Allanas Bloomas moderniojoje JAV visuomenėje, susiformavusioje po Antrojo pasaulinio karo, mato dvi stiprias pasaulėjautos ir mentaliteto sroves. Jo nuomone, vienos iš jų idėjinę vagą lemia anglosaksiškojo (Johno Locke’o) liberalizmo idėjų tradicija, kitos – Jean-Jacqueso Rousseau ir Immanuelio Kanto tradicija.

Pirmoji padėjo pagrindus vadinamajam klasikiniam liberalizmui. Ja remiasi dešinieji, kuriems labiau už kitus dalykus rūpi laisvoji rinka, mažesni mokesčiai, laisvas individas, verslo interesai, valstybės galių ribojimas. Antroji tapo kairiojo liberalizmo vertybiniu šaltiniu: socialinis jautrumas, lygybė, brolybė, asmens orumas, žmogaus teisės, gyvūnų teisės, augalų teisės, etc.

Abi šios liberalizmo srovės pasiekė pergalę prieš savo tradicinius ideologinius oponentus – konservatorius ir socialistus / socialdemokratus – po Antrojo pasaulinio karo. Konservatizmo neliberalias atmainas sukompromitavo fašistai ir naciai, o socialdemokratija liberalizavosi ir išblėso XX a. antroje pusėje.

Ši vienos ideologijos pergalė buvo išradingai pavadinta „ideologijų pabaiga“. Esą nereikėtų manyti, jog viena politiškai sustiprėjusi idėjų sistema įveikė savo istorines oponentes: tiesiog viskas taip susiklostė, kad ėmė ir nebeliko ideologijų, didžiųjų skirčių, metanaratyvų. Visi laimingi, visiems gerai. Nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų – nes juk visi norėjo to paties, tik iš pradžių ne visi teisingai suprato, kas yra ta vienintelė tikroji „tiesa“.

Suformuotą „ideologijų pabaigos“ idilę prieš tris su puse dešimtmečio probėgšmais, bet labai taikliai apibūdino Alasdairas MacIntyre’as, sakydamas, kad šiuolaikinis konservatizmas ir socializmas tėra liberalizmo kaukės. O kaukė juk niekada nekovos su tuo, kas po ja.

XX a. antrojoje pusėje abi liberalizmo srovės, sudorojusios savo ideologinius oponentus, nuveikė didelį socialinės propagandos darbą Vakarų visuomenėse ir universitetuose.

Dešinysis liberalizmas (nors tradicinio dešinumo jame ilgainiui tik mažėjo) smarkiai prisidėjo prie to, ką Jacquesas Ellulis pavadino „technologine visuomene“, o Martinas Heideggeris kritikavo kaip technikos įsigalėjimo reiškinį.

Kairysis liberalizmas, savo ruožtu, per universitetinių studijų ideologizavimą įsitvirtino Vakarų aukštosiose mokyklose (šio reiškinio ypatumus devintojo dešimtmečio JAV bene geriausiai aprašė Bloomas), taip pat – žiniasklaidoje, Katalikų Bažnyčioje (Vatikano II Susirinkimo ir aggiornamento tendencijos), pramogų industrijoje, pasaulėžiūrinių madų pasaulyje.

Kairiajam liberalizmui Vakaruose ir ypač JAV dar labiau suklestėti padėjo SSRS griūtis. Nes kol valstybė turi galingą išorės priešą, dešiniosios idėjos ir dorybės – drąsa, vyriškumas, patriotizmas, radikaliai nemodernizuotas tikėjimas – nesileidžia nustumiamos į paribius. Kai tokio priešo nelieka, dešinumas tampa nebe toks reikalingas savojo atsidavimo objektams – visuomenei, religinei bendruomenei ir valstybei.

Kol valstybė turi galingą išorės priešą, dešiniosios idėjos ir dorybės – drąsa, vyriškumas, patriotizmas, radikaliai nemodernizuotas tikėjimas – nesileidžia nustumiamos į paribius.

Tada jau galima ir galutinai atleisti vadžias: ideologizuoti kultūrą, drausti knygas ir filmus, griauti paminklus, kurti sovietmetį primenančią ideologizuotą kino (ir ne tik kino) meno produkciją, tildyti kitaminčius ir persekioti už nuomonę (politinis korektiškumas ir cancel culture).

