Štai vienas politikas Artūras Orlauskas, kadaise pašalintas iš Lietuvos socialdemokratų partijos dėl etikos pažeidimų, gąsdindamas tautą globalizacija, ragina sukilti ir žygiuoti į šeimų maršą. Pripažinkime, pati iniciatyva – šeimų paradas, maršas ar šventė būtų labai graži iniciatyva, jei joje būtų laukiamos visos šeimos, tai yra žmonių grupės, kurios suprantamos kaip du ar daugiau žmonių, siejamų abipusių įsipareigojimų. Tikrai būtų puikus renginys, jei visi galėtų drauge burtis, klausytis koncerto, dalyvauti mugėje ar pan.
Tačiau neseniai minėto politiko socialiniuose tinkluose paviešintas įrašas atrodė tarsi fiurerio įsakymas pavaldiniams ateiti ir ginti kažką nuo kažkokio mistiško puolimo. Magiškas raktažodis „ginti šeimą“ nuskambėjo net kelis kartus, tačiau nebuvo paaiškinta, kaip tos šeimos buvo užpultos. Ar kas nors galėtų išvardyti, kokioms šeimoms pakenkė lyčių lygybė, kurioms šeimoms šioje valstybėje buvo atimtos iki šiol galiojusios jų teisės, ar kokias konkrečias teises kėsinamasi iš jų atimti?
Kitas bauginimui pasirinktas raktažodis – Stambulo konvencija, kuri skirta kovai prieš dažniausiai moterų patiriamą smurtą. Stambulo konvencija, jei kas nors iš jūsų ją skaitė, iš esmės neturi nieko, kas Lietuvoje jau šiuo metu neegzistuotų. Esminis šios Konvencijos instrumentas – jau įtvirtintų teisės normų tarptautinis monitoringas (priežiūra), nes Lietuvoje labiausiai ir stinga nepriklausomo situacijos vertinimo. Nepriklausomo nuo politikų ir įvairių interesų grupių, kurios gali paliepti įstaigų vadovams, sprendimų priėmėjams pateikti viską ne taip, kaip yra, o kaip reikia, kad būtų. Tai buvo įprasta praktika sovietų laikais ir, deja, viena ar kita forma egzistuoja ir šiandien.
Dar vienas baubas – globalizacija, kuri įvardijama kaip sumaišties šaltinis, visai nesistengiant padėti žmonėms suprasti esmę, kurią, beje, atskleisti keliais sakiniais labai sunku. Mus visus, nepaisant valstybių sienų, sieja ekologija, ekonomika, mokslas, tačiau pagal pono A. Orlausko samprotavimus, rodos, privalome likti užstrigę nacionalinėje politikoje. Jo pasiūlymas iš esmės tolygus Lietuvai tapti Šiaurės Korėja – užsidariusia didesnės valstybės neformaliai kontroliuojama teritorija.
Toks suvokimas ir prasilenkimas su realiu pasauliu nėra naujiena, tačiau tai trukdo politinei sistemai įveikti realias problemas – ekologijoje, žmogaus teisių, ekonomikos, mokslo pažangos srityse. Siekdami, kad mūsų nacionalinė politika būtų veiksminga, privalome politiką paversti globalia, nes nei gamtos problemų, nei ekonomikos iššūkių, nei mokslo pažangos valstybių sienomis nebeatitversi. Ir tik globali politika yra pajėgi įveikti žmonijos iššūkius, tarp jų – suvaldyti pernelyg įsigalėjusias korporacijas (pvz.: Facebook, Amazon, Google ir pan.), tarpusavyje konkuruojančias šalis, kurios siūlo „nulinių mokesčių rojus“, žmogaus teisių suvaržymus, gamtos taršą ir t.t.
Kitas garsus atvejis – kunigas Algirdas Toliatas, aktyviai įsitraukęs į Lietuvos politikos formavimą. Dievo tarnas vietoje to, kad rūpintųsi sielovada, reikalauja vienytis ir priešintis Stambulo konvencijos ratifikavimui bei lyčiai neutralios partnerystės įteisinimui.
Pastarasis vėlgi skambiais raktažodžiais savo socialinio tinklo paskyroje rašo: „Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumai atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu.“ Su visa pagarba, kaip transformuos „mūsų visų gyvenimą“?
