Pirmiausia todėl, kad šalia savo turimų galių, kurios aprašytos mūsų Konstitucijoje, šie žaidėjai turi ir realias politines galias, kurios yra kintančios (įgaunamos ir prarandamos), nes priklauso nuo kelių veiksnių: prezidento veiklumo ir santykių su parlamento dauguma (draugiški, priešiški ar neutralūs), šios daugumos stabilumo, stiprumo, vieningumo ir požiūrio į prezidentą (sąjungininkas ar konkurentas).

Kadangi galios, kaip ir pinigų, niekada nebūna per daug, dėl jos vyksta nuolatinė kova. Kitaip ir būti negali – abu šie žaidėjai turi tautos mandatą, tačiau jų tikslai, interesai, vertybės ir ambicijos gali skirtis ir net stipriai. Kaip manote, kuris jų turėtų nusileisti? Atsakymas vienas – tas, kuris tuo metu yra silpnesnis.

Truputis teorijos

Mūsų Prezidento santykių su Seimo dauguma galimus variantus jau seniai aprašė garsus prancūzų politologas, teisininkas ir sociologas Maurice Duverger (Morisas Diuveržė) (1917-2014). Pristatant šiuos variantus, reikėtų pradėti nuo jo teiginio, kad pusiau prezidentinis režimas atsirado kaip priemonė sušvelninti anarchiją, tvyrančią parlamentuose, kuriuose nesusidarydavo stabili dauguma. Prancūzijoje šis režimas atsirado Penktojoje respublikoje, kuri gyvuoja nuo 1958 m.

Mūsų politinis elitas prieš 30 metų pasirinko pusiau prezidentinę sistemą dėl panašios priežasties. Viena tuometinė politinė grupuotė gal ir visai nuoširdžiai manė, kad nepriklausoma Lietuva neišsivers be stipraus prezidento institucijos ir šiame poste matė savo lyderį – Vytautą Landsbergį, tačiau kitos politinės grupuotės priešinosi šiems siekiams ir stengėsi sumažinti būsimo prezidento galias. Taigi, prezidento institucija mūsų politinėje sistemoje yra 1992 m. kompromiso tarp šių grupuočių rezultatas, kuris tačiau nėra labai nusisekęs.

Stipraus prezidento šalininkai tada turbūt bijojo situacijos, kada mūsų Seime galėtų nesusidaryti stabili dauguma, silpnos vyriausybės keistų viena kitą ir t.t. Tokiu atveju visuotiniuose rinkimuose rinkto stipraus prezidento institucija galėtų būti tam tikras inkaras, stabilizuojantis Seimo ir vyriausybės darbą. Ačiū Dievui, taip niekada nebuvo, bet grėsmė yra, nes nuo 2000 m. Seimo dauguma yra koalicinė ir toli gražu ne perteklinė, kaip kad ir šiame Seime.

Stiprus prezidentas ir parlamentas be stiprios daugumos – tai pirmasis šių institucijų santykių variantas. Kiti trys variantai – su parlamento dauguma, o tiksliau – su reiškiniu, kuris vadinamas daugumos galia. Anot M. Diuveržė, daugumos galia yra galia, kurią turi parlamento daugumos lyderis, kai ši dauguma yra stabili ir drausminga.

Pirmasis iš šių trijų variantų – kai prezidentas yra parlamento daugumos lyderis. Šiuo atveju jis prie savo konstitucinių galių prijungia parlamento daugumos galią, atimdamas ją iš ministro pirmininko. Ar daug galėtumėte išvardinti Prancūzijos ministrų pirmininkų pavardžių? Dažniausiai jie lieka prezidento šešėlyje kaip techninės figūros, kai prezidentai būna Nacionalinės Asamblėjos daugumos lyderiai.

Lietuvoje tokį variantą turėjome tik vieną kartą 1993-1996 metais, kai Seime užtikrintą daugumą turėjo demokratinė darbo partija, o jos realus lyderis (nors ir formaliai sustabdęs narystę, kaip to reikalauja mūsų Konstitucija) Algirdas Brazauskas buvo prezidentas. Savitumas buvo tas, kad A. Brazauskas nesistengė atimti iš ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus Seimo daugumos galios, tačiau kai pastarasis susigadino savo reputaciją, prezidentas pasiekė, kad Seimas pritartų jo dekretui atleisti A. Šleževičių iš premjero pareigų, pasinaudodamas savo kaip šios partijos realaus lyderio autoritetu.

