Pastarosios koalicijos Lietuvoje visada buvo trapios. Jų išlikimo garantija, kad ir kaip būtų keista, bet tiek praėjusiame, tiek kol kas ir dabartiniame Seime yra opozicijos silpnumas.

Praėjusios kadencijos opozicija per daug buvo susifokusavusi į vieną asmenį. Tas, žinoma, palengvino darbą Vyriausybei, bet blogiau, jog gerokai nusilpnino politinių debatų kultūrą. Žinoma, jei kultūra vadinsime patyčias ir prasivardžiavimus – to buvo apstu.

Tradicijos greitai nemiršta ir pastebime, kad tiek kandūs žodeliai, tiek išblaškyta opozicija niekur nedingo. Kuo tai gresia mums, piliečiams, be neįmanomų surengti referendumų artimiausius kelerius metus, neturinčių ir jokių šansų pakeisti „tuos, kurie nepatinka į tuos, kurie patinka“, kad ir kas tai bebūtų?

Mes turime gražią progą stebėti lietuviškuosius sostų karus arba politinės pusiausvyros paieškas. Turėsime puikios progos pamatyti, kas imasi pirmosios, o kas – antrosios veiklos.

Koalicija. TS-LKD valdžios kontrolės prarasti negali, nes tai grėstų jų planams didžiaisiais 2024 rinkimų metais. O tais metais rinksime Seimą, Europos Parlamentą ir Prezidentą. Paspėliokime, kas ruošiamas pastarajai nominacijai?

TS-LKD valdžios kontrolės prarasti negali, nes tai grėstų jų planams didžiaisiais 2024 rinkimų metais. O tais metais rinksime Seimą, Europos Parlamentą ir Prezidentą.

Tad šios partijos tikslas turėtų būti visomis priemonėmis išlaikyti koaliciją. Tai nebus taip paprasta, nes abiem koalicijos partneriams politinis konfliktas, ypač antrojoje kadencijos pusėje, būtų daugiau nei naudingas.

Pirmiausiai – Laisvės partijai. Jau dabar ši partija centimetras po centimetro didina savo rinkėjų dalį ir po truputį iš tiktokinio formato pereina į tradicines liberalias teritorijas: nepritaria koalicijos didiesiems dėl verslo suvaržymų, teikia alternatyvas, lygiai taip pat telkia netradicinių socialinių bei šeimos santykių palaikytojus.

Laisvės partijai konfliktas (tikras ar dirbtinai sukeltas) koalicijos viduje būtų puiki galimybė sukurti saugią distanciją tiek su didžiuoju partneriu – TS-LKD, tiek su Liberalų sąjūdžiu.

Laisvės partijai konfliktas (tikras ar dirbtinai sukeltas) koalicijos viduje būtų puiki galimybė sukurti saugią distanciją tiek su didžiuoju partneriu – TS-LKD, tiek su Liberalų sąjūdžiu.

Pastarojo situacija vis dar kebli: politinės korupcijos teismai nėra pasibaigę, liberalumo gynimo mikrofoną laiko ne jų, bet giminingosios partijos pirmininkės rankos.

Kita vertus, būtent dabartinis Liberalų sąjūdis kantriai ir švelniai didina šansus tapti tikrų dešiniųjų pažiūrų piliečių bastionu: santūriu, prognozuojamu, su aiškia ekonomine ir ideologine dedamąja. Ar jie tenlink suks – didelis klausimas, nes būtent šios partijos žmonės turėjo bėdą pasiduoti madingiems žmonėms arba madingoms idėjoms. Nors, beje, būdavo – pasisekdavo.

Tačiau toks planas gali žlugti, jei susibalansuos ideologinis TS-LKD turinys, kuriame dabar akivaizdūs poliai tarp ryškaus tautinio ir madingo, bet dar silpnai išreikšto minkštojo kairumo (tai juos jungia su dalimi Laisvės partijos rinkėjų). Buvimas valdžioje ir atsakomybė galėtų priversti šią didžiausią ir stabiliausią šalies politinę jėgą išsigydyti „kairuoliškumo ligas“ ir paruošti kitiems rinkimams fundamentalią dešiniąją programą.

Valstiečiai-žalieji tik dėl asmeninės vadovų opozicijos TS-LKD yra laikomi kairiąja partija. Mano galva, kol šiai partijai vadovauja dabartinis pirmininkas, o ne kuris nors iš tariamo žaliojo šios partijos flango, valstiečiai turi daug daugiau šansų bendradarbiauti su dešiniais, nei su kairiais. Jei, primenu, partnerystę lemtų ideologija ir atsakomybė už valstybę, o ne asmeninės simpatijos arba postų pjūviai. Ir nors gali atrodyti nerealu, tačiau hipotetiškai galvojant, TS-LKD ir valstiečių-žaliųjų bendradarbiavimas stipriai pakeistų politinių jėgų lauką ir sutramdytų mažuosius dabartinių ir ateities koalicijų partnerius.

Ir nors gali atrodyti nerealu, tačiau hipotetiškai galvojant, TS-LKD ir valstiečių-žaliųjų bendradarbiavimas stipriai pakeistų politinių jėgų lauką ir sutramdytų mažuosius dabartinių ir ateities koalicijų partnerius.

Nepaisant to, situacija tokia, jog būtent su valstiečiais-žaliaisiais dėl kairiojo rinkėjo reikia varžytis socialdemokratams. Nors jų problema nėra tik išorės konkurentai. Mažiausiai šešeri metai ši seniausia šalies partija draskoma vidinių vaidų.

Nesinori daryti paviršutiniškų išvadų, bet akivaizdu, kad labiausiai jai pakenkė du faktoriai: sau ir rinkėjams nepriimtinos ideologinės programos vykdymas būnant valdžioje ir grynųjų, klasikinių, senųjų socialdemokratų pasitraukimas iš aktyvaus partijos administravimo ir partijos tapatybės turinio formavimo.

Šiame fone vis ryškiau ima veikti nepartinis Prezidentas. Mums būtų itin pravartu, jei įtampa tarp dabartinės koalicijos lyderių ir šalies vadovo būtų pakankamai didelė.

Priešingai, nei skelbtų politinės Apokalipsės skelbėjai, šaliai tai niekuo negrėstų, o tik padėtų išvengti vienos partijos dominavimo.

Dar vienas dalykas, įtampa leistų Prezidentui burti aplink save kitas politines jėgas ir mąstyti apie kitą kadenciją. Jeigu, žinoma, jos tokios prireiks. Bet norinčių ir galinčių burtis aplink šalies vadovą bus ne tik iš dabartinės koalicijos ir opozicijos, bet taip pat iš būrio naujų politinių sambūrių.

Toks minimaliai aprašytas politinių veikimų scenarijus niekam nekenktų, jei aplink neturėtume rimtų priešų, kuriems labai gražiai sekasi partinius nesutarimus išnaudoti rimtų politinių gaisrų uždegimui. Akivaizdu, kol partijos neišmoks kalbėtis viena su kita, siūlyti politinius projektus viešai, ilgalaikei ir aštriai diskusijai, tol mes jautriai reaguosime į bet kokius vidinius klausimus, susijusius tiek su istorija, tiek su gyvenimo būdu.