Liberalizmas tuomet suspindi visu savo išvirkščiu gražumu: gyvatė išnyra iš savo senosios odos, jos galva apsuka didelį – penkių šimtų metų – istorinį ratą ir pradeda ryti nuosavą uodegą.

Tai, prieš ką jis kovojo, kai atsirado – minties ir žodžio nelaisvė, persekiojimas už pažiūras, švietimo ideologizavimas, meno ir humanitarikos cenzūravimas, religinio autoriteto pančiai bei primesta pareiga išpažinti valstybinį tikėjimą – virto paties liberalizmo naudojamais įrankiais smelkiantis vis giliau į kultūrą, viešąją erdvę ir akademiją.

Ko šiomis aplinkybėmis imasi liberalizmo oponentai Lietuvoje – tarp kurių, matyt, ir idėjiniai konservatoriai? Kokia jų didžiausia politinė pastanga šią Seimo kadenciją?

Jie surenka šimtus tūkstančių parašų prieš Seimo narį ir Žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Vytautą Raskevičių.

Senas kaip Vakarų civilizacija, ne tik Edmundo Burke’o „Apmąstymus“, bet ir Platono „Valstybę“ parašęs Europos konservatizmas nežino, ar juoktis dabar, ar verkti.

Net jei Raskevičiaus seksualinė orientacija būtų piktadarystė, jo niekaip nepavadinsi kvailiu, o kvailys, kaip sakė Anatolis France’as, yra didesnė blogybė už piktadarį, nes piktadarys bent retkarčiais ilsisi, o kvailys nesiilsi niekada.

Per pastaruosius dešimtmečius kvailių Seime buvo tiek, kad jų užtektų norint iškelti po du ar net keturis kandidatus kiekvienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Ar pasirašė trys šimtai tūkstančių konservatyvių Lietuvos piliečių prieš kvailių buvimą Seime? Ne, kažkodėl nepasirašė. O štai prieš visai nekvailą Raskevičių – pasirašė.

Ar pasirašė trys šimtai tūkstančių konservatyvių Lietuvos piliečių prieš kvailių buvimą Seime? Ne, kažkodėl nepasirašė. O štai prieš visai nekvailą Raskevičių – pasirašė.

Dešinysis, kurio tolerancija idiotams yra didesnė už toleranciją seksualinėms mažumoms, konservatoriumi gali rimtai vadintis tik ten, kur gretimoje palatoje gyvena Napoleonas.

Kas dar kelia didelį vertybinį nerimą mūsų tikriems arba tariamiems konservatoriams? Tos pačios lyties asmenų partnerystė? Leidimas rašyti pavardes dokumentuose visais lotyniško pagrindo rašmenimis? Stambulo konvencija? Tomas Raskevičius? Ne, palaukit, šitą grėsmę jau paminėjau… Gėjų santuoka?

Jokiu būdu nesakau, kad pritariu Stambulo konvencijos ratifikavimui arba santuokos sampratos liberalizavimui. Tačiau, sprendžiant iš Lietuvos politikos „vertybinių aktualijų“, nieko svarbesnio už socialinę lytį, tos pačios lyties žmonių santykius, nelietuviškus rašmenis, Raskevičių ir Petro Cvirkos paminklą mūsų vertybiniuose karuose tiesiog nėra. Ir tai byloja ne tiek apie mūsų liberalizmo, kiek jo idėjinių oponentų intelektualines problemas. Kovojama ne tiek dėl principų, kiek dėl socialinių dirgiklių ir jų keliamo rezonanso.

Nes principų, pamatinių prielaidų ir tikrųjų priežasčių aiškinimasis paprastai nežada tiek politinių (ar auditorijos numylėtinio – influencerio) dividendų. Kam tai įdomu? Beveik niekam.

Maža to, toks aiškinimasis verstų kelti daug sudėtingų klausimų ir skirti daug laiko niekam nematomam protiniam darbui – skaitymui, gilinimuisi, refleksijai, kapstymuisi tarp abejonių, gebėjimui atlaikyti dažnas pagundas sustoti ties paprastais ir greitais, bet nebūtinai teisingais atsakymais. Jei visą šį vargą būtų galima kaip nors gražiai sudėti į Instagramą ir Facebooką, tada – pusė velnio, pirmyn, prie knygų. Bet – neišeina: vien knygos viršelis nuotraukoje neįtikina.

