Tas normalumo fikcijos pritvinkęs pirmadienis buvo oficialiai, garsiai paskelbtas pradžios titras. Nors filmas prasidėjo šiek tiek anksčiau – vasario pabaigoje, tik niekas to nežinojo, išskyrus gal du ar tris keistus asmenis, kurie po Vilniaus knygų mugę vaikščiojo burnas ir nosis užsidengę kaukėmis, visi smalsiai į juos žiūrėjo, vieniems tai atrodė juokinga, kitiems – kvaila. Vilniaus knygų mugėje visiems buvo velniškai smagu ir gera – galbūt todėl, kad niekas nežinojo, kad tai paskutinė ikipandeminio pasaulio knygų mugė.

Lietuvoje pirmasis atvejis kažko, ką ne visi gebėjo teisingai ištarti, buvo užfiksuotas vasario 28 dienos ryte, o naujiena išplatinta vasario 29 dieną. Šio fakto, šios datos turėjo užtekti, kad suprastume – laukia kažkas neįtikėtinai bjauraus, o gal net ir tragiško. Nes vasario 29-oji yra keliamųjų metų blogio simbolis. Keliamieji metai turi ne kokią aurą, nes istorijoje pasižymėjo blogais arba labai blogais įvykiais. „Titanikas“ nuskendo keliamaisiais metais, dinamitas išrastas keliamaisiais metais, Robertas Kennedy, Johnas Lennonas ir daug kitų garsių žmonių buvo nušauti ar šiaip žuvo keliamaisiais metais.

Vilniaus knygų mugėje visiems buvo velniškai smagu ir gera – galbūt todėl, kad niekas nežinojo, kad tai paskutinė ikipandeminio pasaulio knygų mugė.

Kovo 10-ąją ruošėmės švęsti nepriklausomybės trisdešimtmetį su tuo vienu atveju. Šventės išvakarėse „Delfi“ pranešė apie 15 ištirtų atvejų, iš viso buvo atlikta oho kiek tyrimų dėl įtariamo koronaviruso – net 275! Ir nė vieno teigiamo! Tad atsakymas į klausimą – švęsti ar nešvęsti, buvo akivaizdus: švęsti!

Tiesa, prieš tai Vilnių turėjo užlieti Kaziuko mugė (veiksmažodis „užlieti“ – iš pranešimo spaudai). Ir ji užliejo! Mugės lankytojai, prekeiviai televizijai įkaitę aiškino, kad nebijo koronaviruso, nes galų gale tas koronavirusas – tai loterija... Ir netgi gana linksma loterija, kurioje sunkiai tą virusą įmanoma išlošti. Tokios vyko kalbos, tokie buvo žodžiai.

Įvairių kalbų ir žodžių pagausėjo kovo 16-ąją, kai buvo paskelbta karantino pradžia. Filmas prasideda. Kadangi niekas nežino, kada jis baigsis, bet dauguma vis tik įsivaizduoja, kad baigsis greitai, filmo pradžia – kaip ir visų filmų: žadanti kažką įdomaus ir nepatirto. Pavyzdžiui, gyvenimą be kirpyklų! Tiek vyrai, tiek moterys bando įsivaizduoti save kovo 30-ąją, nes tą dieną numatyta karantino pabaiga, ir jiems tai sunkiai sekasi.

Pabandykime apibūdinti šio keisto realybės filmo žanrą. Tragedija? Komedija? Siaubo filmas? Ne. Tai grynų gryniausia distopija. Tai, kas nutinka tik knygose ir filmuose. Distopija yra utopijos priešprieša. Žiūrint iš nūdienos taško, profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus kovą pareikšta prognozė, esą pandemija baigsis vasarą, yra gryniausia utopija. Lygiai tokia utopija buvo ir kažkokios kanadiečių įmonės informacija apie sukurtą vakciną vos po 20 dienų nuo COVID-19 sukeliančio viruso SARS-CoV-2 geno nustatymo.

Pabandykime apibūdinti šio keisto realybės filmo žanrą. Tragedija? Komedija? Siaubo filmas? Ne. Tai grynų gryniausia distopija.

Distopija – tai logiškai nepaaiškinamo blogio laikas. Garsiausias distopinis romanas – George Orwello „1984“, visi jį skaitė ir žino, kad valdžios noras kontroliuoti parduotuvių, kirpyklų ir teatrų darbą yra distopiškas.

Imkime kovo pabaigos žiniasklaidos pranešimą apie gėles: „Maždaug milijonas gėlių žiedų šiandien Lietuvoje tiesiog pūva sandėliuose, o floristai tikina nebežinantys, kaip pavyks išlaikyti savo verslus“. Šios dvi eilutės yra giliai distopiškos, nepaaiškinamai tragiškos, nes galų gale žmonės anksčiau ar vėliau suserga, kenčia, miršta, bet prie ko čia milijonai mirštančių gėlių žiedų?

