Apie „gatvinio populizmo“ reikalus nėra ką daug kalbėti: R. Karbauskis yra nepralenkiamas savo entuziazmu paremti minios norą surengti Linčo teismą T.V. Raskevičiui tik todėl, kad pastarasis neslepia savo lytinės orientacijos.
Antrojoje, „saloninio populizmo“ kategorijoje, į lyderius bando išsiveržti Respublikos Prezidentas, ką tik paskelbęs, kad sieks, jog Seime nedelsiant būtų priimtos jo siūlomos pataisos, kuriose numatomas pelno mokesčio mažinimas toms įmonėms, kurios didina darbuotojų skaičių ir jų atlyginimą (žr čia).
Tuo tarpu Vyriausybė kartu su ekspertais yra apsisprendę, kad visos reikiamos permainos mokesčių sistemoje bus svarstomos neskubant ir sistemiškai bei ne padrikai, tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti visą naujos mokesčių sistemos „architektūrą“ ir jos poveikį valstybės viešosioms pajamoms.
Tačiau Prezidentas su tuo nesutinka ir reikalauja, kad jo teikiamos pataisos būtų svarstomos nedelsiant ir įgyvendinamos taip pat nedelsiant. Tai kelia nuostabą ne tik Vyriausybei, bet ir ekspertams (žr. čia).
Be to, verta atsiminti, kad Prezidentas praėjusiais metais labai aktyviai siekė, kad šių metų biudžete būtų numatytos lėšos ir socialinių išmokų padidinimui, ką naujoji Vyriausybė ir padarė (žr. čia).
Tačiau I. Šimonytės Vyriausybė tuo pat metu aiškiai pasakė, kad tokiomis aplinkybėmis, kai Lietuvos bei viso pasaulio dar vis neapleidžia pandemija, kai tenka laikytis verslą stabdančio karantino, kai didelis valstybės finansų deficitas ir išaugusi valstybės skola taip pat tampa Vyriausybės rūpesčiu, kad tokiomis aplinkybėmis nauja mokesčių sistema galės būti įgyvendinta tik pradedant 2023 metus.
Praėjusių metų pabaigoje labai panašiai kalbėjo ir Prezidento atstovai. Štai Prezidentui pasirašant 2021 metų biudžetą, Prezidento patarėjas S. Krėpšta pasakė žodžius, po kuriais ir aš galėčiau pasirašyti:
Kalbėdamas apie tai, kaip reikėtų mažinti šalies skolą, S. Krėpšta teigė, kad tai galima padaryti keliais būdais. „Žvelgiant į dar kitus metus, būtina jau kitais metais pasiruošti skolos ir deficito mažinimui. Tai galima padaryti dviem būdais. Pirmu, kad tos vienkartinės išlaidos, kurios numatytos 2021 metams, nepersikeltų į 2022-uosius ir netaptų nuolatinėmis. Antra – nuosekliai didinti valstybės pajamas ir tai galima padaryti dviem būdais: mažinant šešėlį, didinti mokestinės sistemos teisingumą, mažinti nepagrįstų išimčių skaičių“, – teigė jis (žr. čia).
Labai teisingi žodžiai, ypač dėl poreikio jau šiais metais „nuosekliai didinti valstybės pajamas“. Tačiau jau šiandien Prezidentas kažkodėl siūlo pataisas, kuriomis siūloma mažinti valstybės pajamas, skubant įvesti naujas išimtis, kurių pagrįstumo bendroje mokesčių sistemos pertvarkoje nebus sugebėta įvertinti, nes Prezidentas reikalauja, kad jo teikiamos pataisos būtų priimtos jau dabar. Tuo tarpu apgalvota ir su ekspertais aptarta Vyriausybės rengiama sisteminė mokesčių pertvarka Seimą pasieks tik šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje.
Taigi Prezidentas siunčia aiškią žinią: Vyriausybės pastangos valstybei naudinga kryptimi sistemingai peržiūrėti mokesčių sistemą jam nesvarbios. Tai, kad jis siūlo/siūlė faktiškai tuo pačiu metu didinti išmokas ir mažinti mokesčius (o tai ir yra klasikinis „saloninis populizmas“) – jam tai nesvarbu. Tai, kad jo pataisos gali rimtai pakenkti neišvengiamam valstybės uždaviniui – mažinti biudžeto deficitą ir valstybės skolą, Prezidentui taip pat nėra svarbu.
Tada natūraliai iškyla klausimas, kas šioje situacijoje Prezidentui yra tikrai svarbu? Kodėl jis taip skuba su savo teikiamų pataisų priėmimu ir įgyvendinimu, nors ekspertai ir sako, kad tokie veiksmai yra Prezidento klaida?
