Pirmąją iš tų 17-os, po kurių viešos vadovo darbo kritikos Seimo Istorinės atminties komisijos pirmininkas Rakutis e-laišku reikalavo kviesti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdį: „Siūlau kviesti ekstrinį mūsų komiteto posėdį padėties Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centre vertinimui. Tai nėra 17 nepatenkintų istorikų, bet Lietuvos saugumo klausimas.“
Komiteto pirmininkui Kasčiūnui užteko proto nepaversti NSGK istorikų linčo teismu. Bet putiniškos gegutės kiaušiniai LGGRTC perimi toliau.
Istorikai LGGRTC tapo nepageidaujama organizacija. Regis, centras galutinai nusprendė nebepainioti savo veiklos su mokslu.
Seimui pavaldžios institucijos mokslininkė atleista iš darbo už Viršininko kritiką ir atsisakymą painioti istoriją su propaganda. Bet kurioje šalyje tai – politinis skandalas. Pas mus tik šiaip nemalonus įvykis. Kai valdžios stručiai pusbalsiu murma: „O negalėjo ta Jurkutė patylėti, nes kam dabar lengva?“
Tiesa, krašto apsaugos ministras Anušauskas tokius viršininko Jakubausko veiksmus taikliai palygino su kompartijos CK ideologijos sekretoriaus K.Preikšo 1946 m. Vilniuje rašytojams išsakytu nurodymu „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių“.
Viršininko kaltinimai Jurkutei – lyg nuo stalinisto Preikšo varstoto. Bet dabar ne 1946-ieji. Valdo ne okupantai su išdaviku Sniečkum, ne Brazausko LDDP, ne Darbo partija, kurios bosas nesidrovėjo Putino politinio prieglobsčio, net ne Karbauskio valstiečiai su koloradkės nešiotoju.
Šalį valdo konservatoriai ir dvi liberalų partijos. Kurių reakcija į ekzekuciją istorikei, įvykdytą Seimui pavaldžioje įstaigoje, buvo tik krašto apsaugos ministro brūkštelėjimas feisbuke. Maurą išmetė, mauras gali eiti.
Gal bent Prezidentas per televiziją pakartojo garsiąją savo frazę apie inkviziciją ir kunigą Toliatą, paragino Seimą pagerinti komunikaciją ir ištuštinti centro sandėlius?
Ką jūs. Negi gadintumėte savo gimtadienį su tokia akiplėša? Šitoje Prezidentūroje yra vietos tik „pozityviai“ istorijai. O skęstančiųjų gelbėjimas Lietuvoje – pačių skęstančiųjų reikalas.
Jei jau kartą Seimo gegutė padėjo kiaušinį sąžiningiems istoriniams tyrimams sukurtos institucijos lizde, teks kentėti per amžius. Kitaip juk ir gegučių nebūtų. O juk jos (tiksliau jie – patinai) taip gražiai kukuoja pavasarį.
Ką ten penktadienį žadėjo Seimo pirmininkė visų liberalų vardu?
Svarbias Farmacijos įstatymo pataisas. Kurios pakeistų valstiečių sprendimą visiemsgrūsti pigiausią vaistą net gyvybės kaina.
Asmenvardžių rašybą pasuose naudojant paties Basanavičiaus rašytas raides q, x ir w. Vyno ir alaus draudimų bei reklamos ribojimų atšaukimą. Laikas remtis mokslu, ne pojūtine teisėkūra, sako Seimo pirmininkė. Partnerystės įstatymą. Persekiojimo reglamentavimą.
Visa tai – šią sesiją. Jei dėl kažkokios dešimties metų senumo konvencijos, kurios dauguma net nėra skaitę, puntukai visom kryptim skraido, tai, pradėjus šitų įstatymų svarstymą, sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje ir Stalingrado katilo mūšiai gali pasirodyti nekaltu vaikų žaidimu.
Kokia tikimybė, kad bent pusė tų gerų intencijų, kurios vėluoja dešimtmečiais, pagaliau taps įstatymo kūnu? Menki. Dėl daugumos Seimo pirmininkės įvardytų šios sesijos prioritetų valdančioji dauguma neturi nė tų 73 formalių savo balsų.
