Turbūt jau pastebėjote, kad kliedesius apie tariamą vakcinų žalą platina tie patys asmenys, kurie ir anksčiau, dar nuo Krymo užgrobimo ir Rusijos agresijos Donbase pradžios, Kremliaus hibridinio karo operacijose būdavo naudojami kaip įrankiai.
Ne atsitiktinai net ir skandalas dėl kraujo krešulių neva nuo „Astra Zeneca“ vakcinos prasidėjo būtent Austrijoje, kur Rusijos šnipai aktyviai ir beveik netrukdomi veikia dar nuo Šaltojo karo laikų.
Pavargusioje nuo karantino Europoje rusams sekasi vykdyti savo operacijas tiesiog puikiai. Deja, ir Lietuvoje, nepaisant mūsų optimistinio galvojimo, neva esame atsparūs Kremliaus propagandai, pralaimime į vienus vartus.
Kiek informacijos apie vakcinas bepaskleistų Sveikatos apsaugos ministerija, vadinamasis „paprastas žmogus“ ją ignoruoja, bet iškart užkimba ant neaiškių šaltinių skleidžiamo melo ir savanoriškai jį platina. Sustabdyti tos melo lavinos, nepaaukojus žodžio laisvės principų, tiesiog neįmanoma.
O gal būtent toks ir yra Kremliaus ir Kinijos komunistų tikslas: jeigu žodžio laisvę varžys ir Vakarai, tada kitaminčių persekiojimas ir interneto turinio filtravimas Rusijoje ir Kinijoje neatrodys toks baisus?
Kitą hibridinio karo pergalę Kremlius iškovojo, kai privertė europiečius ir amerikiečius abejoti savo išrinktų demokratinių institucijų patikimumu. Kur tik prasideda klastingai išprovokuoti kultūriniai karai, bent viena, o kartais ir abi jų pusės savą valstybę pradeda matyti kaip užgrobtą ideologinių priešų. Dabar toks vertybinis pleištas kalamas tarp Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidento.
Po pokalbio su teisingumo ministre Evelina Dabravolska apie partnerystę, lyties keitimą ir Tautinių mažumų įstatymą Prezidentūra išplatino pranešimą: „Prezidentas pabrėžė, kad šie klausimai yra ypač jautrūs ir turi būti sprendžiami, valdžiai diskutuojant su visuomene ir ieškant kuo platesnio jos palaikymo“.
Pirmiausia pamaniau, kad tai maždaug reiškia „suderinkit su Vyskupų konferencija“. Paskui Prezidentūra prasitarė, kad Stambulo konvencijos derinimo su visuomene reikalui planuoja sušaukti Piliečių asamblėją.
Kuo Gitano Nausėdos pasiūlyta Piliečių asamblėja skirsis nuo Aleksandro Lukašenkos Nacionalinės asamblėjos?
Ar man vienam tai panašu į rausimąsi po parlamentinės demokratijos pamatais, kai greta šviežią rinkėjų mandatą turinčio Seimo prigalvojama visokių Konstitucijoje nenumatytų tautos atstovybių?
„Piliečių asamblėjos idėja tikrai įdomi, bet ji iškelia daug rimtų politologinių ir filosofinių klausimų, į kuriuos neturime gerų atsakymų“, – anądien parašė Paulius Gritėnas.
Nei tai įdomi, nei nauja idėja, bet užtat geriausias būdas iki begalybės užvilkinti bet kurio sprendimo priėmimą tuomet, kai belieka tik balsuoti Seime. Klausimais, kurie visuomenei yra aktualūs, ji ir taip diskutuoja: žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, susitikę gatvėje. Jei labai aktualūs – iki snukių daužymo.
Naujas forumo formatas tik leis dar kartą viešai pakartoti iš esmės nesuderinamas abiejų šalių pozicijas. Ir nustumti sprendimą į Seimo kadencijos pabaigą, kai jam gali pristigti politinės valios. Beje, kaip sekasi diskutuoti dėl Cvirkos paminklo, mieli vilniečiai? Bediskutuodami jau susitarėte jį nugriauti ar palikti stovėti?
Žiūrėdami vien į apklausų skaičius, kokia rinkėjų dalis nepritaria vienalyčių šeimų įteisinimui, smurto prieš moteris ir vaikus užkardymui, darome esminę klaidą. Aktyvistų, kuriems tie klausimai rūpėtų labiau už viruso suvaldymą, ekonomikos gelbėjimą, švietimo ir sveikatos reformas, dalis yra niekingai maža.
Tai patvirtina Seimo rinkimų rezultatai – partijos, kurios kalbėjo vien arba beveik vien apie tradicinių Vingių šeimos vertybių gelbėjimą, net nepateko į Seimą.
Gyvena sau hipotetinis Jurgis kažkur tarp Baltašiškės ir Kučiūnų, mato pro langą miško pakraštį, iš kaimyno kamino rūkstantį dūmą ir plentu dundančius miškovežius, suka galvą, kaip reikės pragyventi, kai valdžia nustos mokėti žmonai karantinines pašalpas, o visi laisvų darbo vietų pasiūlymai rajone: valstybės tarnautojų vietinėje valdžioje konkursai viešojo administravimo magistrams arba komandiruotės į užsienį vištų pešti.