Juk smurtas prieš moteris ir dabar draudžiamas, o Stambulo konvenciją Lietuva yra pasirašiusi, todėl ratifikavimas tik įtvirtintų efektyvų ir nepriklausomą priežiūros mechanizmą. O kaipgi lyčiai neutralus partnerystės įstatymas transformuos kun. Toliato gyvenimą, kaip transformuos kitų šeimų gyvenimą, kai šeimos kūrimas yra pačių piliečių laisvos valios išraiška? Ar nebeleis kam nors tuoktis, ar suardys esamas šeimas?
Dar vienas švento žodžio skleidėjas Br. Paulius Vaineikis greičiausiai absoliučiai įsitikinęs, kad jį girdi tik pamokslo klausytojai, leido sau per pamokslą, kuriame dalyvavo ir mokiniai, tokias iškalbingas tiradas: „Kada pasaulis, mes sakom, šėtonas, susimokė, netgi politiniu lygmeniu, iškreipti žmogaus prigimtį. Kada per Lietuvos, per LRT, mokina iškrypėliai, taip šviesiai tiesiai galiu pasakyti, iškrypėliai, LGBT‘ešnikai, mokina mus, kas mes esam. Kad, pasirodo, berniukai, tai jau nebėra berniukai, vyrai, pasirodo, nėra vyrai, kad mergaitės nėra mergaitės, moterys nėra moterys, bet galas žino kas. Įsivaizduojate? Kada valstybiniu lygmeniu bando įsiveržti į mokyklas ir mokinti amoralių dalykų.“ Užsimiršo pastarasis, kad pamokslą klauso ir neheteroseksualūs mokiniai, kuriuos toks psichologinis smurtas pamokslo pavidalu, beje, galėjo stipriai traumuoti.
Nepamirškim ir organizacijų, kurios šiam triukšmui suteikia platformą. Nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija bei Laisvos visuomenės institutas paskelbė dvi peticijas: pirmoji – skirtą priešintis lyčiai neutralios partnerystės įteisinimui, o kita – raginančią neratifikuoti Stambulo konvencijos.
Paraleliai renkami parašai dar marginalesnei peticijai, kuria siekiama, kad neheteroseksualios orientacijos žmonės negalėtų eiti pareigų. Seimo nario P. Gražulio rankomis elektroniniai parašai virsta popieriniais ir į Seimą atkeliauja neva net 300 000 parašų.
Tiesa, parašai rinkti taip, kad ten galėjai surašyti visą telefonų knygą – niekas nepertikrins, o jei ką, bus galima kaltinti hakerius. Bet štai reklaminis ir propagandinis efektas buvo pasiektas.
Triukšmui įsibėgėjus pagaliau prabilo ir pats Prezidentas Gitanas Nausėda. Tačiau vietoje to, kad bandytų nors kažkiek sumažinti vis giliau atsiveriančią prarają tarp priešingų stovyklų, dar įpila žibalo į ugnį užsistodamas kunigą Algirdą Toliatą. Nors tai menka staigmena, žinant, kad dar prieš rinkimus jo Ekscelencija filmavosi jau anksčiau minėtos organizacijos „Laisvos visuomenės institutas“ vaizdo klipuose.
Visi įvardinti ir dar daug kitų dalykų atskleidžia ne spontanišką iš pačių žmonių kylančią iniciatyvą, o gerai apsiginklavusią satelitinėmis organizacijomis, marionetiniais sprendimų priėmėjais, puikiai finansuojamą struktūrą, kuri veikia kartu su gražuliados lygio marginaliais veikėjais, dalis kurių, beje, dar yra veikiami ir didžiojo kaimyno.
Šios dvi, šešėlyje esančios struktūros, šnabžda likdamos nuošalyje ir kitų rankomis kelia triukšmą visuomenėje, ją kiršina ir siekia savų interesų.
Deja, visuomenės nariai neskuba kritiškai įvertinti egzistuojančių sąsajų ir lengvai pasiduoda „šnabždesių“ politikos įrankiams-triukšmadariams, kurie kursto neapykantą prieš savo šalies piliečius, nors patriotizmas iš esmės turėtų būti siejamas su rūpesčiu tėvynainiais.
