Įdomu, kad baudžiauninkai tuo net patikėjo – prasidėjo sukilimai dėl laisvės ir žemės, nors valstiečiams be dvarininko leidimo leista netgi tuoktis. Iki tol tai nematyta malonė.
Simboliška, tačiau kaip tik dabar nyksta ir įmonės, kuriose žmonės buvo įbaudžiavinti pagal geriausias tradicijas ir vienas toks simbolinis įvykis nutiko prieš porą savaičių.
Tačiau apie viską iš eilės. Lietuvoje carinės baudžiavos panaikinimas nepraėjo be pėdsakų. 1863 m. žemdirbiai mielai tiesino dalges ir ėjo į sukilėlių būrius, kad gautų ne tai, ką duoda vietinė valdžia, o tai ko tikisi.
Kaip savo feisbuko paskyroje rašė istorijas Gediminas Kulikauskas, renkant medžiaga „Lietuvio kodui“, skaitant XIX a. pabaigos– XX a. pradžios liudijimus, buvo labai ryškiai matyti, kad baudžiava – tai anų laikų „sovietmetis“: iš kurios tamsos kilo jei ne visos, tai daugelis ydų – blogybių, psichologinių kompleksų, nerangumas, neverslumas, grubumas, primityvumas, papročių tamsumas ir žiaurumas, beprotiškas nuosavos žemės alkis. Tas pats baudžiauninko abuojumas ir darbo imitacija, pono nuosavybės vogimo nelaikymas nuodėme ar tiesiog nesirūpinimas ja (pvz., dvarininko miškas gali degti, kad ir savaitę – baudžiauninkui nė motais – juk ne jo, jei tik negaus įsakymo jo gesinti).
Manymas, kad už tave ir tavimi pasirūpins ponas, kuris ir baus, bet ir išgelbės nuo bado. Fatalizmas, bevalis kupros atkišimas rykštėms, manymo, kad darbas turi būti sunkus ir jis turi būti kančia.
Ir kuo labiau nuo šio laikotarpio tolo Lietuva, tuo švelnėjo ir šviesėjo žmonių būdas – tai irgi matyti labai aiškiai.
Citatos pabaiga.
Antrasis įbaudžiavinimo etapas kolektyvizacija, kai iš kaimo gyventojų buvo atimti pasai ir jie tapo tik beteise ir praktiškai nemokama darbo jėga, nes Sovietų Sąjungoje galiojo tvarka, pagal kurią be registracijos ir paso mieste galėjai patekti tik į areštinę, bet ne įsidarbinti. Tik dirbti reikėjo ne ponui, o partijai ir valstybei.
Ir šie potrauminiai potyriai buvo tokie gigantiški, kad pėdsakai mus atsivijo iki dabar.
Iš vienos pusės beprasmis nuolankumas, skiepytas dešimtmečiais, iš kitos, šiek tiek prasisiekusių, begalinis noras išnaudoti ir gyventi paprastuoju būdu – ne kuriant didesnį verslą, bet tiesiog išnaudojant artimą savo.
Sulig Nepriklausomybe šis etapas baigėsi, bet iš karto prasidėjo kitas – gudresni ir apsukresni įstūmė į savo įmones ir bendroves žmones, kurie neturi pasirinkimo ir prasidėjo „darbo beveik už dyką privačiam verslui“ epocha.
Laimei, ši epocha rieda į praeitį.
Kalbant apie tikrąją baudžiavą, įdomu, kad labai daug dvarininkų, kai neteko nemokamų darbo rankų, nesugebėjo pakeisti veiklos, pardavė savo dvarus ir išvažiavo į miestą pravalgyti paskutinių turto likučių.
Prisipažinsiu, kiek primena šiuolaikinius veikėjus, kurių ypatingai daug provincijoje, kurie sėkmingai privatizavo kokią gamyklėlę ir dabar arti žlugimo, nes kiekvienas minimalios algos pakėlimas smūgis į kepenis, kai pakimba išmokos už naują džipą, o ir norinčių dirbti praktiškai už dyką nėra. Verslas laikosi tik dėl to, kad dar yra senų partiečių vietos savivaldybėje ir šie per „Rotary“ klubą pasuka pelningų užsakymų.
Didžiausia baimė, kad baudžiauninkai per rinkimus balsuos ne taip, kaip norisi, ir prieigą prie vietinių finansinių upelių gaus kiti.
Kaip ženklas, kas nutinka su tokiomis įmonėmis buvo su carinės baudžiavos panaikinimo jubiliejumi beveik sutapusi nedidelė žinutė – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba uždarė vieną ant Suvalkijos ir Dzūkijos regionų ribos veikiantį pieno surinkimo kooperatyvą, nes net gana atlaidūs inspektoriai nebepakentė prasižengimų gausos. Tai vienas iš daugelio ženklų, kad ateina naujieji laikai – vien pigus ar beveik nemokamas darbas nebeatsiperka ir vien tik jo pagrindu negali judėti į priekį. Baudžiauninkas nebegali pakeisti technologijų.
Taigi, kaip atrodė įmonė, kuriai teko nutraukti savo veiklą. Įsteigta prieš 13 metų, gavusi šiek tiek ES paramos. Dirbo 7 žmonės. Vidutinis atlyginimas 742,37 eurai ant popieriaus, arba kiek daugiau nei minimali alga. Žinoma, gavusi paramą kaip nukentėjusi nuo pandemijos, nes pagrindinė veikla iš smulkių ūkininkų surinkinėti pieną. Ar dėl koronaviruso karvės pradėjo duoti mažiau pieno ir įmonė dėl to patyrė nuostolių, tiksliai nežinoma.
Įdomioji dalis, kad bendrovė, rekvizitai.lt duomenimis, valdo 8 automobilius (7 priklauso, 1 išperkamas arba nuomojamas). Štai čia ir prasideda įdomumas. Dauguma automobilių iš gūdaus sovietmečio atkeliavę pienovežiai, kurių eksploatacija ir ekonominis tokios eksploatacijos tikslingumas du tarpusavyje niekuo nesusiję faktoriai. Važiuojant nuo tokios technikos kartais net nukrisdavo ratai. Čia ne metafora.
Tačiau įdomesnis nuomojamas automobilis. Dalis skaitytojų turbūt jau suprato, kad tai visureigis, kuriuo važinėjo realusis įmonės savininkas, vietos elito atstovas. Realiai visi žmonės ir dirbo tam, kad būtų galima laiku mokėti už prabangios mašinos išperkamąją nuomą.
Taip pat, kaip ir prieš 160 metų, kai dvarininkas galėjo lengva ranka kaimynui parduoti porą kaimų, kad tik galėtų nusipirkti porą rinktinių žirgų, su kuriais smagu joti medžioklėn ar pas kaimyną į aukštuomenės pokylį. Tokių, kad visi matytų ir pavydėtų.
Turbūt suprantate, kad taip gyvenant kvailos mintys vietoj visureigio pirkti porą modernesnių pienovežių ar atnaujinti pieno supirkimo punktų įrangą, kad veterinarai neatimtų leidimo dirbti, gali šauti į galvą tik nieko bendro su realiu gyvenimu neturinčiam hipsteriui.