O su tokiais nuolat eksploatuojamais triggeriais, kaip seksualinių mažumų problematika, galima prasisukti pigiai ir greitai. Garsiai visiems parašote, kad kovosite prieš gėjų santuokas iki paskutinio kraujo lašo, nors niekam jūsų kraujo nereikia, ir aplipdote šį drąsų teiginį argumentais. Viešai. Kokius penkiasdešimt penkis kartus. Ir žiū – neblogas kovotojas!

Jei kalbėsime apie konservatorius, o ne konservatoriais dažnai vadinamus dešiniuosius populistus, tai jų įsitraukimas į šį vertybinio karo žaidimą vaizduojant kovą su liberalais ir liberalizmu yra paprasčiausiai kova su vėjo malūnais. Nes šios kovos rezultatas nei ideologinių jėgų santykio, nei vyraujančių tendencijų nepakeis. Traukinys seniai nuvažiavo.

Nuolat moralizuojantys dėl keleto ginčijamų teisinio reglamentavimo nuostatų konservatoriai šiuo atžvilgiu atrodo tarsi vertybių karo kariai, atidavę priešui iš pradžių savo miesto apylinkes, paskui – patį miestą, galiausiai – pilį, bet užtat apgynę rūtų darželį pilies kieme ir pasirengę toliau jį ginti. Ačiū už tą darželį, bet, jei dar neišblėso kovos dvasia, gal geriau padėkite miestelėnams?

Šių dienų visuomenėje aršiai moralizuoti dėl tų dalykų, dėl kurių laužo ietis Lietuvos dešinieji, yra tas pats, kas ateiti į svingerių vakarėlį, linksmintis jame, bet kartu kovoti už tradicines vertybes reikalaujant, kad tos pačios lyties asmenys, gink, Dieve, nelįstų vienas prie kito.

Šių dienų visuomenėje aršiai moralizuoti dėl tų dalykų, dėl kurių laužo ietis Lietuvos dešinieji, yra tas pats, kas ateiti į svingerių vakarėlį, linksmintis jame, bet kartu kovoti už tradicines vertybes reikalaujant, kad tos pačios lyties asmenys, gink, Dieve, nelįstų vienas prie kito.

Ideologinį karą su liberalais Vakaruose konservatoriai seniai ir smarkiai prapylė, o bandymai atgaivinti bei sugrąžinti to karo laikus, idėjines fronto linijas bei ginklus kuo toliau, tuo labiau primena neopagonių apeigų atgimimą.

Grįžti į ideologinius apkasus nebėra prasmės, nes į visas puses nuo tų apkasų dabar driekiasi svetima – buvusio idėjinio priešo – teritorija. Vienintelis konservatyviai prasmingas dalykas – ne ideologizuoti, o kaip tik deideologizuoti tas svarbiausias civilizacijos išlikimui sritis, kurios Vakaruose patiria greitai plintančios 1984-ųjų atmainos šuolį. Saugoti (conservare) ir plėtoti tai, kas liko iš vakarietiškos kultūros ir ugdymo.

Gelbėti kultūrą nuo ideologinio užterštumo, kaip kad gelbstimos nykstančios faunos rūšys. Šiuo atžvilgiu konservatorių santykis su kultūra turėtų būti panašus į žaliųjų santykį su gamta. Ir vieni, ir kiti kol kas dar turi ką gelbėti, bet ir vieniems, ir kitiems lieka vis mažiau laiko padėti išvengti ekologinės katastrofos.

Ekologinės – ir gamtos, ir kultūros prasme: užterštumas ten ir ten – panašus, o teršėjai turi beveik tas pačias filosofines ištakas. Kaip sako Leo Straussas, būtent Locke’as padarė „godumą moralės pakaitalu amoraliam pasauliui“.

Jei konservatoriai, užuot kariavę prieš lenkiškas raides, kaip Lietuvoje, ir legalius abortus, kaip Lenkijoje, užsiimtų Vakarų kultūrinės tradicijos saugojimu, jie ir Stambulo konvenciją galbūt skaitytų šiek tiek kitaip nei ją skaito dalis aršiausių jos kritikų. Apie ratifikavimo šalininkus nekalbu.

