Kovoje už permainas visuomenės daugumą (šiaip – margą socialiniu, ideologiniu, politiniu, kultūriniu požiūriu) vienijo ta pati per ilgą laiką susikaupusi sprogstamoji protesto substancija. Po sprogimo liko, vaizdžiai kalbant, atgalinio vaizdo veidrodis, bet į priekį buvo matoma ne kažin kiek. „Vyriausybė diena po dienos, savaitė po savaitės mynė kelią į nepriklausomybės nežinią“. „Vyriausybė buvo pajėgi gana tiksliai suvokti esamą ūkio ir ekonomikos situaciją, tačiau įžvelgti perspektyvas jai sekėsi sunkiau“, rašė pirmosios LR vyriausybės vicepremjeras R. Ozolas.
Šiandien gerokai nutolus nuo 90-ųjų reikia daug jautros, kad pajustume to meto visuomenės nuotaikas valstybei atsidurus ties, atrodytų, neįveikiamais bruzgynais. Savo savaitiniuose įrašuose R.Ozolas kone pažodžiui klausdavo: ar mes (valstybė, Lietuva) dar kvėpuojame? Ar rasime brydę sekančiam žingsniui?
Laiko trūkumas reikalingo valstybės valdymo aparatui suformuoti, skuba rengiant būtiniausius teisės aktus, priimant bent neatidėliotinus sprendimus – toje karštinėje sunku būtų buvę tikėtis optimalių sprendimų; sunkumų vis daugiau radosi dėl ekonominių ir politinių Maskvos manevrų.
Daugėjo ir vidinių prieštaravimų: stiprėjo tarpusavio grupuočių kovos dėl įtakos ir valdžios, visuomenė vis labiau įsitraukė į privatizavimo procesus, jos sandara radikaliai kito. Įtampą, nepasitenkinimą, nusivilymą, įtarumą, piktybinius veiksmus, grėsmingą kriminalinę situaciją, neminint čia sunkumų, su kuriais susidūrė gamyba, tiekimas, aprūpinimas – visa tai galėjo pakelti nedaugelis tikrų pasionarijų. Kaip rašė Durrshmidt ir Taylor, Vidurio ir Rytų Europos regionas tapo milžiniška socialine laboratorija, kurioje radosi naujos visuomenės formos.
Pereigos tektonika
Priimta skirti du aptariamo lakotarpio etapus. „Pirmasis – revoliucinis – apėmęs ideologinių nuostatų artikuliaciją bei teisinį ir konstitucinį jų įtvirtinimą, datuotinas 1988-1992 m. ...Pirmojo etapo socialinio kismo tūris buvo minimalus – jis esmingai apėmė tik dvi bendrabūvio plotmes: pilietinę visuomenę (nuo žiniasklaidos iki bažnyčios) ir valdančiąją politinę visuomenę – politinį to meto valdžios elitą bei jos institucijas...iki vietinės valdžios lygmens“.
„Antrasis – evoliucinis – etapas, sąlygiškai prasidėjęs 1992 m..... vis labiau apėmė ir struktūrines socialinės tikrovės transformacijas.... Tad sulig 1992 m. iš esmės pasikeitė ne vien teisiniai ir ekonominiai valstybinio gyvenimo pagrindai. Palengva įsisiūbavo klasinė, profesinė, kultūrinė ir moralinė visuomenės audinio kaita....Socialinio kismo tūris tapo maksimalus: praėjus vos keleriems metams, jau sunku surasti tokią bendrabūvio erčią, kurios nebūtų palytėjęs radikalių permainų vajus.“
Abiejų pažymėtų etapų dinamiką ženklino ideologinės, informacinės ir emocinės audros visuomenėje, kurias kurstė politinės konjunktūros svyravimai, privatizavimo eiga, platesnio atgarsio įvykiai viešajame gyvenime, socialinio gyvenimo anomija. Jų pobūdį ir mastą savotiškai paliudija rinkėjų nuostatų svyravimai.
Rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą 1990 m. viešoje erdvėje dominavo permainų lūkesčiai, žmonės gausiai ėjo balsuoti (72 proc. pirmame ture ir 66 proc. antrame). Turėdamas didžiulį visuomenės pasitikėjimą Persitvarkimo Sąjūdis rėmė 146 kandidatus (į Seimą pateko 102) , kurių dauguma buvo nepartiniai, kiti priklausė besikuriančioms partijoms – demokratų, socialdemokratų, atsiskyriusios nuo TSKP LKP narius.
