Tiesa, jame Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašytą „tautinės bendrijos“ sąvoką pakeitė „tautinė mažuma“. Projekte apstu ir kitų, švelniai kalbant, netikslumų, todėl svarbu kalbėti apie tai, kas slypi už šio projekto, kodėl jis priešina lietuvius su tautinėmis bendrijomis, pažeidžia Konstituciją ir dėl to negali būti priimtas.
Projekte kalbama apie tautinių mažumų teisę mokytis šios tautinės mažumos kalba, iškraipant Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (TMAPK), kurioje įtvirtinta, kad šalys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma tai užtikrinti.
Kai neseniai LRT radijo laidoje bandžiau išsiaiškinti, kodėl teisingumo ministrė ir jos šalininkai laužiasi į atviras duris, turint omenyje, kad tautinių bendrijų teisės Lietuvoje yra užtikrintos ir gerbiamos, kai kuriais atvejais net pavyzdinės, sulaukiau daugmaž tokio atsakymo: reikalingas valstybinis lenkų kalbos egzaminas, kuris užtikrintų Lietuvos lenkų kalbos mokėjimo kokybę, kad tautinių bendrijų mokyklose lietuvių kalbos mokymo programos „būtų pritaikytos“, skirti deramą finansavimą tautinių bendrijų spaudai, kultūrinėms teisėms (? – A.A.), užtikrinti „kalbinių teisių realizavimą“ viešajame gyvenime...
Manęs toks atsakymas neįtikina. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad gal tik 7 ar 8 Europos Sąjungos valstybės turi Tautinių mažumų įstatymą. Lietuvoje visos šiame projekte siekiamos tautinių mažumų teisės jau įtvirtintos galiojančiuose nacionaliniuose įstatymuose: Švietimo, Visuomenės informavimo, Nacionalinio saugumo pagrindų, Kultūros įstatyme ir kituose. O kai kuriuos ministrės suminėtus dalykus galima spręsti tiesiog atskirais Vyriausybės nutarimais.
Pavyzdžiui, valstybiniai egzaminai yra Švietimo ministerijos ir Vyriausybės vykdomos švietimo politikos klausimas. Tuo tarpu tai, ką randame projekto 4 straipsnyje dėl „specialiųjų laikinųjų priemonių taikymo“, pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą, nes asmens tautybė negali būti pagrindas nevykdyti Švietimo įstatymo. Paprastai kalbant, tokiomis priemonėmis norima atidėti lietuvių kalbos egzamino vienodą laikymo lygį ir vertinimą (tiesa, nors valstybinis lietuvių kalbos egzaminas tautinių bendrijų mokyklose yra laikomas, tačiau pats rezultatų vertinimas yra „palengvintas“ ir tai jau tęsiasi ar ne dešimtį metų). Taip niekada nebus pereita prie valstybinės kalbos egzamino suvienodinimo.
Geresniam situacijos suvokimui svarbu pabrėžti, kad Lenkijoje lietuviai laiko vienodą lenkų kalbos egzaminą, paprastai išlaiko labai gerai ir net neprašo, kad būtų kitaip. Galima net teigti, kad priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni nei lenkai. Be to, projekto 12 straipsnyje siūlomi valstybės įsipareigojimai tautinių bendrijų švietimui, leidžia kalbėti apie galimą diskriminaciją tų vaikų, kurie mokosi mokyklose valstybine kalba.
Įstatymo projekto autoriai siūlo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įsteigti Tautinių mažumų švietimo tarybą, su kuria būtų įsipareigota, įgyvendinant ugdymo turinio ir plano atnaujinimą, švietimo tinklo pertvarką, bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų uždarymą, restruktūrizavimą, konsultuotis. Taip išeitų, kad mokyklas valstybine kalba gali lengvai reorganizuoti, pertvarkyti, nes jos tokios Tarybos neturi, o štai su tautinėmis bendrijomis taip lengvai bendradarbiauti nepavyks, nors ten klasėje mokosi gal tik du vaikai, tačiau ir dėl to bus privalu konsultuotis su siūloma įsteigti Tautinių mažumų švietimo taryba...
Dėl kultūros finansavimo, vargu, ar valstybė kažką mažiau finansuoja atsižvelgdama į „kultūrininkų“ tautybę. Pagal Tautinių mažumų departamento programas, 2021 metams tautinėms bendrijoms iš viso skirta 748 250 tūkst. eurų, tai ir: Tautinių mažumų kultūros projektai – 326 000 tūkst eurų, Tautinių mažumų centrų projektai – 362 250 tūkst. eurų, Ekonomikos skatinimo dėl COVID-19 pasekmių – 60 000 tūkst. eurų. Papildomai dar projektus rašo ir lėšas skiria Kultūros taryba, taip pat savivaldybės. Ypač dosniai remia Vilniaus miesto savivaldybė, kurios finansavimo nuostatose yra privilegijų pagal tautybę.