Antrasis variantas – kai prezidentas yra opozicijoje parlamento daugumai. Visa daugumos galia atitenka jos lyderiui, kuris tampa ministru pirmininku. Prezidentui lieka tik konstitucijoje surašytos jo galios, kurias galingas pirmasis ministras gali net susilpninti, paversti grynai formaliomis. Savo ruožtu pirmojo ministro galios nėra beribės, nes jas riboja prezidento konstitucinės galios. Anot M. Diuveržė, visa tai tinka ir atvejui, kai prezidentas yra neutralus, t.y. nepriklauso nei daugumai, nei opozicijai. Būtent toks yra dabartinis mūsų prezidentas.

Trečiasis variantas – kai prezidentas yra daugumos narys, bet ne lyderis. Šiuo atveju prezidentas yra beveik bejėgis, nes turi paklusti premjerui kaip savo partiniam vadovui. O pastarojo pozicijos yra beveik tiek pat stiprios kaip ir prezidento – daugumos lyderio.

Truputis istorijos

Lietuvoje trečiojo varianto neturėjome. Buvo, kaip minėta, pirmasis, bet savotiškas, kadangi A. Brazauskas sąmoningai stengėsi atitolti nuo savo partijos, nekalbant jau apie galių iš premjero atėmimą. Visi kiti prezidentų ir Seimo daugumos santykių atvejai buvo ir yra antrojo varianto (kai prezidentas yra neutralus arba opozicijoje daugumai) lietuviškosios modifikacijos.

Istorinį ekskursą pradėkime nuo to paties A. Brazausko. Prezidento Gitano Nausėdos patarėjų komandai patariu pastudijuoti laikotarpį nuo 1996 m. Seimo rinkimų iki 1998 m. vasario, kai prisiekė kitas valstybės vadovas, ir pažiūrėti, kaip atrodė prezidento A. Brazausko ir valdančiosios Tėvynės sąjungos „sugyvenimas“. Prezidentas buvo nustumtas į paraštes, ignoruojamas, praktiškai visi jo veto buvo atmesti.

Prezidento Gitano Nausėdos patarėjų komandai patariu pastudijuoti laikotarpį nuo 1996 m. Seimo rinkimų iki 1998 m. vasario, kai prisiekė kitas valstybės vadovas, ir pažiūrėti, kaip atrodė prezidento A. Brazausko ir valdančiosios Tėvynės sąjungos „sugyvenimas“.

Prezidentas Valdas Adamkus buvo galbūt labiausiai neutralus valdančiosios daugumos atžvilgiu – jis tiesiog atskrido iš Amerikos, tačiau tai jam netrukdė kelti reikalavimus šiai daugumai. Pasinaudodamas lyg ir visiškai formaliu aktu – vyriausybės įgaliojimų gražinimu išrinkus respublikos prezidentą, jis pareikalavo panaikinti tris ministerijas ir konservatoriai, kad ir nelabai noriai, su tuo sutiko.

Tačiau ryškiausias prezidento V. Adamkaus santykių su konservatorių dauguma Seime pavyzdys yra ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus atstatydinimas, nors šiam darbui atlikti V. Adamkus neturėjo nei konstitucinių, nei realių politinių galių. V. Adamkui viešai pareiškus, kad negali dirbti su G. Vagnoriumi, valdančioji dauguma net surengė balsavimą Seime kaip įrodymą, jog visiškai remia savo ministrą pirmininką, tačiau pastarajam atsistatydinti vis dėlto teko. Ar galite įsivaizduoti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo pareikalauti Algirdo Butkevičiaus ar Sauliaus Skvernelio atsistatydinimo?

Foto: Fotodiena / Justinas Auškelis

Taip per neilgą šiuolaikinės mūsų valstybės istoriją mes turėjome net du atvejus, kai prezidentas pasiekė ministro pirmininko ats(is)tatydinimo. Pirmąjį paaiškinti lengviau, nes A. Brazauskas buvo faktinis valdančiosios partijos lyderis, tuo tarpu antrasis labiau iškrenta iš M. Diuveržė teorinių modelių ir paaiškinamas nebent konservatorių nenoru eiti į atvirą konfliktą su populiariu valstybės vadovu.

V. Adamkus buvo aktyvus ir po 2000 m. Seimo rinkimų – jis net bandė paveikti valdančiosios koalicijos susidarymą. Mat tada daugiausia mandatų laimėjo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija – 51 ir atrodė savaime suprantama, kad daugiausia mandatų laimėjusios partijos lyderis turėjo būti skiriamas ministru pirmininku. Tačiau prezidentas ir jo komanda skatino kitokią – Liberalų sąjungos ir Naujosios sąjungos koaliciją, nes šios partijos kartu turėjo 63 mandatus. Buvo paleista propagandinė dūmų uždanga skambiu „naujosios politikos“ pavadinimu, tačiau ši gražiai pavadinta koalicija išsilaikė tik pusę metų.

