Ši pandemija nėra išimtis. Realiai dėl jos niekas nesikeis. Taip, metus turėjome įdomius. Bet po pusmečio vėl gyvensime visiškai taip pat, kaip gyvenome iki pandemijos. O po poros metų utopinės idėjos apie dėl kelių mėnesių gyvenimo būdo pasikeitimo pasikeisiantį ateities pasaulį atrodys visai vaikiškai naivios. Keli mėnesiai karantino šimtų milijonų metų evoliucijos neatsuks.
Bijota ekonominė krizė irgi neatėjo. Žinoma, tam tikruose sektoriuose dirbantiems ir verslus bandantiems daryti asmenims pandemija tapo jų pasaulio pabaiga. Tačiau tokių yra mažuma. Asmeninės tragedijos, kad ir kokios skaudžios, visuomenės gyvenimo dažniausiai nepakeičia. Todėl metraštininkai prisimins ne tą dalį žmonių ir verslų, kuriuos pandemija sugriovė, o likusią visuomenę, kuri, bent jau finansine prasme, per pandemiją bujojo.
Per praeitus metus gyventojų indėliai bankuose augo niekada nematytu tempu, atlyginimai didėjo beveik dešimčia procentų, nekilnojamas turtas brango visur, finansų rinkose aktyvų kainos kilo į kosmosą, ekonomikos susitraukimo beveik nebuvo – didelė dalis visuomenės per didžiausią mūsų laikų sveikatos krizę pradėjo gyventi geriau, nei yra kada iki tol gyvenę.
O dabar įsibėgėja vakcinavimo ir normalizacijos procesai. Labai tikėtina, kad iki rudens bus paskiepyta didžioji dalis populiacijos tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Taip pat visiškai realu, jog jau vasaros pradžioje galėsime pilnai socializuotis ir laisvai keliauti. Sąskaitoje gulintys per pandemiją sutaupyti milijardai labai greitai išeis į rinką, ypač į paslaugų sektorių.
Tai pirmiausia skatins ekonominį aktyvumą. Tačiau tuo pačiu metu darys spaudimą kainoms, infliacijos lūkesčiams. Todėl jau dabar vis dažniau viešoje erdvėje kalbama apie ateinančios infliacijos siaubą. Nors realiai apie vartojimo kainų augimą kalbėti, ar juo labiau jo bijoti, dar anksti.
Faktas, kad šių metų antrą ketvirtį infliacija bus pakankamai didelė. Tiesiog praeitų metų antras ketvirtis buvo toks blogas, jog vien dėl bazės efekto bus fiksuojama sąlyginai didelė infliacija. Pavyzdžiui, naftos kainos praeitų metų antrą ketvirtį sukosi aplink 20 JAV dolerių už barelį, o vieną dieną net buvo kritusios į neigiamą teritoriją. Šių metų antrą ketvirtį naftos kainos, tikėtina, sieks maždaug 60 JAV dolerių už barelį. Todėl ant popieriaus turėsime ženklią naftos ir naftos produktų infliaciją. Tačiau realiai tai tebus normalizacija ir žemos praeitų metų bazės, nuo kurios skaičiuojamas kainų pokytis, įtaka.
Trumpuoju laikotarpiu gresia būtent tokia popierinė infliacija. Kuri neturi jokios reikšmės ir paprasčiausiai rodo sugrįžimą prie normų. Tiek vartojimo įpročiams, tiek perkamajai galiai, tiek realiam pragyvenimui šie skaičiai yra bereikšmiai. Bendrai, bazės efekto sukuriama infliacija yra toks akivaizdus dalykas, jog, kuomet medijų antraštės balandį ar gegužę rėks apie netikėtai padidėjusią infliaciją, beliks tik padaužyti galvą į sieną.
Didesnė potenciali problema yra ilgalaikė infliacija. Tiek fiskalinė politika, tai yra nemokamai valstybių pridalinti pinigai, tiek priverstinis taupymas per pandemiją, per ilgesnį laiką, ypač jei ekonominis aktyvumas atsigaus sparčiau, nei buvo tikimasi prieš metus, gali lemti realią infliaciją ilguoju laikotarpiu.