Ne tiek socialinė lytis, dėl kurios dabar kyla daug aistrų, kiek 12 straipsnyje įrašytas įpareigojimas valstybėms imtis „būtinų priemonių, kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos pokyčiai“, „panaikinti prietarus, papročius, tradicijas“, – turėtų kelti rimtesnių abejonių konservatyvios pasaulėžiūros žmonėms.

Nes kai valstybės valdžia (kad ir vedama gerų norų) ima brukti neva vienintelį gerą ir teisingą vyrų ir moterų kultūrinės elgsenos modelį bei naikinti papročius ir tradicijas pagal savo ideologinį šabloną, tai turbūt nelabai panašu į laisvoms visuomenėms būdingą santykį tarp kultūros (papročių, tradicijų) ir valdžios. Labiau šia tema nesiplėsiu – viską gerai paaiškino Nida Vasiliauskaitė (skaitykite čia).

Šiomis aplinkybėmis stebina tai, kaip dalis besipriešinančių liberaliajai darbotvarkei dešiniųjų įsivaizduoja savo didžiausią idėjinį priešą. Vieni linkę jį personalizuoti ir kviečia į kryžiaus žygį prieš Seimo narį Raskevičių, darydami jam reklamą, o kiti, ieškodami ne žmogaus, o reiškinio, priešu paskiria socializmą ir / ar marksizmą.

Klysta ir tie, ir tie. Marksizmas ar socializmas čia beveik niekuo dėtas, o palikus ramybėje Raskevičių, įteisinus partnerystę ir net ratifikavus Stambulo konvenciją (nors to geriau nedaryti) galima daug nuveikti kituose frontuose, ginant kultūrą nuo ideologinės okupacijos pastangų.

Marksizmas ar socializmas čia beveik niekuo dėtas, o palikus ramybėje Raskevičių, įteisinus partnerystę ir net ratifikavus Stambulo konvenciją (nors to geriau nedaryti) galima daug nuveikti kituose frontuose, ginant kultūrą nuo ideologinės okupacijos pastangų.

Vienas šitai darančių komentarų autorių – Dalius Stancikas, kurio nuosekli ir rami argumentacija, nesusijusi su šiandien populiaria ir madinga lyčių tematika, įleidžia sveiko proto į truputį nesveiko pobūdžio ginčą ir siutina gausias, bet labai nervingas ideologinių aktyvistų gretas.

Trumpai ir paprastai kalbant, apginti istoriją nuo ideologijos – daug svarbiau nei apginti gėjus nuo partnerystės. Taip pat labai svarbu suvokti, su kuo ir kodėl kovojama. Tarp konservartyvių Lietuvos politikų šio suvokimo dažniausiai trūkdavo, bet štai Laurynas Kasčiūnas gerai nusako problemos esmę:

„Tai, kas dabar vyksta viešoje erdvėje, kai bandoma užčiaupti ir niekinti tuos, kurie viešai suabejoja liberalizmo ir kitų kairiųjų ideologijų požiūriu į partnerystę, vadinamas socialines lytis, istorinės atminties politikos bei apskritai tradicinių vertybių neigimu ir siekiu kuo greičiau jas ištrinti iš visuomeninio gyvenimo, liūdina. <…> Mūsų visuomenė turi išlikti pliuralistinė, ji negali tapti vienos tiesos visuomene, nes kitaip išnyks laisvės. Visa visuomenė negali gyventi pagal vienos ideologijos, tarkime, liberalizmo, politines, kultūrines ar moralines pretenzijas.“

Šioje pastraipoje pasakyta tai, ko pastarąsias dvi tris kadencijas trūko daugelio įtakingesnių dešiniųjų politikų pasaulėžiūroje ir ją atspindinčioje retorikoje.

Sprendžiant iš to, kad po šio FB įrašo Kasčiūną valstybinėje žiniasklaidoje užsipuolusi Indrė Makaraitytė apie dvidešimt penkis kartus paminėjo jo pavardę savo straipsnyje, visus tuos kartus parašė pavardę su klaida ir, nesuvaldydama ideologinio įkarščio, išvadino kitaminčius „naciukų Lietuva“, – Kasčiūno teiginiai pataikė į jautrią vietą.