Prezidentas jau atvirai yra pasirinkęs žaisti tamsybiškumo pusėje. Jo ryšiai su Laisvos visuomenės institutu ir žmonėmis, linkusiais „pagerinti“ Lietuvos XX a. istoriją – akivaizdūs. Kiekvienas iš tų įstatymų susilauks veto, tad kiekvieną kartą gali prireikti 71 balso jam atmesti. Be socialdemokratų, pavienių Seimo narių, o kartais ir darbiečių balsų, tai neįmanoma.
Pergalės valdančiajai daugumai kainuos labai brangiai, jos didins trintį konservatorių frakcijoje. Pralaimėjimai kainuos dar brangiau. Laisvės partijai, negavusiai šitų pergalių, praktiškai neliktų prasmės likti Seimo daugumoje. Nebent tik jei ir jaunieji laisviečiai savo pirmtakų pavyzdžiu nuspręstų, jog būti ministru ar komiteto pirmininku yra naudingiau nei likti Seimo eiliniu.
Štai kodėl toks triukšmas dėl Stambulo konvencijos. Žvalgyba mūšiu. Spaudimas trapią daugumą turinčiai Šimonytės Vyriausybei, tikintis jos greitos griūties. Net jei Šimonytės Vyriausybė išsilaikytų, ji bus priversta vegetuoti nieko nekeisdama. Perėti svetimus gegužiukus.
Atviros Lietuvos euforija, kilusi po Seimo rinkimų, eina į pabaigą? Uždarai, tamsiai Lietuvai jau artimiausiu metu brėkšta greito revanšo aušra?
Atsakymą žinosim greitai. O kol kas gegutė iškukavo keistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepriimti nagrinėti buvusio vidaus reikalų ministro Misiūno skundo grąžinti jį į teisėjo pareigas. Nausėda liepė jam atvėsti. Bet įstatymas lyg ir eksministro pusėje, o buvusi šalies vadovė, ragindama Misiūną tapti ministru, žadėjo, kad kliūčių grįžti į teisėjus jam nebus.
Teismas, kurio misija – padėti piliečiams apsiginti nuo neteisėtų valdžios sprendimų, atsisakė priimti nagrinėti piliečio prašymą. Teisėjas Blinstrubis tokį savo sprendimą bandė aiškinti tuo, kad teismas negali įpareigoti valstybės Prezidentą išleisti tokį dekretą.
Gal ir taip. Teisininkams geriau matyti. Tačiau ar Prezidentas turi teisę iš keršto arba dėl kokios asmeniškos užmačios sąmoningai nevykdyti teisingumo, pasirinkti neteisingumo vykdymą piliečio atžvilgiu?
Klausimas gal ir nėra labai gudrus, bet nepagrįstai paliktas be atsakymo. Vilniaus apygardos teismas užbanino net galimybę gauti atsakymą, kad ir su Konstitucinio teismo pagalba. O jei pilietis negali teismui apskųsti Prezidento veiksmų, ar tai nėra gyvulių ūkio gegutės kiaušinis atviros visuomenės lizde?
Teisėjo Blinstrubio atsisakymas nagrinėti piliečio Misiūno skundą veda prie išvados, kad pilietis Nausėda yra kur kas lygesnis už pilietį Misiūną. Sunku atsiginti ir minties, kad pilietis Blinstrubis taip galėjo pasielgti tik todėl, kad jo tolesnė gerovė (vs atvėsimas) tiesiogiai priklauso nuo piliečio Nausėdos dekretų.
Ar Prezidento patarėjo siūloma Piliečių asamblėja, kaip paralelinė Seimui institucija ar net alternatyva, svarstytų ir tokius klausimus? Tik atsitik man taip, kad Kirgystanas, kur prezidento parėdymu rašoma prezidentinė konstitucija, tuo pat metu šalia parlamento numato tautos kurultajų.
Jau tos gegutės, kai užkukuos, tai apsigraibyk kišenes.
Gegutės (cuculus canorus) yra tokia rūšis, kuri žeme nevaikšto, nuolat greitai ir su staigiais posūkiais skraido iš vienos vietos į kitą. Į svetimus lizdus padeda iki 20 kiaušinių, panašių į lizdo šeimininkų. Vos išsiritęs gegužiukas savininko kiaušinius (jauniklius) paskelbia nepageidaujama organizacija. Išstumia ir lieka lizde vienas.