Pagrindinis ir svarbiausias kriterijus remtiniems kandidatams buvo įpareigojimas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Deklaravusi prieš rinkimus atsiskyrimą nuo „centro“ LKP buvo vis dar „pakeliui“ į nepriklausomybės reikalavimą, ji akcentavo galimybę derėtis su Maskva dėl Respublikos ekonominio suvereniteto, ragino rinktis atsargesnę žingsnis po žingsnio taktiką.
Nors į Seimą buvo išrinkta gerokai daugiau LKP narių, pačioje LDDP frakcijoje, kuri tapo atsiskyriusios LKP įpėdinė, buvo tik 10-11 deputatų. Kiti rinkosi centro kairės ir centro dešinės pakraipos frakcijas.
Pirmieji laisvi rinkimai įsiminė rinkėjų aktyvumu, Sąjūdžio vadovybės pakantumu komunistų ir nepartinių atžvilgiu, ribotomis Sąjūdžio ir LDDP sąveikomis, tiesa, vengiant tiesioginių formalių kontaktų, bet neblokuojant bendradarbiavimo epizodų.
Po dviejų metų jau fiksuojama radikali politinių orientacijų slinktis: visuomenė atsisuko į LDDP, Sąjūdžio ir jam artimų partijų įtaka ženkliai sumenko. Rinkimuose į LR VI Seimą 1992 m. LDDP gavo 44 proc. rinkėjų balsų (73 deputatai), Sąjūdis 21,2 proc. (30 deputatų), krikdemai 12,6 proc.(18 deputatų). Rinkėjų aktyvumas buvo pats auksčiausias – 75,3 proc. turinčiųjų teisę balsuoti.
Šioje atkarpoje pradėjo burtis rėmėjų aibės apie besikuriančias partijas. Tačiau simpatijų-antipatijų spektras nebuvo pastovus. Visuomenėje sklaidėsi netikrumo, neužtikrintumo, nepasitikėjimo nuotaikos, kurios buvo suvokiamos kaip išgyventų permainų ir jų socialinių pasekmių – nedarbo, nusikalstamumo, infliacijos, finansinių nusikaltimų – išdava. Žmonių požiūris į politinius darinius kito.
Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimo ir jo pirmų viešųjų akcijų metu pilietinėje visuomenėje pradėjo rastis pasiskirstymas į „nepriklausomybininkus“ ir Gorbačiovo „perestroikos“ šalininkus. Pamažu šis perskyrimas transformavosi į dešinės ir kairės bei centristinių politinių partijų remėjų kohortas. Vėliau ši takoskyra gilėjo mažėjant tarpinių, centristinių orientacijų rėmėjų grupėms.
Tretieji rinkimai į VII LR Seimą 1996 m. atskleidė visuomenės orientacijų atbulinę slinktį link centro dešinės politinių partijų. Aktyvumui sumažėjus – dalyvavo 53 proc. rinkėjų – didžiausios paramos susilaukė konservatoriai ir krikščionys demokratai (arti 40 proc.). Kairė – LDDP ir socialdemokratai – surinko per 16 proc. balsų kartu.
Dar didesnę slinktį rodo Seimo narių pasiskirstymas į centro kairės ir centro dešinės frakcijas. Konservatoriai kartu su krikdemais ir dar dviem giminingomis frakcijomis subūrė 104 atstovus, kairė – socialdemokratai ir socialdarbiečiai – 22 Seimo narius. Kaip matome – reaguodami į balsuotojų nuotaikas išrinktieji deputatai linko arba į dešinę, arba į kairę; centras sumenko, poliarizacija politinėje viršūnėje buvo matoma „iš tolo“.
Norint atkurti to laikotarpio autentišką idėjinių svyravimų visuomenėje paveikslą pasiremsime įžvalgomis iš aukščiau cituoto leidinio apie politikos ir moralės sąveikas. Audringų ir skaitlingų Sąjūdžio mitingų sėkmę lėmė reikalavimai ir vertinimai, kurie buvo paremti aukštais moralumo ir viešosios etikos standartais. „Ir pilietiniai, ir valstybiniai, ir net geopolitiniai svarstymai įgavo moralinio diskurso pavidalą.... Pokomunistinės revoliucijos ideologija buvo renčiama remiantis prielaida, kad revoliucingos opozicinės (o drauge ir moralinės) pilietinės visuomenės bei projektuojamos moralios valstybės sąjunga yra ne tik geistina, bet ir įmanoma“.
