Kaip būtų keista, bet vis dar XXI a. diskutuojame apie smurtą prieš moteris ir ypač smurtą artimoje aplinkoje. Vis dar 8 iš 10 nukentėjusiųjų Lietuvoje yra moterys. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog smurtas prieš moteris yra istoriškai nelygių moterų ir vyrų galios santykių išraiška ir kad dėl to vyrai dominavo moterų atžvilgiu ir jas diskriminavo bei trukdė joms visiškai atskleisti savo gebėjimus, o vyrų smurtas prieš moteris pažeidžia žmogaus teises: teisę į gyvybę, saugumą, orumą ir fizinę bei psichinę neliečiamybę, teises į lytinį ir reprodukcinį pasirinkimą ir sveikatą.
Jungtinių Tautų Pasaulinės konferencijos žmogaus teisių klausimais (Viena, 1993) metu priimtas smurto prieš moteris apibrėžimas. Smurtas prieš moteris suprantamas kaip bet koks su lytimi susijęs smurtas, pasibaigiantis ar galintis pasibaigti fizine, seksualine ar psichologine žala ar moterų kentėjimu, apimantis grasinimą tokiais aktais, jėgos panaudojimu, neteisėtu laisvės apribojimu, pasireiškiantis tiek privačiame, tiek viešame gyvenime.
Europos Taryba yra viena svarbiausių žmogaus teises ginančių organizacijų, todėl 2011 metais pateikė pasirašymui taip vadinamą Stambulo konvenciją, kurios tikslas – užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje bei kovoti su juo kaip su žmogaus teisių pažeidimu. Taip pat užtikrinti pagalbą nukentėjusioms moterims ir siekti, kad smurtautojai sulauktų teisingumo ir būtų sukurti smurto artimoje aplinkoje stebėsenos mechanizmai, apimantys visas smurto artimoje aplinkoje aukas.
Didžiausias dirgiklis Konvencijoje yra socialinės lyties (angl. gender) sąvoka. Konvencijoje lytis apibrėžiama kaip socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Konvencijoje neakcentuojama lytis biologiniu aspektu, bet nusakomi susiformavę socialiniai vaidmenys visuomenėje.
Taip pat Konvencijoje užtikrinama, kad jos nuostatos, ypač priemonės aukų teisėms apsaugoti, šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, biologinės ar socialinės lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, civilinės būklės, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso.
Žiūrint į kitų šalių pavyzdį, verta paminėti, kad Jungtinėje Karalystėje 2010 metais priimtas Lygybės įstatymas nurodo devynias apsaugomų asmenų grupių charakteristikas pagal amžių, negalią, lyties keitimą, santuoką ar civilinę partnerystę, nėštumą ir motinystę, rasę, religiją / įsitikinimus, lytį ir seksualinę orientaciją. Įstatymas draudžia diskriminaciją tiek darbo aplinkoje, tiek visuomenėje. Valstybė gina silpnesnėje pozicijoje esančius, tuo apsaugodami visus savo piliečius. Mūsų Konstitucija taip pat nustato nediskriminavimo principus 25 straipsnyje skelbiant, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. O 21 straipsnis nurodo, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Kodėl tuomet didžiausia šios Konvencijos ratifikavimo Lietuvoje baimė – pažeisti tradicinės šeimos sampratą, nustelbia aiškią moters gynimo koncepciją? Juk pati Konvencija yra dokumentas, paruoštas remiantis demokratijos samprata ir nediskriminavimo principu.
Norint tai suprasti, mano manymu, reikia pasigilinti istoriniu, krikščioniškosios filosofijos ir psichologiniais aspektais.
Istoriškai moteris ilgą laiką ir, deja, dar vis šiame amžiuje yra tiesiog statistinis vienetas. Tik prieš šiek tiek daugiau nei šimtą metų moterims suteikta teisė balsuoti. Moterų atkaklumo dėka Lietuva tapo pioniere, viena pirmųjų, leidusių moterims ne tik balsuoti, bet ir dalyvauti politikoje. Tačiau apmaudu, kad vis dar šiandien moteris turi kovoti ne tik už savo teisę gyventi saugiai, bet ir bandyti keisti visuomenės suformuotą moterų socialinį vaidmenį.
Mūsų visuomenės sanklodą formavo krikščioniškoji filosofija. Galime pasigirti XVI-XVIII a. krikščioniškosios teologijos paveldu, bet ne dabartine krikščioniškosios filosofijos išmanymo gausa ir interpretavimu. Sovietmečiu, paradoksalu, tačiau moters ir vyro vaidmenų skirtumai buvo tik dar pagilinti ne moters išlaisvinimo naudai.