Prezidentė D. Grybauskaitė dirbo net su trimis valdančiosiomis koalicijomis. Visais trimis atvejais ji formaliai buvo neutrali parlamento daugumos atžvilgiu, tačiau realiai tarpusavio santykiai buvo skirtingi. Pirmuoju atveju koalicijos lyderis Andrius Kubilius pats atidavė dalį daugumos galios prezidentei, tame tarpe ir dabar karštai aptarinėjamą teisę dalyvauti Europos Vadovų Taryboje.

Čia nereikėtų kaltinti Tėvynės sąjungos dvigubais standartais, nes jos elgesys atitinka politinės kovos logiką. Tada D. Grybauskaitė neformaliai buvo sava konservatoriams, jie rėmė jos kandidatūrą prezidento rinkimuose ir rėmė kaip veikiančią prezidentę. Dabar G. Nausėda yra konservatoriams politiškai svetimas, dar daugiau – jis buvo ir greičiausiai dar bus konkurentas jų kandidatei prezidento rinkimuose.

Dabar G. Nausėda yra konservatoriams politiškai svetimas, dar daugiau – jis buvo ir greičiausiai dar bus konkurentas jų kandidatei prezidento rinkimuose.

Labai aktyvi D. Grybauskaitė buvo santykiuose su antrąja valdančiąja dauguma. Aktyvumas prasidėjo iškart po 2012 m. Seimo rinkimų, kai prezidentė bandė neleisti Darbo partijai tapti valdančiosios koalicijos nare. Šis bandymas baigėsi niekuo, o prezidentės reitingai nusmuko.

Visus ketverius metus prezidentės ir valdančiosios daugumos santykiai buvo gana įtempti, šalies vadovė neslėpė kritiško požiūrio į A. Butkevičiaus vyriausybę (jos žodžiai „iš šios vyriausybės nieko nesitikiu“ buvo pasakyti ar ne pirmaisiais tos vyriausybės darbo metais) ir visas tos koalicijos partijas. Kritikuodama tas partijas, ji, tikriausiai pati to nenorėdama, pureno dirvą pergalingai ateiti „valstiečiams“. Nelaukiamų pasekmių dėsnis suveikė negailestingai – norėjo padėti konservatoriams, o padėjo „valstiečiams“.

Įdomu, kad nė viena tos valdančiosios koalicijos partija nereagavo į prezidentės elgesį, išskyrus socialdemokratų partijos garbės pirmininką Aloyzą Sakalą, kuris ir 2013, ir 2014, ir 2015 metais rašė ir kalbėjo, kad prezidentė nuolat pažeidžia Konstituciją ir nusipelno apkaltos. Valdančiosioms partijoms labiau nei kova su prezidente greičiausiai rūpėjo išsaugoti pačią koaliciją. Juk per visą tą kadenciją vyko Darbo partijos vado Viktoro Uspaskich teismai ir buvo stengiamasi, kad šis veikėjas kalėjimo duonos neparagautų, nes priešingu atveju, matyt, grėsė koalicijos griūtis.

D. Grybauskaitė išlaikė savo stilių ir santykiuose su „valstiečių“ vadovaujamu Seimu. Jau 2017 m. metiniame pranešime, skaitytame birželio mėnesį, vos pusmetį trukęs „valstiečių“ valdymas buvo vertinamas tokiais žodžiais: „valdymo sumaištis“, „reformų neapibrėžtumas“, „reformos imitacija“, „chaosas“, „pokyčių parodija“. „Valstiečiai“ stengėsi nelikti skolingi ir čia reikėtų paminėti Ramūno Karbauskio siekį ištirti su D. Grybauskaite siejamą „tulpių pašto“ skandalą ir jo viešą pasižadėjimą nekelti kojos į Daukanto aikštės rūmus.

Dalia Grybauskaitė

Truputį apie dabartį

Istoriniu ekskursu norėjau parodyti, kad prezidento ir valdančiosios daugumos sąveikoje beveik visada aktyvioji pusė būdavo prezidentai, o parlamento dauguma dažniausiai jiems nusileisdavo. Prezidentui G. Nausėdai šie reikalai klostosi šiek tiek kitaip.

Prezidentas, sakyčiau, geranoriškai patvirtino S. Skvernelio vyriausybės naują sudėtį 2019 m. vasarą, tačiau kai šalies vadovas pareiškė nepasitikėjimą ministru Jaroslavu Narkevičiumi, valdančioji dauguma neparodė geranoriškumo, o pasitikėjimą praradęs ministras leido sau net pasišaipyti iš prezidento.