Visuomenės dauguma, išvarginta ankstesnio gyvenimo moralinių kolizijų, noriai pasigavo šią mitingų retoriką apie moralią politiką ir moralią visuomenę. Po 1990-jų Nepriklausomybės Akto atrodė, kad „valstybė taps visuomene, visuomenė – valstybe, politiniai interesai – moralinių normų funkcijomis“. Ši valstybės ir pilietinės visuomenės vienybės romantika pradėjo sklaidytis vos tik ėmusis spręsti realias pertvarkos problemas. Jau Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimui teko priiminėti sprendimus remiantis realpolitik principu, taigi, derinant ne tik deputatų skirtingus, kartais neigiančius kits kitą projektus, bet ir priešingus visuomenės klasių lūkesčius ir poreikius.
Tačiau pilietinė visuomenė ir elektoratas toliau palaikė moralios politikos imperatyvą. „Tarp politinio valdžios elito ir moralinio pilietinės visuomenės ethos vėl stojo konfliktinė įtampa: po trejetą metų trukusių sužadėtuvių valstybės ir visuomenės keliai ėmė skirtis.“
Tenka pažymėti, jog toks revoliucijos vingis esti senas kaip ir pačios revoliucijos: reikalavimai, kylantys iš socialinės apačios, stipriai nuspalvinami universaliomis moralinėmis kategorijomis, valdančiajai politinei kaolicijai suverčiama kaltė už amoralumo apraiškas, nepaisoma aplinkybės, kad tos apraiškos vienodai reiškiasi tiek valdančiųjų, tiek ir liumpenų aplinkoje („kokia visuomenė, tokie ir politikai“). Visų atspalvių revoliucinės ideologijos būna permieštos moralios politikos ingredientais ir tai teikia joms didžiulę sprogstamąją galią.
Pirmaisiais po Nepriklausomybės metais politinė valdžia ir visuomenė stojo akistaton su daugybe sociumą dezintegruojančių reiškinių. Minėtini keli svarbiausieji:
Takoskyra tarp Nepriklausomybės ir SSR šalininkų. Veikė Sąjūdis, patraukęs visuomenės daugumą, bet buvo ir Jedinstvo, subūręs daugiausia rusakalbius didelių gamyklų darbininkus. Abi šalys demonstravo savo politines vizijas viešojoje erdvėje daugiausia per skaitlingus mitingus didelių miestų aikštėse. Pasistumdymų būta, bet tiesioginių susidūrimų buvo išvengta.
Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Lyga vs. LKP bei jos nomenklatūrą. Tarp šių dviejų politinės įtakos centrų būta kažkiek bendrų veiksmų ir tam tikros koordinacijos rengiant Respublikos ekonominio savarankiškumo, esamų išteklių panaudojimo, ypač 90-jų ekonominės blokados dienomis, tačiau pamatinės prieštaros išliko nepajudinamos: Sąjūdis kaip radikalus politinio lūžio šauklys ir partija, prarandanti įtaką ir visuomenės paramą, Sąjūdžio veiksmų tempiama į permainų sūkurį, balansuojanti tarp prieraišumo žlungančiai supervalstybei ir savarankiškos strategijos pasikeitusioje realybėje.
Skirtis pagal tautinę priklausomybę.Tautinės lenkų, rusų, baltarusių bendrijos, tarsi pažadintos iš miego, sukruto organizuotis ir telktis kaip viešojo gyvenimo subjektai. Pradėjo kelti savo švietimo, etninės kultūros, ryšio su motininėmis tautomis klausimus. Šiame judėjime būta siekio susivokti ir įsitvirtinti naujoje realybėje, išmąstyti savo ryšius su pagrindine valstybės tauta, bet buvo ir perdėto nuogąstavimo bei politikavimo dėl savo kultūrinio statuso ir netgi politinio atsiribojimo ambicijųvi (1990 metais Šalčininkų ir kelių kitų rajonų aplink Vilnių tarybų deputatai ne kartą skelbė autonomijos siekį). Kaip rodė pirmos po Nepriklausomybės paskelbimo apklausos, dauguma lietuvių rėmė Sąjūdžio nepriklausomybės kursą, o rusakalbių dauguma (Vilniaus krašto lenkai; rusai, baltarusiai Klaipėdoje, Visagine) baiminosi Lietuvos atsiskyrimo.
Sąjūdžio evoliucija ir iš jo besiformuojančios partijos: šis procesas taip pat didino įtampas. Kiekviena nauja politinė grupuotė siekė užimti kuo daugiau erdvės šalia Sąjūdžio ir LDDP. Procesas buvo lydimas aštrėjančios kovos dėl įtakos visų pirma dešiniajame politiniame flange siekiant pakreipti Lietuvą krikščioniško konservatyvumo link („Lietuva – Marijos žemė“). Buvo pradėtos viešinti kėlusios daug aistrų politinės bylos („Voratinklis“, Juozo byla) žmonėms, kurie buvo Sąjūdžio branduolyje.