Kalbant apie vyro ir moters vaidmenis teologiniu požiūriu, vienos bažnyčios vadovaujasi egalitariniu (lygių vyro ir moters teisių) požiūriu, kitos – komplementaria, arba subordinacijos (moters pagalbininkės), pozicija. Pagal egalitarinį požiūrį, pabrėžiama vyro ir moters lygybė bei orumas įvairiose srityse ir veiklose, pradedant šeima, baigiant bažnyčia. Tuo tarpu komplementarus požiūris labiau pabrėžia lyčių priešingybę.
Akcentuojama, kad pirma buvo sukurtas vyras, o po to – moteris iš jo šonkaulio, kaip vyro pagalbininkė. Paliepimą nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio Dievas davė vyrui, o ne moteriai. Ir ne vyras pirmas nusidėjo, o moteris, nepaklusdama Dievo įsakymui. Remiantis šiais aspektais pabrėžiamas vyro pirmumas – lyderystė. Pagal komplementarų požiūrį tiksliai apibrėžiami vyro ir moters vaidmenys tiek šeimoje, tiek bažnyčioje.
Šiuo metu vis dažniau pastebime nusistovėjusį būtent subordinacijos tradicinėje šeimoje modelį, kuris nėra savaime nei blogas, nei geras, – jeigu taip susitariama prieš sukuriant šeimą. Visgi prievartinis tokio vaidmens primetimas moteriai yra smurto artimoje aplinkoje apraiška.
Verta prisiminti, kad gyvename ne utopiniame pasaulyje ir skirstydami visuomenę į smulkesnes ląsteles paprastai iš bendro paveikslo ištriname šeimas, neatitinkančias nusistovėjusio ir ginamo tradicinės šeimos paveikslo. Tai vienišos mamos ar tėvai, prižiūrintys savo tėvus asmenys, vieniši žmonės.
Susidaro įspūdis kad prie nusistovėjusių tradicijų ir toleruojamų grupių lengviau priskiriame vyrus, kurie nusprendžia palikti tradicines šeimas, tradiciškai palikti atsakomybę ir rūpestį vaikais, o dažnai net ir pilną finansinę atsakomybę vaikų mamai. Visuomenė toleruoja tradiciškai vaikų tėvo slepiamas pajamas, stengiantis išvengti vaikams mokamų alimentų. Tradiciškai lengviau pasmerkiama ir psichologiškai jaučia atskirtį vieniša mama, kaltinama negebėjimu išsaugoti šeimos.
Vis dar įtariai ir paniekinamai žiūrima į vienišą moterį, apipilant ją senmergės epitetais. Vis dar gaji patyčių kultūra, žymiai dažniau nukreipta būtent į moterį ir jos nusistovėjusį stereotipinį vaidmenį visuomenėje.
Konvencijos tikslas keisti archaiškus lyčių vaidmenis, labiau atsižvelgiant nusistovėjusių stereotipų griovimą. Ir šioje šviesoje turėtumėme sąžiningai persvarstyti kiekvieno iš mūsų vaidmenį visų prima savo artimųjų ir aplinkos atžvilgiu. Moteris ir mergaitė turi jaustis visavertė ir saugi – tokia esminė Stambulo Konvencijos idėja. Jos ratifikavimas neįteisins dešimt ar daugiau lyčių, taip pat neįteisins vienalyčių porų santuokų, bet gal atversime akis ir suprasime tiesą, kurios taip dažnai nenorima pripažinti – kad mūsų visuomenė yra marga ir įvairi. Atkreipdami dėmesį į smurto prieš moterį problematiką, galime kalbėti ir apie kitas jautrias pažeidžiamas mūsų visuomenės grupes.
Svarbu suprasti, kad socialinės lyties termino, panaudoto Konvencijoje, tikslas nėra pakeisti biologinio lyties apibrėžimo, ar panaikinti vyriškosios ir moteriškosios lyčių sampratą, bet atkreipti dėmesį ir pabrėžti, kiek daug nelygybės, stereotipų ir dėl to kylančio smurto yra ne biologinių skirtumų priežastis, o būtent sukurtų socialinių konstruktų, t. y., požiūrių ir suvokimų, kokie vyrų ir moterų vaidmenys yra ir turėtų būti visuomenėje.