Pastaraisiais metais vykdyti ekonomikos gaivinimo planai ženkliai skiriasi nuo to, kas buvo vykdoma po 2008 metų krizės. Tuomet įvyko ne tiek ekonominė, kiek likvidumo krizė (finansų sistemoje pritrūko pinigų). Todėl centriniai bankai būtent finansų sistemą užliejo naujais pinigais. Nors tuomet buvo daug verkiama apie baisiai spausdinamus pinigus ir hiperinfliaciją, centrinių bankų veiksmai tebuvo buhalterinės operacijos. Kurios tik didino finansų sistemos likvidumą, tačiau realią ekonomiką paveikė labai minimaliai. Todėl ženkli vartojimo infliacija dėl šių veiksmų negalėjo atsirasti.
Dėl nuo 2008 metų spausdinamų pinigų kažkiek pabrango tik investicinis turtas, pasaulio turtingiausi sukaupė dar daugiau pinigų. Vartojimo prekėms į finansų rinką liejami trilijonai dolerių jokios įtakos neturėjo. Jie liko finansų sistemoje. Bet šios pandemijos metu mechanizmai, per kuriuos į rinkas buvo metami pinigai, nebuvo tokie patys kaip 2008 metais. Šį kartą pinigų dalinime sudalyvavo ir valstybės, kurios nemokamais eurais ar doleriais užmėtė nebe finansų sistemą, o realią ekonomiką. Taip pat prisidėjo ir priverstinis pandemijos nepaliestų asmenų taupymas.
Žinoma, valstybinių injekcijų mastai nėra dideli. Todėl apie hiperinfliaciją kalbėti yra juokinga. Tačiau jei sprendimų priėmėjai pervertino pandemijos įtaką realiai ekonomikai ir pinigų į ją įliejo daugiau, nei reikėjo pandemijos įtakai atsverti, perteklinis pinigų kiekis tikrai atsispindės vartojimo infliacijoje. Juo labiau, kai prie to prisidės į rinką iš karantino grįžtantys vartotojai, bendrai per pandemiją visame pasaulyje sutaupę trilijonus.
Šie procesai gali lemti tiek ilgalaikę infliaciją, tiek ilgalaikės infliacijos lūkesčių augimą. Nors nedidelė infliacija yra naudinga, tačiau greiti ir didesni vartojimo kainų pokyčiai ekonomikai kenkia. Augant infliacijai, centriniai bankai gali būti priversti didinti palūkanas, dėl ko didės visų paskolų kainos. O moderni ekonomika veikia tik paskolų dėka. Brangstant paskoloms tiek verslams, tiek gyventojams vis mažiau pinigų liks vartojimui ar investicijoms. Todėl gali stoti ekonomikos augimas, net kilti likvidumo krizė.
Iki tol dar turime nemažai laiko. Be to, infliacinis scenarijus gali ir nepasitvirtinti. Jei sprendimų priėmėjai teisingai paskaičiavo pandemijos įtaką realiai ekonomikai, tai į rinkas sumesti nauji pinigai tiesiog eliminuos pandemijos įtaką ir ilgalaikio efekto realiai ekonomikai neturės jokio. Arba paveiks tik nedidelę realios ekonomikos dalį.
Tad šiandien per daug bijoti infliacijos nereikia. Galime būti užtikrinti, kad antrą ir trečią šių metų ketvirčiais medijose pasirodys daug žinučių apie netikėtą kainų augimą. Bet tas kainų augimas bus popierinis ir bereikšmis.
Žymiai svarbiau bus tai, ar infliacija, išgaravus bazės efektui, atslūgs, ar augs toliau. Nes būtent tai padės nuspręsti apie ilgesnio laikotarpio perspektyvas. Jei infliacija niekur nedings iki kitų metų pradžios ar vidurio, bus verta pradėti rūpintis infliacijos keliamomis grėsmėmis. Tačiau šiandien tuo užsiimti dar per anksti.