Kova už įtakas politikoje įgavo tam laikotarpiui būdingą charakterį: tai nebuvo idėjų ar politinių principų konkurencija, o stumdymasis braunantis prie politinės valdžios svertų. Radikaliai kraštutinėmis publikacijomis kai kurie spaudos leidiniai gilino visuomenėje netikrumą ir įtarumą.
Net dalies minėtų konfliktinių užtaisų būtų pakakę sulėtinti ir sumenkinti pertvarkos procesus. Socialinių konfliktų teoretikai teigia, kad užtenka vienu metu nedidelio skaičiaus kovų, susidūrimų ar įtampų, kad sistema netektų pusiausvyros, išsicentruotų ir dezintegruotųsivii. Ne vėltui sakoma, kad kareivių kuopa, žengianti per tiltą, turi atsisakyti marširavimo, kad nesukeltų pavojaus tilto konstrukcijoms.
Ekonominė reforma
Z. Norkus skelbė šalies bendro vidaus produkto vienam gyventojui palyginamuosius duomenis už 1990-sius ir 2000-sius metus (a. teikiamos trys reikšmės, nes buvo taikomos skirtingos skaičiavimų metodikos, be to skirtingai periodizuojant laiką; b. skaičiuota JAV doleriais pagal atitinkamų metų dolerio kursą):
Lietuva 1990: 8663; 12499; 6694 // Lietuva 2000: 6973; 9518; 5098
Latvija 1990: 9916; 10108; 5405 // Latvija 2000: 7742; 8529; 4561
Estija 1990: 10820; nd; nd; // Estija 2000 : 12610; 11513;7187
Lenkija 1990: 5113; 8182; 4726 // Lenkija 2000: 7306;11753; 6790
Matome, jog starto pozicijoje Lietuva buvo geresnėje padėtyje nei Lenkija, bet kiek blogesnėje nei Estija bei apylygėje su Latvija. Dešimtmečio pabaigoje Lietuva ženkliai atsiliko nuo Estijos ir Lenkijos, o su latviais irėsi į priekį panašiais tarpsniais. „Startinį“ 1989 m. BVP vienam gyventojui lygį Lietuva pasiekė 2003-2004 metais vienu metu su latviais, Estija atkūrė pradinį lygį 1998-siais, o Lenkija – 1995 metais.
Užsienio ir Lietuvos ekspertai pažymi, kad Lietuva buvo nepalankioje situacijoje pirmiausia dėl to, kad pasitraukusi iš sovietinės ūkio sistemos ji neteko paklausos sudėtingai elektronikai, ryšių, mašinų, kitai palyginus aukšto technologinio lygio produkcijai. Perorientuoti didžiules įmones į plataus vartojimo produkcijos gamybą nebuvo įmanoma, tad stambiausios ir technologiškai pažangiausios gamyklos viena po kitos nutraukė veiklą Vilniuje ir kituose miestuose, o tūkstančiai auksčiausios kvalifikacijos darbuotojų liko be darbo. Kaip pažymi Z. Norkus, išliko tik gerokai žemesnio technologinio lygio baldų, medienos, tekstilės ir maisto produkciją gaminančios įmonės, kurios buvo pajėgios eksportuoti dalį savo gaminių.
Tačiau ir jos, kaip ir aukštesnio technologinio lygio trąšų, naftos produktų, elektros gamybos įmonės, buvo saistomos priklausomybe nuo Rusijos ir kitų rytinių kaimynių. Pirmaisiais ūkio restriktūrizavimo metais Lietuvą kamavo hiperinfliacija, griuvo komercinės finansų įmonės, didėjo bedarbystės mastas. Prasidėjo kvalifikuotų darbininkų emigracija (pirmiausia rusakalbių – į Rusiją ir į kitas NVS šalis). Lietuvos BVP nuosmukis 1989-1993 metais skirtingais vertinimais galėjo siekti 40 arba net 63 proc.
Pacituosime ištraukas iš Z.Norkaus fundamentalios studijos apie du LR dešimtmečius. Įsijungdama į tarptautinę rinką šalis neteko technologiškai pažangiausios pramonės (radijo, elektronikos, skaičiavimo technikos, mokslinių-gamybinių kompleksų), tad iš dalies deindustrializavosi. Pagal tarptautinę gamybos technologinių lygių gradaciją Lietuva iš aukštesnės pateko į pusiau periferinių šalių kategoriją. „Iki pirmojo dešimtmečio pabaigos didžioji dalis mokslui imlią produkciją gaminančių įmonių išnyko, šalies gamybinės jėgos kokybiškai degradavo“. Lietuvoje liko paprasta sunkioji ir paprasta lengvoji pramonė.
