonių dėl šių vakcinų naudojimo moralumo.
Vyskupai, katalikų ekspertai plačiai diskutuoja šį klausimą, pateikia skirtingas, kartais viena kitai prieštaraujančias nuomones.
Gruodį Vatikanas paskelbė, kad visi klinikiniu požiūriu pripažįstami kaip saugūs ir veiksmingi skiepai gali būti naudojami su ramia sąžine.
Tie, kurie atsisako skiepų, privalo kitomis „priemonėmis ir tinkamu elgesiu vengti tapti užkrato perdavėjais.“ Bet ne visi katalikai pritars Vatikano nuomonei, kuri nesaisto. Ar jų pasisakymai laikytini dezinformacija?
Ar galima drausti žmogui, kuris pasiskiepijo ir turėjo stiprią alerginę reakciją ar kuriam susidarė kraujo krešulys, įvairiuose interneto portaluose rašyti apie savo pergyvenimą ir raginti kitus nekartoti jo klaidos?
Bet daugiausia abejonių dėl vakcinų naudos sukelia valdžios įstaigų pranešimai apie neigiamas pasekmes bei kai kurių šalių, tarp jų ir Lietuvos, nutarimas laikinai sustabdyti „AstraZeneca“ vakcinos vartojimą. Bus žmonių, kurie galvos, kad jei viena vakcina pavojinga, ir kitos nesaugios.
Įžvelgiu desperacijos požymių Bilotaitės pasisakyme. Nesuvaldant krizės, reikia kaltininkų. Pati valdžia didele dalimi atsakinga už susiklosčiusią padėtį. Ko gero, įgelta D. Grybauskaitės pastabų, jog komunikacija apie vakcinas iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja, Vyriausybė pagaliau pabudo iš malonaus snaudulio ir pradėjo per televiziją ir kitas priemones informuoti piliečius ir skatinti juos skiepytis.
Toks reklamų vajus bus veiksmingesnis negu pastangos surasti ir bausti blogiečius.
Negalėjau nenušypsoti, perskaitęs žinutę, kad bus steigiamas virtualus policijos patrulis, kuris visą parą stebės elektroninę erdvę ir prie netinkamo pobūdžio žinutės ar komentaro prisegs visiems matomą policijos ikoną bei pranešimą, kad tai neteisėti veiksmai, kuriuos reikia nutraukti. Pasak Požėlos, tikslas yra kovoti prieš neapykantos, rasinius, seksualinius nusikaltimus.
Pagal kokius kriterijus bus nustatoma, kad žinutė ir komentaras „netinkamas“? Kiek žinau, „netinkamas“ nėra teisinė kategorija, juo labiau baustina. Jei kas nors rašytų, kad lyties keitimo chirurginės operacijos yra kūno mutilacija, ar jis sulauktų policijos ikonos ir įspėjimo? Ar šūkis „Lietuva lietuviams“ skatina neapykanta kitataučiams?
Sprendimas klasifikuoti tam tikras nuomones kaip netinkamas pareikalautų subtilių, niuansuotų sprendimų, kurių įprastas policininkas nėra apmokytas priimti. Ir jei būtų siūlomi specialūs mokymai, kodėl patikėti policijai, o ne prokuratūrai ar kitam valdžios daliniui?
Ir kodėl dabar toks siūlymas? Šiuo metu nėra neapykantos, rasinių ar seksualinių nusikaltimų proveržio, kurį reikia nedelsiant suvaldyti. Mėginimas įgyvendinti Požėlos pasiūlymą būtų ne realus veikimas, bet tik veikimo imitacija.
Tas pats galioja Dobrovolskos pasiūlymui internetinę neapykantos kalbą įtraukti į Administracinių nusižengimų kodeksą. Ji siūlo baudą švelninti ne dėl to, kad tariamas neapykantos kurstymas nenusipelno griežtesnės bausmės, bet kad būtų galima daugiau žmonių nubausti, nors ir švelniau. Čia irgi valdymo bei liberalizmo imitacija.
Panašios tendencijos pastebimos JAV. Neseniai pagrindinės žodžio laisves ginančios organizacijos American Civil Liberties Union (ACLU) pirmininkas pareiškė, kad rimtą susirūpinimą kelia studentų apklausos, rodančios, jog dauguma daugiau reikšmės skiria įžeidžiančios kalbos ribojimui negu žodžio laisvei. „Amazon“ nutarė nepardavinėti knygos, kurioje kritiškai vertinamos translyčių operacijos.
Vienas atsakingas ACLU pareigūnas ragino drausti panašaus turinio knygą, nors 1978 m. ši organizacija įtikino teismą suteikti Amerikos nacių partijai leidimą rengti eitynes Čikagos priemiestyje Skokie, nors ten gyveno daug holokaustą išgyvenusių žydų. Glumina, kad žodžio laisvės gynėjai dabar pasiryžę ją riboti. Yra siūlymų iš apyvartos išimti vaikų knygas, kuriose atsispindi kolonistų požiūris į afrikiečius. Į drausmintojų taikiklį kol kas nepateko „Gydytojo Dolitlio“ knygos.
Idealiame pasaulyje klestėtų žodžio ir minties laisvė, o žmonės nebūtų įskaudinami ar įžeidžiami. Bet mūsų pasaulis nėra toks. Prisimenu vaikystėje plačiai paplitusį posakį: „Sticks and stones might break my bones, but names will never hurt me,“ taigi lazdomis ir akmenimis gali sulaužyti mano kaulus, bet pravardžiavimai man niekada nepakenks. Tai išreiškė to laiko dvasios požiūrį, kuris man priimtinesnis negu dabartinis korektiškumas. Taigi, geriau leisti įskaudinti, negu nutildyti.
