Įspėjimas: perskaitę šį tekstą iki galo galite ja užsikrėsti. Gydymo metodas: po tekstu parašyti komentarą, dergiantį jo autorių ir Lietuvą; šį pratimą kartoti kasdien.
Ar jums teko sutikti žmogų, kuris bijojo Afganistano? O Sirijos? Gal – Čečėnijos? Man irgi ne. Nors Indija ir Pakistanas, dvi didelės branduolinės valstybės, nuolat balansuoja ant karinio konflikto slenksčio, ten niekas nekalba apie visuotiną, abipusę šių tautų baimę viena kitos atžvilgiu. Nes nesupranta, kaip tai gali būti naudinga. O štai Rusija – išmintinga, ji viską supranta. Ir paaiškina.
Pasirodo, galima Rusijos bijoti, nekęsti ir visaip jai kenkti. Nes tai – išskirtinė tauta, didžiausia šalis, paskutinė imperija, o svarbiausia – tyros gyvensenos bastionas. Bet ironiją atidėkime į šoną, nes tai – pakankamai rimta, smulkiai apgalvota ir toli siekianti užmačia. Dar vienas hibridinio karo haubica kaip ir daugybė kitų Kremliaus ginklų. Tiesa, rusofobijos legenda – išskirtinė. Tai – sena palyginti su kitais naratyvais istorija, kuri buvo atgaivinta dabartinio Rusijos šeimininko idėjoms palaikyti.
Pačią koncepciją dar XIX amžiuje sugalvojo toks Fiodoras Tiutčevas – pagal pašaukimą poetas, pagal etatą – slaptas caro saugumiečių patarėjas. Jis paklojo pamatus teorijai apie „pūvančius Vakarus“ – ano meto Prancūziją, iš kurios liberalizmo užkratas plinta į kitas šalis. Taip pat sugalvojo ir priešnuodį – vadinamąjį slavų pasaulį, kuris tebėra nepažeistas ir vienintelis gali pasipriešinti šiai civilizacijos ligai.
Į oficialų valdžios žodyną rusofobijos terminas pakliuvo gerokai vėliau. Tai padaryta jau Stalino laikais, išplečiant sąvoką kovai ne tik su Vakarų demokratijomis, bet ir vidaus priešais, reikalaujantiems daugiau laisvės ir žmogaus teisių. Tuo metu šį terminą pradėta tiesiogiai sieti su sionistais, kurie kenkia ne tik Sovietų Sąjungai, bet savo slaptus lipnius voratinklius audžia visame pasaulyje, o nuo bet kokios kritikos lengvai apsigina antisemitizmo skydu. Šalis, kuri savo istoriniu nuopelnu vadina fašizmo sutriuškinimą, labai sklandžiai ir natūraliai perėmė kertinį nacių propagandos ramstį. Maža to – jį su meile toliau tobulina ir skleidžia.
Tai – Vladimiro Putino asmeninis kryžiaus žygis, į kurį yra įsitraukę daugybė įvairaus plauko tipų – nuo filosofijos profesorių iki gatvės chuliganų. Tokia, žinote, visuomenę įtraukianti ir telkianti nacionalinė idėja, turinti paranojinės psichozės požymių.
Kosovas. Sakartvelas. Sirija. Ukraina. Nagrinėdamas konfliktų ir agresijos šiose šalyse priežastis racionalus vakariečio protas remiasi tradicinėmis analizės priemonėmis, mėgina ieškoti išeities pritaikydamas tarptautines sutartis ir konvencijas. Tuo tarpu Rusijai visa tai – tik daug didesnio paveikslo detalės. Tai pasaulinė kovos arena, kurioje ji gina tradicines bendražmogiškas (rusiškas) vertybes nuo „geiropos“ puvinio ir dekadanso, keliančio grėsmę visos žmonijos gerovei.
Rusofobija yra tapusi politiniu terminu, aprėpiančiu klastingų Vakarų kėslus Kremliaus atžvilgiu (šalis ir jos gyventojai pagal šią sampratą tapatinami su režimu). Tai taikoma ir tiems Rusijos piliečiams, kurie yra nepalankiai nusiteikę valdžios atžvilgiu, palaiko ją kritikuojančias valstybes. Pagal šią klasifikaciją rusas A.Navalnas yra tipiškas rusofobas. Išdavikas, nusipelnęs mirties bausmės, kaip ir dešimtys panašių į jį ir jau nubaustų.
Tai – naujosios imperijos diskursas, kuris atskleidžia tai, kaip šiuolaikinė Rusija konstruoja savo ateitį. Žinoma, savo kaimynų ir kitų tautų sąskaita. Juk mąstymas ten nesikeičia per šimtmečius. „Supuvusių“ Vakarų Europos imperijos nebeturi kolonijų ir iki šiol kapanojasi anų laikų pasekmių pelkėse. Tuo tarpu Rusijos imperija išlaikė beveik visas užgrobtas teritorijas. Ir neslepia ambicijų susigrąžinti kelias išsprūdusias per „išdavikų valdymo“ laikotarpį praėjusio amžiaus pabaigoje. Ukraina ir Baltarusija, savaime suprantama, turi atsisakyti savo nacionalinio identiteto ir prisijungti prie „Rusijos pasaulio“. Baltijos šalys – irgi laiko klausimas.