Žemės reforma buvo vykdoma lėtai, nepakankamai nuosekliai ir skaidriai, tai smugdė Lietuvos kaimą, nuskurdino tūkstančius likusių be darbo ir pragyvenimo šaltinių namų ūkių. Kiti – likę darbingi ir nepraradę vilties pradėti ūkininkauti naujais pagrindais – susidurdavo su neišsprendžiamais finansiniais ir technologiniais sunkumais. Po dešimties metų savinikams buvo gražinta tik pusė jiems priklausančios žemės.
Galimybe kurti šiuolaikiškus ūkius pasinaudojo nedaugelis – pirmiausia tie, kuriems buvo atviros valdiškų įstaigų durys, kurie turėjo pakankamai materialinių ir finansinių sankaupų ūkininkauti didesniuose nei 3 ha plote. Vertindamas žemės reformos eigą LR Prezidento patarėjas R.Vilpišauskas rašė: „nuolat buvo keičiamos jos taisyklės, nuosavybės teisių atkurimo principai ir prioritetai, pvz., galinčių atgauti žemę skaičius, eiliškumas, kompensavimo tvarka....netinkamai vykdoma žemės reforma buvo viena svarbiausių išteklių eikvojimo ir todėl prarandamos gerovės priežasčių.“
Lūžio tašku šioje ūkio smukimo nuokalnėje buvo nacionalinės valiutos įvedimas 1993 metais (Z.Norkaus nuomone – gerokai pavėluotasxiii). R.Kuodis pavadino lito įvedimą „vienu išmintingiausių ekonominės politikos sprendimų per visą Lietuvos istoriją“. Nauja pinigų politika padėjo įsukti gamybos ir paslaugų smagračius. Prasidėjo pirmasis ekonominio pakilimo tarpsnis LR naujausioje istorijoje.
Gerbūvis
Ekonominė pažanga, nors ir ribota, nebuvo apylygiai dosni įvairioms visuomenės grupėms. Jau po ketverių nepriklausomybės metų iki 11 kartų išaugo skirtumai tarp pajamų, gaunamų dešimtadalio turtingiausiųjų ir dešimtadalio skurdžiausiai gyvenančių. Oficiali statistika rodė, kad 1989 m. šis rodiklis buvo lygus 4. Lyginant penktadalį skurdžiausiai gyvenančių visuomenės narių su penktadaliu turtingiausiųjų, pajamų skirtumas 1996 metais buvo lygus 6,2 karto, o po 5 metų – jau 6,5 karto.
Skurdo dydžių sugretinimas (procentais nuo tų metų gyventojų skaičiaus):
1 proc. giliame skurde – tai per 36 tūkst. žmonių1996 metais, o 0.8 proc. 2000-siais tai – virš 28 tūkst. Praktiškai kiekvienas miestas ir miestelis, kiekvienas kaimas tiesiogiai matė nuskurdinimo reiškinius, o apyskurdžių bendrapiliečių buvo 15-20 kartų daugiau . 1996 m. piniginės išlaidos asmens iš penktadalio žemiausias pajamas gaunančių buvo 133,2 Lt, o jo bendrapiliečio iš penktadali labiausiai apsirūpinusiųjų – 752,7 Lt, taigi skirtumas beveik šešeriopas.
Rekapitalizacija panaikino socialinių klasių apibrėžtumą. Prasidėjo intensyvi žmonių migracija, vertikali – iš vienos socialinės grupės į kitą, vieni aukštyn, kiti žemyn; horizontali – iš miesto į kaimą ir atvirksčiai, iš vienos profesinės grupės į kitą. Vieni dariniai nyko, kiti plėtėsi, dar kiti keitė savo statusą visuomenėje. Pokomunistiniam socialiniam virsmui taikytina socialinės entropijos sąvokaii. Entropijos apimta visuomenė priminė didžiulę areną, kurios sektoriuose esantys individai tarsi ir sudarė tam tikrą struktūruotą visumą, tačiau juose nei pastovumo, nei ribų apibrėžtumo, nei vienakrypčių ryšių tarp jų nebuvo.Tokioje socialinėje aplinkoje neišvengiamai silpo asmens socialinė savivoka, jis neteko savo įprasto socialinio vaidmens, o tai menkino jo atsakomybės jausmą, jo elgesyje atsirado teisinio ir moralinio reliatyvizmo ir nihilizmo.
Solidžios studijos autoriai kėlė klausimą „argi ... nebuvo galima pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio?“. „Pačioje nepriklausomybės aušroje ekonominiams-socialiniams ir politiniams-kultūriniams prieštaravimams Lietuvoje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tikėtasi, kad greito ir efektyvaus ekonominio augimo sąlygomis socialiniai-politiniai prieštaravimai bus nesvarbūs, neskaldys ir nepoliarizuos visuomenės“.