Kokie bebus priimti įstatymai dėl LGBT teisių, jo gyvenimas nuo to nesikeis – niekas nesiverš į kiemą, įkalbinėdami išbandyti vienalytės šeimos privalumus. Nuėjo anksti ryte Jurgio žmona iki geltonojo autobusiuko vaiką palydėti, grįžta, o jos lovos pusėje jau įsitaisęs Laisvės partijos atsiųstas gėjus.
Visas gražiai nusiskutęs, prabangiais apatiniais švysčioja, knarkiantį Jurgį taikosi prižadinti ir rytiniam greitukui įkalbėti. Ir išvyti iš guolio negali – diskriminacija apkaltins, tai bus gėda prieš visą parapiją.
Kad manęs šventintoje žemėje klebonas nelaidotų, jeigu patikėsiu, kad kam nors mano kaime tokie vaizdiniai, o ne laiku neapmokėta atliekų išvežimo sąskaita, užmigti neleidžia. Bet jei kas primygtinai paklaus, dažnas dzūkelis tikrai atsakys, kad gėjų nemėgsta, kaip ir juodaodžių, azijiečių, musulmonų, dviratininkų bei kairiarankių.
Nes užaugo su Orlausko-Zakarausko anekdotais ir ieškodamas televizijos programos kartais perskaitydavo „Vakaro žinių“ antraštes. Nors iš esmės jam visai nesvarbu, kas su kuo miega – milijonas kitų problemų aktualesnės.
Jeigu Seimo daugumai bent šiek tiek rūpėtų, kaip rinkėjai įvertins jos darbus, tai pirmiausia imtų naikinti pseudomokslinės verygizacijos pasiekimus, o tada bus galima nors iškart vienalytes santuokas įteisinti, ir niekam jos neužklius. Idealiu atveju verygmečio draudimai galėtų nustoti galioti kartu su karantininiais prekybos ir laisvo judėjimo po šalį apribojimais, tada jau ši vasara būtų tikra laisvės šventė.
Neužtenka vien panaikinti prekybos alkoholiniais gėrimais sekmadienio popietę draudimą, o akcizų dydžius priderinti prie kaimyninių šalių, kad lietuviams išnyktų poreikis gabenti iš Lenkijos „Biedronkų“ alaus dėžes ir remti Suvalkų krašto ekonomiką.
Dar didesnę žalą visuomenei padarė absurdiškas alkoholio reklamos draudimas, kai kalaviju ir ugnimi išnaikinti ne tik gėrimus reklamuojantys vaizdo klipai televizijoje, bet ir bet kokia viešoji informacija apie alaus ar vyno vartojimo kultūrą.
Absoliučios blaivybės fanatikai ketverius metus terorizavo šalį. Drakoniški įstatymai buvo rašomi ne sveikajai visuomenės daugumai, savaitgalio vakarą prie kepsnio įsipilančiai taurę vyno ar miesto šventėje išlenkiančiai bokalą alaus, o keliems procentams alkoholizmu sergančių provincijos varguolių.
Nors realios galimybės gydytis nuo savo priklausomybės jiems taip ir nebuvo suteiktos.
Du ar tris kartus per mėnesį į mano elektroninį paštą atkeliauja vieno tokio kovotojo už blaivybę laiškai, nors niekada nesu prašęs ar leidęs juos man siuntinėti. Kiti gavėjai – Prezidentas, Premjerė, Seimo pirmininkė, politikai ir žiniasklaidos atstovai.
Jų autorius Alfredas Čiučiurka netgi nepasitenkina verygmečio pasiekimais – reikalauja uždrausti nealkoholinį alų, širdies lašus ir prezervatyvus.
„Bažnyčios vadovybė tyli, vadinasi, pritaria lietuvių kalbos darkymui svetimžodžiais (senjorais, pedagogais), agresyviai net per televiziją brukamai melagingai prezervatyvų reklamai, nuslepiant tiesą, kad į gumytę kišti reikia alkoholį ir viskas bus gerai, netgi sergantiems šio narkotiko pagimdytomis ligomis, ypač homoseksualizmu, pedofilija, impotencija, vėžiu ir tuo atveju, kai ši bėda komplikuojasi šlapimo nelaikymu, bijo paskelbti, kad mūsų šalies vardas kilęs iš veiksmažodžio lieti, taikstosi su degtinės, pavadintos „valerijonų tinktūra“ ir „vidurių lašais" iškilmingu laikymu vaistinėse...“ – šią savaitę pranešė A. Čiučiurka.
Kažkodėl nujaučiu, kad prezidentinėje Piliečių asamblėjoje tokių čiučiurkų bus daugiau. Ir pasiūlys ne tik Stambulo konvencijos nereatifikuoti, bet ir uždrausti skrydžius į Stambulą, kad tos bjaurasties kas lagamine neparsigabentų.
