Vienybė – keistas žodis, kuriuo dažniausiai bandome užmaskuoti pastangas užčiaupti visus, kieno nuomonė nesutampa su manąja. Tautos vienybės mitą dažniausiai pasibalnoja didžiausi jos skaldytojai, rinkėjų pasitikėjimo negavusios partijos ir politinės sektos. Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ paliktas mums palinkėjimas „vienybė težydi“ ir katalikų maldos už krikščionių vienybę liudija tik tai, kad tos vienybės niekada nebuvo daug.

1990 m. pavasarį Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas buvo ne ką vieningesnis už dabartinį. Rinkimus ką tik pralaimėjusi Lietuvos komunistų partija ieškojo būdų išlikti valdžioje ir baisiai įsižeidė, kai parlamento vadovu buvo išrinktas ne jos pirmais sekretorius Algirdas Brazauskas, o Sąjūdžio vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose išrinkti deputatai grasino paskelbti autonomiją ir pasilikti Sovietų sąjungoje, jei tik Lietuva išdrįs skelbti Nepriklausomybės aktą. Rinkimuose nedalyvavusi Laisvės lyga teigė, kad okupacijos sąlygomis išrinkti deputatai išvis neturi teisės balsuoti dėl valstybingumo atkūrimo.

Buvau tuo metu tarp pirmųjų dar net neuniformuotų savanorių, suskirstytų į ekipažus ir paskirtų saugoti strateginius objektus: Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą. Dabar jau retai prisimenama, kad sovietų kariškiai su Vilniaus OMOM-o smogikais smurtu juos užiminėti pradėjo ne 1991-ųjų sausį, o gerokai anksčiau – 1990 m. pavasarį.

Administracinės baudos už neapykantos kalbą pačios neapykantos neišnaikins, tik išmokys jos skleidėjus kalbėti užuominomis arba burtis didesnį privatumą suteikiančiose turinio sklaidos platformose.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Įsivaizduoti kažkokią tautos vienybę buvo ne ką lengviau, negu šiais laikais. Būtent tais metais užauginta dalies lietuvių neapykanta V. Lansbergiui išliko iki šių dienų. Melagienos apie jo vilą Šveicarijoje, neva pasisavintą Blokados fondo auksą, žydišką kilmę, patyčios iš specifinės kalbėjimo manieros ir barzdos be jokių feisbukų plito kaip bjaurus užkratas.

Nereikia iškraipyti istorijos – mes niekada nebuvome vieningi. Tačiau lemiamų istorijos lūžių dienomis politiniai lyderiai sugebėjo sutelkti visuomenės daugumą ir gautu mandatu pasinaudoti svarbiausiems sprendimams priimti. Ar bent jau nuoširdžiai tikėjo, kad tą daugumos pritarimą turi.
Ne vienybė, o visiškas landsbergininkų ir brazauskininkų nesusikalbėjimas lydėjo mus visą pirmąjį atkurtos valstybės dešimtmetį. Per Rolando Pakso apkaltą skaldėmės toliau, paskui užklupo Lietuvą į pedofilų klaną ir Garliavos patvorį padalinę įvykiai. Juos lydėjo Pasaulinė finansų krizė, dėl kurios kaltas liko tuometis premjeras Andrius Kubilius.

Kol visi nebuvome sulindę į internetą, gėjų ir žydų sąmokslais mus taip pat sėkmingai baugino ir skaldė popierinė Vito Tomkaus laikraštiena. Daugiabučio kaimynai, 1992-1995 m. prenumeravę „Respubliką“ ir ikipilvelinį „Lietuvos aidą“, susitikę laiptinėje nė nepasisveikindavo. Dabar jų vaikai vienas kitą blokuoja socialiniuose tinkluose, nes vienas pasirašė antistambulinę, o kitas – Andriaus Tapino peticiją.

Galbūt mums dažniau vertėtų atsiversti knygelę, vadinamą Lietuvos Respublikos Konstitucija. 25-as jos straipsnis teigia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Tačiau Agnės Bilotaitės kiberpolicininko prie kiekvieno feisbuką po šešto alaus bokalo penktadienio vakarą įsijungusio tradicinės šeimos gynėjo nepastatysim.

Buvau tuo metu tarp pirmųjų dar net neuniformuotų savanorių, suskirstytų į ekipažus ir paskirtų saugoti strateginius objektus: Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą. Dabar jau retai prisimenama, kad sovietų kariškiai su Vilniaus OMOM-o smogikais smurtu juos užiminėti pradėjo ne 1991-ųjų sausį, o gerokai anksčiau – 1990 m. pavasarį.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Iš kasmetinių Valstybės saugumo departamento pažymų kažką naudingo sužinoti gali tik tie, kas pasitiki Lietuvos valstybe, o ne įsivaizduoja save lemiamo žūtbūtinės kovos už pasaulio išgelbėjimą mūšio dalyviais. Net ir aiškiai įvardijus, kad už antivakserių kliedesių kyšo Kremliaus propagandos kanalų ausys, ši išvada nuo jų atbaidyti gali toli gražu ne visus. O jei kažkas Šalčininkuose laukia „Sputnik-V“ vakcinos, tai visai ne todėl, kad Sveikatos ministerijos komunikacija apie skiepus buvo bloga. Tris dešimtmečius buvome palikę rytinio Lietuvos pakraščio žmones gyventi svetimos propagandos burbule, o dabar naiviai stebimės, kad su jais nesusišnekame.

Administracinės baudos už neapykantos kalbą pačios neapykantos neišnaikins, tik išmokys jos skleidėjus kalbėti užuominomis arba burtis didesnį privatumą suteikiančiose turinio sklaidos platformose. Visuotinis sekimas ir kontrolė – per didelė mūsų laisvės gynimo kaina, galinti nužudyti pačią jos esmę. Koronaviruso pandemija suardė įprastą liberalioms Vakarų visuomenėms balansą tarp individo laisvių ir visuomenės saugumo interesų. Tik sugrįžę į ikipandeminę būseną ir atgavę visas laikinai suvaržytas teises galėsime blaiviai įvertinti, kuria kryptimi judėti toliau.

Belieka pasimokyti iš Lietuvos nepriklausomybę atkūrusios kartos politikų – telkti ir vienyti tuos, kas nori būti telkiami ir vienijami. Tuos, kam Lietuva vis dar yra svarbesnė už nereikšmingus nuomonių skirtumus dėl lyties apibrėžimo Stambulo konvencijoje arba karantino priemonių efektyvumo.