Į pertvarkas pasinėrusioje Lietuvoje nebuvo plačiai diskutuojama, kokia turi būti valstybės ilgalaikė socialinė politika, jos prioritetai ir siekiamybės. Paveldėta iš sovietmečio socialinių reikalų tvarka buvo be didelių diskusijų tęsiama aiškinantis, ką ir kiek įmanoma remti. Panašu, kad galimybių apsispręsti, kurį iš pasaulyje žinomų socialinių modelių rinktis ir laikytis – bent tuo metu tokių galimybių nebuvo. Vieno modelio pasirinkimas ir jo laikymasis kadencijoms keičiantis būtų pareikalavęs plataus ir stabilaus politinio sutarimo, rizikos ir galimų nuostolių skaičiavimų; tas neįsivaizduojama žinant to meto ypatingai trapią politinę konjunktūrą.
Socialinė politika yra išvestinė iš politinių sprendimų ir ekonominės raidos, vaizdžiai kalbant – tai nėra valstybės sąstato varomasis garvežys, o tas antrasis, stumikas, kuris sąstatą iš galo stumia. Tad ir socialinė situacija kinta kitaip nei politinė ir ekonominė – lėčiau, per daugelį transformacinių mechanizmų, bet kįsdama ji atima arba prideda galių nacionaliniam ūkiui ir visuomenės etosui.
Valstybės valdymas
Kurį laiką po Nepriklausomybės paskelbimo daugumoje sričių galiojo sena teisėna. Funkcionavo ir senos valdymo schemos, teko kliautis valstybės tarnautojų ir politikų ankstesniais laikais įgytomis kompetencijomis.
Jeigu ekonominė bei socialinės veikla galėjo kažkiek remtis ankstesniuoju paveldu, tai atsikurusios valstybės valdymas ir savivalda turėjo būti trumpiausiu metu redikaliai reformuota. Tai apėmė visą strateginio valdymo kosmosą – naujų valstybės institutų formavimą, politinės valdžios institucionalizavimą, savivaldos sistemos kūrimą, valdžių atskyrimo ir tarpinstitucinio bandradarbiavimo optimizavimą Buvo ieškota administracinio padalinimo formulės. Po to sekė – naujo profilio valstybės tarnautojų komplektavimas, jų žinių ir kompetencijų ugdymas, valdymo teisėnos ir etikos įteisinimas ir daug kas kita.
Pirmaisiais pertvarkos metais politinė vadovybė neturėjo visuminės socialinių procesų suvaldymo programos iš dalies dėl jų sudėtingumo, dėl sunkiai prognozuojamų socialinių padarinių vykdant politines ir ekonomines reformas. Besikeičiančios vyriausybės kliovėsi guodžiančia prielaida, jog laisvoji rinka daug ką sudelios į savo vietas.
Trūko ilgalaikės socialinės vizijos, kurią tinkamas metas rengti buvo tuomet, kai buvo sutarta dėl strateginės partnerystės su Šiaurės Atlanto aljansu ir pradėtas stojimo į ES procesas. Socialinė politika tebebuvo reaktyvi, reagavusi į labiausiai akį badančius socialinius nepriteklius. Kiek tolėliau žvelgti ir proaktyviai veikti trukdė daugybė vienu metu vykstančios permainos ir jų nevienareikšmiai padariniai. Politinėje retorikoje pažadų daugėjo sulyg gausėjančių vaizdų apie paliktus be mokslo vaikus, vienišus senolius, neįtikėtinai brangstančius vaistus, skurde skęstančius bibliotekininkus, apie prasidėjusios emigracijos bangas.
Baigiantis dešimtmečiui Valdas Adamkus kalbėjo apie „senokai užsitęsusią atskirų valstybės sričių valdymo krizę. Nusikalstamas neūkiškumas, būtinų sprendimų atidėliojimas, asmeninės atsakomybės vengimas – akivaizdžiausi šios krizės bruožai. Nugyventos valstybės įmonės ir nepakankamai veikli teisėsauga – liūdniausi jos padariniai.“
Vienybės tema buvo tapusi savotišku politinių deklaracijų ir viešų pasisakymų priedainiu. Tiek kairės, tiek dešinės pakraipos vykdyta socialinė politika nebuvo pasukta prieštaravimų ir skaldymosi mažinimo link. Socialinės ir moralinės perskyros laukas nesiaurėjo, o verčiau plėtėsi.