Tad vėlgi išeina, kad visos Lietuvos etninės kultūros projektai gauna mažesnį finansavimą nei tautinės mažumos, kitaip tariant, Lietuviškos etninės kultūros organizacijų nariai galėtų jaustis diskriminuojami pagal tautybę savo gimtojoje šalyje. Čia įdomu, kad etninės kultūros svarba įvardyta ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“.
Tad toks netolygumas, t.y. padidintas dėmesys tautinių mažumų kultūrai ir lietuvių etninės kultūros eliminavimas, neatitinka ne tik Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatų, bet ir Nacionalinio pažangos plano 4 strateginio tikslo „Stiprinti tautinį ir pilietinį tapatumą, didinti kultūros skvarbą ir visuomenės kūrybingumą“, kurį turi atitikti Kultūros programos 2-7 dalys.
Galiausiai, dėl kitų „lingvistinių teisių“, ministrė siūlo „apeiti“ Konstituciją ir devalvuoti valstybinės lietuvių kalbos statusą, kai kuriuose regionuose įvedant trikalbystę. Pavyzdžiui, 7 projekto straipsnyje skelbiama teisė bendrauti tautinės mažumos kalba su viešojo administravimo subjektais. Kitaip tariant, esant tam tikram, dar nepatvirtintam (kalbama apie 20-30 proc.) tautinės bendrijos gyventojų procentui savivaldybėje nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, asmuo turėtų teisę kreiptis žodžiu arba raštu tos tautinės bendrijos kalba į rajono viešųjų paslaugų teikėjus.
Akivaizdu, kad tai pažeidžia Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą. Tokiu atveju, policijos, teismų, ligoninių, socialinių, švietimo, kultūros įstaigų ar savivaldybių darbuotojai turėtų privalomai mokėti mažumos kalbą: lenkų ar rusų, o gal gudų? Jau dabar Vilniaus raj. savivaldybė skelbdama konkursą (palaimintą VRM Valstybės tarnybos departamento) seniūno pareigoms įrašo, kad kandidatas turi (!) mokėti lenkų kalbą. Tai pažeidžia Konstitucinę lietuvių teisę, nes Lietuvoje privalomas tik lietuvių kalbos mokėjimas.
Nepriimtina ir 8 straipsnyje siūloma teisė rašyti gyvenamųjų vietovių, gatvių ir topografinių ženklų pavadinimus tautinės mažumos kalba, nes visi Lietuvoje esantys tradiciniai vietovardžiai, vandenvardžiai ir kiti pavadinimai yra kilę iš lietuvių (baltų) kalbos. Remiantis šviesios atminties akademiku Zigmu Zinkevičiumi, privalu atminti, kad Vilnius ir rytų Lietuva yra istorinės Lietuvos centras, kuri kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, o lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė.
Kitas dalykas, dėl teisės savo pavardę ir vardą (vardus) vartoti tautinės mažumos kalba, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos II skirsnio 11 str. sako: „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę ir vardą vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“.
Tik priminsiu, kad Lietuvoje Konstitucija lietuvių kalbą įteisina kaip valstybinę, todėl Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nustato, kad visos Lietuvos įstaigos vartoja tik lietuvių kalbą, kad vietovardžiai rašomi tik valstybine kalba, kad viešajame gyvenime vartojama tik lietuvių kalba. Taigi, nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo išaiškinimuose, nei Konvencijoje nėra reikalavimo piliečių vardus ir pavardes rašyti kita kalba. Tai Konstitucijos ir valstybių nacionalinių įstatymų reikalas.
Apibendrinant, visoms šioms tariamoms teisėms galioja Konstitucinio Teismo 1999 m. nutarimas. Kuriame paaiškinama, kad „asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“. Taip pat 2006 metų nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo: „lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę-pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems piliečiams lygias galimybes <...>“.
Vien to užtenka įsitikinti, kad šis Tautinių mažumų įstatymo projektas, dar ne kartą iškilsiantis viešojoje erdvėje, yra ne telkiantis, o skaldantis, nes tokiomis privilegijomis Lietuva didintų mažumų atskirtį nuo pagrindinės tautos, silpnintų valstybės saugumą, darytų įtaką rinkimų rezultatams, fragmentuotų teritorinį vientisumą, stabdytų tautinių bendrijų integraciją į Lietuvos valstybės audinį. Visa tai primena 1990 metų pietryčių Lietuvos autonomininkų siekius, tik šį kartą juos bandoma įgyvendinti „šilkinėmis“ pirštinaitėmis.