Netikiu, kad Prezidentas savo „saloniniu populizmu“ paprasčiausiai norėtų konkuruoti su R. Karbauskio „gatviniu populizmu“. Aš sugebu atrasti tik keletą logiškų paaiškinimų, kodėl Prezidentui jo mokestinių pataisų reikia nedelsiant:
Prezidentas ir toliau nori tęsti nelabai jam sėkmingą „pokiliminę“ konkurenciją ir kovą su sėkmingai dirbančia Premjere Ingrida Šimonyte ir todėl tiesiog nori torpeduoti jos pastangas įgyvendinti sisteminę mokesčių pertvarką. Realiame politiniame gyvenime galima įgyvendinti tik dvi visiškai skirtingas mokesčių pertvarkos alternatyvas: arba sisteminė mokesčių pertvarka (atskirai nesvarstant jokių pataisų), arba chaotiškas (kaip būdavo iki šiol) atskirų pataisų, pradedant nuo Prezidento teikiamų, priėmimas. Gali būti, kad Prezidentas sąmoningai siekia sugriauti pirmąjį sisteminį kelią tam, kad Vyriausybei nepasisektų vienas iš svarbių ilgalaikių darbų.
Siūlymai mažinti mokesčius visada yra populiarūs tarp liberalioms partijoms priklausančių politikų. Mokesčių mažinimo siekis yra jų genetikoje. Konservatorių-liberalų koalicijoje visada dėl to yra tam tikra įtampa: liberalai visada ieško progų sumažinti mokesčius, konservatoriai visada ieško galimybių sustiprinti tinkamą viešųjų paslaugų finansavimą. Ir kai Prezidentas taip karštai siekia artimiausiu metu Seimui pateikti savąją mokesčių mažinimo iniciatyvą, kyla natūralus klausimas – ar kartais Prezidentas nenori užsiimti „saloninėmis“ dvaro intrigomis: o gal dėl tokios pataisos svarstymo koalicija suskils ir tai bus konservatoriams bausmė už jų nepasibaigiantį norą svarstyti klausimą kas turi važiuoti į EVT.
Kai kas nors siūlo mažinti mokesčius, yra svarbu aiškintis ne tik tai, kas tokius pasiūlymus teikia ir kokiais motyvais (galbūt grynai politiniais) tai yra daroma. Verta aiškintis ir tai, kas, kokie ūkio subjektai gaus didžiausią naudą iš tokių siūlomų mokesčių sumažinimų. Ir atsakymas į šį klausimą taip pat gali duoti papildomų atsakymų į klausimą dėl siūlymo teikėjų motyvacijos. Kai būtent tokiu požiūriu iškeli klausimą – kas iš tokio pasiūlymo gaus didžiausią naudą, gauni keletą įdomių atsakymų:
1) iš pelno mokesčio įmokų viso į valstybės biudžetą yra surenkama apie 780 mln. eurų per metus. Didžiąją dalį šio mokesčio į valstybės biudžetą sumoka keliolika stambiausių Lietuvos įmonių. Kitaip sakant, iš Prezidento siūlomos pataisos didžiausią finansinę naudą gaus ne mažosios ar vidutinės, bet stambiausios Lietuvos įmonės. Kyla klausimas – ar tikrai šiuo metu yra svarbiausia pasirūpinti jų nauda?
2) Kaip matome iš pridėto paveikslo tarp daugiausiai pelno mokesčio sumokančių įmonių antrą vietą užima SEB bankas, kurio sėkminga veikla Lietuvoje ir sumokamais nemažais pelno mokesčiais galima tik pasidžiaugti. Tačiau akivaizdu, kad tarp tų įmonių, kurios gaus daugiausiai naudos iš Prezidento teikiamos pataisos, SEB bus tarp pirmaujančių, – vien todėl, kad dabar jų sumokama pelno mokesčio suma yra viena iš didžiausių. Verta atsiminti, kad Prezidentas tik prieš tapdamas Respublikos Prezidentu baigė savo ilgametę ir ryškią tarnybą SEB banke. Neišvengiamai tenka grįžti prie politikos klasikų užduodamų klausimų: „kas galėtų paneigti galimybę“ ir ar tokioje situacijoje tikrai neverta būtų „atvėsti“ nuo tokių pasiūlymų?
Kai pažiūri ne tik į Lietuvos, bet ir platesnę Centrinės Europos kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, gali padaryti paprastą išvadą: tie Prezidentai, kurie pasileidžia į kovą populizmo konkurencijoje, dažniausiai ryškiai pralaimi kovą dėl istorijos, – paprastai vėliau jų niekas nebeatsimena. Populizmo pagundos Prezidentams nėra lengva išvengti, už tai ir nėra daug Prezidentų, kurių vardai išliko istorijoje. Ir jie išliko ne todėl, kad šie Prezidentai buvo sėkmingi populizmo kovose.
Priešingai, jie išliko istorijoje todėl, kad jie sugebėjo tapti savo šalies „brandais“, atpažįstamais visame pasaulyje: tai ir išskiria V. Landsbergį, V. Adamkų, D. Grybauskaitę, V. Havelą, V. Klausą, A. Kwasniewski, L. Meri, T. Ilves, V. Vīķe-Freiberga. Galima būtų įvardinti ir dar keletą tokio kalibro Prezidentų, bet esminė išvada yra paprasta: jie tapo globaliais savo valstybių „brandais“ ne todėl, kad ieškojo, kaip laimėti populizmo kovas savo šalyse, o todėl, kad žinojo ką ir kaip pasakyti pasauliui. Ir ne tik apie savo valstybę.
Aš vis dar tikiuosi, kad mes sugebėsime sugrįžti prie tokių prezidentinės veiklos standartų.