Politinės ir ideologinės prieštaros padalino visuomenę į V.Landsbergio ir A.Brazausko šalininkus. Abu lyderiai buvo gerai matomi viešojoje erdvėje, tad padalos ašigalis nutįso iki pačios apačios. Kiekvienoje gyvenvietėje buvo vieno ir kito lyderio šalininkų.
Dalinimąsi į kovingas „barazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ stovyklas gilino kita skirtis, kuri kai kam atrodė lygiagretė – į suverenios Lietuvos ir sovietinės Lietuvos simpatikus. Į šio pasiskirstymo plyšį sėkmingai skverbėsi postsovietinė Rusijos propagandinė produkcija – rusų popso atlikėjų koncertiniai pasirodymai, senų sovietinių ir naujų rusiškų dainų ir filmų įrašai, televizijos ir radijo laidos. Pagrindiniu Rusijos propagandiniu leitmotyvu buvo Lietuvos kaip savarankiškos valstybės pasmerktumas, Vilniaus krašto ir Klapėdos priklausomybės Lietuvai teisėtumas, rusakalbių teisių pažeidimai.
Ar buvo įmanoma mažinti vidinę konfrontaciją? Laikomes prielaidos, kad tokia galimybė buvo reali. Po SSSR subyrėjimo abiejų Lietuvos lyderių kalbose randame panašių akcentų apie valstybės problemas ir atsiverimo Europai perspektyvas, bet kiekvienas jų dažniausia pasisakydavo savo remėjų auditorijai. Giedros Lietuvos padangei būtų suteikęs bendras Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko politinis veiksmas – iškelti ilgalaikę Lietuvos valstybingumo viziją kaip bendrą vardiklį virš jų skirtingų politinių kredo. Hipotetiškai tai būtų prielaida lipdyti kairiojo ir dešiniojo visuomenės segmento suderinamumą.
Lietuva turėjo dvasinius vienytojus. Žymiausi, tokie kaip kardinolas V.Sladkevičius, monsinjoras K.Vasiliauskas – populiarūs, mylimi visuomenėje už pasaulietinio gyvenimo švaros ir pilietinės doros propagavimą – šią misiją vykdė. Gali būti, kad susidariusi situacija jiems buvo neįprasta, galbūt jiems tiesiog pritrūko ryžto veržtis į politinių kovų sferą.
Nors visuomenės etosas per kelis transformacijų metus neteko to džiugaus pakilimo, kuris žadino žmonių entuziazmą ir skatino optimistinę viziją Sąjūdžio atsiradimo ir pradinės veiklos laikotarpiu, Lietuvos politinės vadovybės pareiškimai dėl ryžto užmegzti strateginę partneryste su NATO (1993-94 metai) ir dialogas su ES administracija (1992-1995 metai) amortizavo neigiamas nuotaikas ir siuntė visuomenei nevisai aiškią, bet pozityvią žinią apie galimybę gyventi saugiau ir geriau.
Pasitikėjimas
Pasitikėjimo ir nepasitikėjimo balansas visuomenėje – tai gerų ir blogų socialinių ir asmeninių patirčių ir išgyvenimų įspaustas pėdsakas. Pasitikėjimas neatsiranda staigiai netgi esant palankioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, ištikusi valstybę ar naciją trauma gyvuoja jos istorinėje atmintyje per kelias kartas. Lietuvos visuomenės pasitikėjimą asmenine ir valstybės ateitimi ženklino politinių ir ekonominių permainų stresai, dalies visuomenės (vyresnio amžiaus žmonių) nesugebėjimas atsirasti dramatiškai besikeičiančioje tikrovėje, nusivylimas tų, kuriems gyvenimas prasčiau klostėsi, nedarbo ir skurdo rizika.
Pesimizmas, nusivylimas radosi iš prieštaros tarp Sąjūdžio laikais pažadintų lūkesčių gyventi laisvai ir pasiturinčai (kaip Vakaruose) ir varginančios transformacijų kasdienybės, iš socialinio nestabilumo – vienų socialinis statusas kilo, kitų smigo žemyn, iš politinės ir ideologinės konfrontacijos, prie kurios visuomenė nebuvo įpratusi ir kuri formavo neaiškumo, neužtikrintumo slogutį.
Nepasitikėjimo būsena reiškėsi per pesimistinį bendro gyvenimo ir vykstančių procesų vertinimą: 2000-siais metais gyventojų reprezentacinė apklausa rodė itin žemą optimizmo lygį visuomenėje: 90 proc. apklaustųjų manė, kad reikalai šalyje klostosi blogynvi. Daugelis pasimetusiųjų rado saugos zoną šeimos ir asmeniniame gyvenime, kiti jos ieškojo emigracijoje.