Arba štai filmas „Tobulas jausmas“ („Perfect Sens“). 2011 metais sukurto filmo kūrėjai pasiūlė distopinio tipo idėją: siaučia nežinomas ir labai galingas virusas, žmonės masiškai praranda gebėjimą skirti kvapus, o vėliau ir skonio pojūtį. Filmas gerai pastatytas, bet vis vien sukritikuotas: kodėl virusas puola būtent uoslę? Kodėl skonį? Kas tai per kvailas virusas? Išgalvotas, neįtikėtinas, lėkštas. Galima daug ko prisigalvoti, na, bet galų gale tokių nesąmoningų virusų juk nebūna, aiškino filmo kritikai.

Mūsiškis, kovo 16-ąją prasidėjęs filmas būtent apie tai: apie klastingą virusą, kuris kerta per uoslę ir skonio receptorius. Kadangi pagal idealius distopijos dėsnius viruso kilmė turi būti neaiški, nenustatyta, daug kas juo netiki. Kaip patikėti tragedija, kuri sutelpa į normalų biologinės veiklos perimetrą? Niekas nešaudo, kraujas gatvėse netyška. Apsikrėtusieji lengva forma neužuodžia austrių ir šviežios duonos kvapo? Argi tai tragedija? Kur priešas – tikras, baisus kraujo ištroškęs Nosferatu? Parodykite mums jį ir mes patikėsime, kad vyksta kažkas baisaus! Bet Nosferatu nepasirodo. Televizorių ekranuose matome nebent prakaituotus medikų veidus skafandrų viduje. Daugeliui distopijos žiūrovų šito nepakanka.

Žinoma, kai televizoriai pradeda transliuoti užsienyje karstus gabenančias kariškų sunkvežimių kolonas – čia jau lyg ir panašu į rimtą filmą! Todėl vėlgi – netinka, nes filmas yra filmas, o realybė yra gyvenimas be kirpyklos. Krepšinis be žiūrovų. Žaidėjų, pasiilgstančių aršaus fanų švilpimo, liūdesys.

Žinoma, kai televizoriai pradeda transliuoti užsienyje karstus gabenančias kariškų sunkvežimių kolonas – čia jau lyg ir panašu į rimtą filmą!

Kovo 20-ąją Vilniaus meras Remigijus Šimašius tarsi laiką administruojantis demiurgas bando atsakyti į klausimą: „Jau beveik savaitė, kaip esame karantinuoti ir gyvename pagal naujas, nors ir laikinas, taisykles. Didžiausią įtampą visiems kelia nežinomybė – kiek laiko visa tai truks, kada baigsis, kaip baigsis? Pakalbėkime apie tai“.

Vis tik būtų geriau apie tai nekalbėti. Geriau net neužsiminti. Nes praėjusių metų kovo 20 dieną buvo peržiūrėti vos pirmieji filmo kadrai, o kažkas jau naiviai užsimanė kalbėti apie pabaigą. Ji neatėjo nei kovo 30-ąją, nei po Velykų, nei vyšnioms pražydus.

Prasidėjo vasara. Birželio 17 dieną karantinas baigėsi, ir daug kas, beveik visi, trynė rankomis, kad tai ir yra tikroji keliamųjų metų marazmo pabaiga. Pabaiga – taip, bet tik pirmosios filmo dalies. Pertrauka buvo nuostabi: atgiję miestai, vyno ritualai aikštėse, dūzgianti Palanga, priekabos su grybais ir beprotiškas noras atsigriebti už prarastą malonumų laiką. Mums buvo suteiktos distopinės atostogos!

Jos baigėsi, prasidėjo ruduo, mes užsimanėme sugrįžti į darbus, į biurus, į mokyklas, į restoranų virtuves, į repeticijas teatrų scenose. O tada paaiškėjo, kad mes grįšime ne į įprastą šeimos ir valstybės BVP gamybos kasdienybę, bet atgal – į negero distopinio filmo setą.

O tada paaiškėjo, kad mes grįšime ne į įprastą šeimos ir valstybės BVP gamybos kasdienybę, bet atgal – į negero distopinio filmo setą.

Filmai ir romanai anksčiau ar vėliau baigiasi. Juos perskaitę, peržiūrėję kažko išmokstame. Sučiaupiame lūpas, sugniaužiame kumščius ir prisiekiame: kvailai, beprasmiškai, neteisingai, beatodairiškai nesielgsime. Tam jie galų gale ir reikalingi, tie filmai, kad mums neatsitiktų tai, kas atsitinka filmuose!

Šis niūrus filmas taip ir nesibaigė. Kelionė per audringas pandemijos bangas tęsiasi. Jau ir prognozių apie pabaigą, apie finišą nebesigirdi. Ypač po to, kai net daugybę kartų apdainuota racionalumo sala – Estija, šiomis dienomis skęsta.

Ši distopija, šis filmas mus galiausiai įtikins: tikrovė nėra ramus BVP kaupimas, ramios atostogos pajūryje, ramus važiavimas į darbą ir iš darbo. Tikrovė, matyt, yra labai nerami, nenuspėjama, banguojanti. Nurimstanti, paskui vėl pratrūkstanti.