Greičiausiai dėl tokio „valstietiškos“ daugumos elgesio prezidentas santykius su naująja valdančiąja dauguma pradėjo klaidinga nata. Tvirtindamas Ingridos Šimonytės vyriausybę, šalies vadovas, mano galva, perlenkė lazdą. Pirma, jis ištempė tvirtinimo procedūrą iki maksimalaus tam skirto laiko, kas pandemijos sąlygomis atrodė keistai. Antra, po susitikimo su kiekvienu kandidatu prezidento patarėjai pateikdavo kandidato charakteristiką. Nei V. Adamkus, nei D. Grybauskaitė to nedarė, jie tik argumentuodavo, kodėl atmetė tą ar kitą kandidatą. Juk kokia tų viešų charakteristikų prasmė, jei kandidatas tinkamas?

Iš neoficialių šaltinių teko girdėti, kad konservatoriai, švelniai tariant, nebuvo sužavėti tokiu vyriausybės tvirtinimu, tuo labiau, kad be rimtos argumentacijos buvo atmesta jų kandidatė į žemės ūkio ministro postą. Jei ginčas dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje yra tik pirmoji kregždė kovoje dėl politinių galių, tai kokios būtų ir šio ginčo, ir tolimesnės kovos prognozės?

Daug kas priklauso nuo valdančiosios daugumos. Jei ji būtų drausminga ir vieninga, prezidento galimybės jai pasipriešinti sumažėtų iki minimumo. Schema paprasta – Seimas priima įstatymą, prezidentas jį vetuoja, veto atmetamas. Prezidentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ir jei neprieštarauja, tai valdančioji dauguma laimi sausu rezultatu.

Daug kas priklauso nuo valdančiosios daugumos. Jei ji būtų drausminga ir vieninga, prezidento galimybės jai pasipriešinti sumažėtų iki minimumo.

Tačiau dalyvavimo EVT ginče reikalai sudėtingesni. Liberalų sąjūdis jau pareiškė, kad skeptiškai žiūri į Tėvynės sąjungos bandymus įstatymiškai sureguliuoti atstovavimą EVT ir pasiūlė, kad valstybės ir vyriausybės vadovai patys dėl to susitartų. Tai naudinga G. Nausėdai – kuo valdančioji koalicija labiau nesutaria, tuo prezidentui lengviau.

Žiūrint strategiškai, G. Nausėdai būtų naudingi nedideli, bet pergalingi mūšiai su Tėvynės sąjunga. Juk prezidento rinkimuose jo rinkėjai buvo vadinamasis kairysis elektoratas, kurio nemaža dalis tiesiog nemėgsta Tėvynės sąjungos, todėl tokiu būdu jis patvirtintų, kad yra jiems savas.

Tačiau prezidentas neturėtų veltis į didelį karą, kuriame jis galėtų pralaimėti. Tėvynės sąjunga intelektualiniu, organizaciniu ir dvasinio nusiteikimo požiūriu yra daug kartų stipresnė už prezidento patarėjų komandą. Galime neabejoti, kad 2024 m. prezidento rinkimuose į tą patį kairįjį elektoratą pretenduos dar keli kandidatai, kurie panaudotų šį pralaimėjimą kaip argumentą, kad G. Nausėda nesusitvarkė su konservatoriais ir kad jie tai padarytų geriau.

Vietoj pabaigos žodžio

Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs esate Lietuvos prezidentas. Norite nuveikti kažką svaraus tautai ir valstybei, įsirašyti į istoriją gražiomis raidėmis. Tam jūs turite bendradarbiauti su Seimu ir vyriausybe, tačiau parlamento dauguma jums nedraugiška ar net priešiška, specialiosios tarnybos jums neša pažymas apie dalies Seimo narių tamsius verslus, atstovavimą įtakingoms verslo grupėms, o ne tautai.

O dabar įsivaizduokite, kad esate valdančiosios koalicijos lyderis ir vyriausybės vadovas. Norite įgyvendinti vyriausybės programą ir tesėti pažadus rinkėjams, tačiau daugeliu atveju turite derinti savo veiksmus su kita vykdomosios valdžios šaka – prezidentu. Įmanomi ir atvejai, kada tas veiksmų derinimas tiesiog trukdo jums veikti. Pavyzdžiui, negi manote, kad I. Šimonytė ir jos komanda labai džiaugiasi, kai prezidento patarėjai aiškina jiems apie vakcinavimą?

Taip ir gyvename pagal politinės sistemos taisykles, surašytas 1992 m. Gal laikas jas peržiūrėti?