Perėjimui įpusėjus B.Kuzmickas ir L.Astra konstatavo, kad pasitikėjimas Lietuvoje „yra gilioje krizėje„vii Pirmieji neigiamo nusiteikimo visuomenėje bruožai pradėjo rastis devyniasdešimtaisiais tik išbridus iš ekonominės blokados. Autoritetingiausias to meto metraštininkas R.Ozolas rašė „Kai pradeda birti bendros vienybę laiduojančios psichologinės nuostatos, kai viršų pradeda imti interesai, reikiamų įstatymų dar neturinčiai naujajai valstybei ateina sunkiausios dienos“.
Kylančios kainos, infliacija, aštrėjančios politinės diskusijos tirpdė entuziastingus gyventojų lūkesčius, stiprino netikrumo ir baimės dėl darbo ir gyvenimo jausmus. Keli metai iš eilės pozityvių situacijos vertinimų mažėjo, o neigiamų didėjo. Iki 1995-jų optimistinius lūkesčius išsaugojo vos ketvirtadalis arba dar mažiau apklausiamųjų, kiti, dauguma, reiškė pesimistinius vertinimusix. Pradėjus gerėti ūkiniams reikalams ir atsiverianti stojimo į ES perspektyva visuomenės vertinimai pradėjo kilti. Teigiamų ir neigiamų vertinimų skaičius apytikriai išsilygino iki 2000-jų krizės Rusijoje, prie kurios Lietuva buvo ekonomiškai vis dar stipriai prikaustyta.
Svarbu pabrėžti, kad nepatiklumo banga labiausia paplovė žmonių nuostatas ekonomikos ir socialiniais klausimais. Žmonių politinės nuostatos buvo kiek mažiau paveikios, nors neneigtina, jog asmeniniai, darbiniai ir buitiniai sunkumai ir nepritekliai kirto ir pilietiškumui.
Kaip rodo tiksliniai mokslininkų tyrimai ir viešosios nuomonės centrų apklausos, visuomenės nuotaikų mediana laipsniškai slinko neigimo/teigimo, nepritariu/pritariu skalėje link negatyvo pradedant 1992-siais iki kritiškai žemo vertinimo 1995/6 metais, vėliau pajudėjo link pozityvo, o 1998/9 metais nusistovėjo tam tikra neigiamų-teigiamų vertinimų pusiausvyra, kol nepasijautė krizės Rusijoje padariniaix . Nuomonių svyravimai tiesiogiai smogė pasitikėjimo atsargoms visuomenėje.
Gausių reformų ir socialinių dramų pereiga Lietuvoje užtrukusi apie dešimtį metų nutiesė kelią į Šiaurės Atlanto bloką ir į Europos Sąjungą. Visuomenė pajuto efektus iš tamprėjančio bendradarbiavimo su EB institucijomis – didėjo Phare projektų skaičius ir užmojis, vyko teisėkūros ir viešojo administravimo reforma,skleidėsi humaniškesnė aptarnavimo kultūra. Visa tai kažkiek įprasmino sunkiai išgyventą socialinių traukulių laikotarpį.
Bet liko neįveiktų aukštumų. Nesusidorota su socialiniais skauduliais, kurių neigiamą poveikį tuomet galima buvo švelninti, bet galbūt trūko kompetencijos įvertinti jų įtaką vėlesnei valstybės raidai. Iki šiol lieka pėdsakai tuomet nesėkmingai spręstų problemų – radosi didžiulė perteklinė darbo jėga, stokojo nuoseklumo socialinė politika, kuri kirto į nugarą nacionalinei ekonomikai. Kaupėsi pasitikėjimo krizė, keršto nuotaikos, jos smelkėsi į socialinius santykius ir smugdė valstybės viziją.
Iš praeities neranda laiko pasimokyti tik savimi patenkinti profanai. Viešose pasisakymuose ne kartą buvo keliamas klausimas apie socialinio mokslo nuvertinimą Lietuvos politikoje (influenceriai ir politologai, kuriuos visuomenė mato ir skaito daugiausia, anaiptol nereprezentuoja apimlaus socialinių tyrimų lauko). Nemėginsime baigti šio rašinio siūlymais. Tai turėtų daryti įžvalgos dovanos nepraradę politikos formuotojai. Tačiau pravartu pasakyti tiesiai: socialinių mokslininkų būris, kuriame daug jaunų eruditų, drasių, pažinusių originalias tvarios valstybės teorijas – tai neįkainuojamas žmogiškasis potencialas kalbant apie politinę kultūrą, pilietinį ugdymą, viešo administravimo modernizavimą.