Priimti tą naujai ir nuosekliai kuriamą mitą, kuris padeda palaikyti šios per siūles braškančios, tamsios, nusivylusios ir jokių bendrų vertybių seniai neturinčios imperijos gyvastį. Tai – negatyvi doktrina, skelbianti neišvengiamą liberalizmo žlugimą ir Vakarų galybės saulėlydį. Pozityviu, nauju, visuomenę telkiančiu turiniu užpildyti šio istorinio kliedesio paprasčiausiai neįmanoma. Todėl jis pakeistas Sovietine nostalgija ir naiviomis klastotėmis apie „laimingą vaikystę“, „tvirtą šeimą“, „socialinį teisingumą“ ir kitais melais.
Bet yra dar kai kas. Rusija persunkta XIX amžiaus imperiniu mąstymu, kuriame pasaulis suvokiamas kaip blokų sistema su nepatikimais ir silpnais tarpusavio ryšiais. Tai – „mes ir jie, savas – svetimas“ mentalitetas. Šios ideologijos vienas pribuvėjų ir puoselėtojų yra politikos strategas ir analitikas Aleksandras Duginas, šnibždantis užkeikimus Putinui į ausį. Išoriškai į Levą Tolstojų labai norintis būti panašus, vešlią barzdą užsiauginęs, tačiau kognityvinių duomenų akivaizdžiai stokojantis veikėjas nuolat ieško ženklų apie Vakarų žlugimą ir rašo apie tai veikalus. Jis dažnai remiasi vakariečių mąstytojų darbais, ištraukdamas tai, kas jam paranku, bet sumaniai nutylėdamas visa kita. Tarp jo favoritų – civilizacijų karą (tinka, imam) pranašavęs S.Huntingtonas ir „Laiko pabaigos“ autorius F.Fukuyama.
A.Dugino supratimu, demokratiškasis liberalizmas pastaruosius 30 metų gyvena viršvalandžius, jis yra pasmerktas. Mat XX a. pabaigoje žlugus socialistiniam blokui, neliko istorinių prielaidų toliau gyvuoti ir priešingo poliaus elementui – kapitalizmui. Panašiai kaip kadaise K.Marxas, jis skelbia tokią naujieną: viskas ten yra paskendę beprasmiško vartojimo ir socialinių iškrypimų pelkėje, todėl neišvengiamai žlugs, o tada ateis laikas „tikroms civilizacijoms“ – visų pirma rusų pasauliui. Visi, kurie tai neigia, serga rusofobija. Įdomi teorija, kurią papildo iškalbinga detalė: šiuos savo išmąstymus dvaro filosofas užrašo puvėsiu dvelkiančių Vakarų inžinierių sukurtu kompiuteriu ir išplatina per Kalifornijoje sugalvotus socialinius tinklus.
Tokią doktriną puoselėjantis Kremlius neigia ne tik liberalizmą, globalizmą ir žmogaus teises. Jis laikosi senojo supratimo, kad valstybė savo saugumą gali užtikrinti tik plečiant valdomas teritorijas. Tai – sena psichologinė rusų trauma. Neturėdama fizinių barjerų, kurie galėtų ginti nuo totorių, mongolų ir kitų puldinėjančių tautų, imperija pati nuolat slinko jų kryptimi, kol nebeliko ką užkariauti.
Ta stepių grėsmių problema seniai išspręsta, bet ekspansinis mąstymas išliko. Todėl Rusijai nepavyksta suprasti (net ir nebandoma) nieko sudėtingesnio, nei smurtinės poveikio priemonės sprendžiant išorės ir vidaus nesutarimus. Istorijos požiūriu, nieko naujo. Tamsią ir skurdžią visuomenę lengviausia telkti po šovinistinio nacionalizmo vėliava – tereikia aiškiai parodyti išorės ir vidaus priešus. Tiesa, daryti tai daugiatautėje valstybėje kokia yra Rusija – pavojinga, o rezultatai gali būti visai ne tokie, kokių tikisi šio karinio maršo užsakovai.
Žaidžiant su šita ugnimi rusofobu galės būti apšauktas bet kas ir bet kada – kaip kad kadaise liaudies priešu. Tauta – juk ta pati, ruso supratimas apie teisingumą ir valdžią mažai pasikeitęs nuo Stolypino reformų. Prie šio dėmens pridėję didėjančią šalies tarptautinę izoliaciją, vis didėjančią rimo agresiją prieš Vakarus ir savo piliečius, gauname pavojingą lygtį. Veikiau – sprogstamąjį mišinį, kurį anksčiau ar vėliau kas nors turės arba detonuoti, arba nukenksminti.
