Pirmiausia panagrinėkime feminizmo sąjūdį, kuris, patyręs kelias raidos bangas, nėra vienalytis. Jame taip pat buvo daug ginčų tiek su atstovėmis iš skirtingų feminizmo stovyklų, tiek su pirmtakėmis. Vis dėlto galima kalbėti apie kai kuriuos feminizmo bendrus principus, o disputai ir prieštaros yra tai, kas verčia plėtotis bet kokį sąjūdį. Paminėsiu tris žymias feminizmo plėtotojas, atstovaujančias skirtingas kartas: Simone de Beauvoir, Luce Irigaray ir Judith Butler.

Simone de Beauvoir išgarsėjo knyga „Antroji lytis“ (Le deuxième sexe), išleista 1949 m. (lietuviškai pasirodė 1996 m. ir 2010 m.). Bene dažniausiai cituojama šios knygos mintis: „moterimi ne gimstama, o tampama“. Kita, dabar atrodanti banali knygos mintis – „moteris taip pat žmogus“. Vis dėlto Stambulo konvencija iliustruoja, kad pastaroji de Beauvoir mintis toli gražu nėra savaime suprantama, kitaip tariant, ji nėra banali. Prie to dar grįšiu.

Matysime, kad pirmoji de Beauvoir mintis, kiek pakeista ir išplėsta, nekritiškai perkelta į Stambulo konvenciją.

Kita, dabar atrodanti banali knygos mintis – „moteris taip pat žmogus“. Vis dėlto Stambulo konvencija iliustruoja, kad pastaroji de Beauvoir mintis toli gražu nėra savaime suprantama, kitaip tariant, ji nėra banali.

Kalbant apie pirmąją tezę, čia glūdi kelios problemos. Pirma problema – lingvistinė. Anglų kalboje yra tu terminai: sex ir gender. Lietuvių kalboje (kaip ir prancūzų) šios skirties nėra, todėl išvertus „gender“ žodžiu „lytis“ turime visišką nesusipratimą, kuris įtvirtintas Stambulo konvencijos lietuviškoje redakcijoje.

Konvencijos prancūziškoje redakcijoje vartojamas žodis „genre“, kuris paprastai taikomas žodžių giminei apibūdinti. Iš šio žodžio turime ir žodį „žanras“. Vėliau pakalbėsime apie Stambulo konvencijos žanrą.

Kita problema – turinio. Tarkim, pripažįstame, kad lytiškumas (taip siūlyčiau versti „gender“ vietoj gremėzdiško termino „socialinė lytis“) yra socialiai ugdomas. Kas iš to plaukia – ugdant pabrėžti skirtingus lytiškumo vaidmenis ar, atvirkščiai, juos miksuoti palengvinant perėjimus iš vieno į kitą ir judant link homogeniškos vartojamos kultūros be skirčių ir įtampų, kur viskas viskuo mainoma, nes turi vieną – ekonominį – vardiklį?

De Beauvoir pabrėždama lytiškumo socialinius aspektus į šį klausimą neatsakė. Tai – kiekvienos kartos egzistencinis pasirinkimas.

Belgų kilmės prancūzų autorę Luce Irigaray galima laikyti antros kartos feministe. Jos knyga „Lytis, kuri nėra viena“ (Ce sexe qui n’en est pas un) pasirodė 1977 m. (deja, ji neišversta į lietuvių kalbą). Knygos leitmotyvas (didžioji tezė) – mes, moterys, neturime nei modelių, nei mastelių, nei pavyzdžių, todėl neįsakinėjame, neinstruktuojame, nedraudžiame; mūsų imperatyvas – judėti drauge. Kitaip tariant, moteriškumo žanras esąs tas, kad moteris neįsąvokinama. Jei moterys bandytų drausti, diskriminuoti ir riboti, jos supanašėtų su blogiausiais vyrais, vadinasi, išduotų moteriškumą. Knygos mažoji tezė: moteris esanti tarpininkavimo, transakcijos, perėjimo, perkėlimo tarp vyrų ir net tarp vyro ir savęs galimybė.

Judith Butler – trečiosios feminizmo kartos autoritetas. Jos knyga „Vargas dėl lyties. Feminizmas ir tapatybės subversija“ (Gender trouble: Feminism and the subversion of identity) pasirodė 1990 m. (lietuviškai – 2017 m.). Čia yra kelios mintys, svarbios kalbant apie Stambulo konvenciją. Pirma, lytiškumas – ne substancialus esinys, bet kultūrinių ir istorinių santykių pjūvis. Tai skamba kaip išplėtota pirmoji de Beauvoir tezė. Vis dėlto Butler eina toliau paaiškindama, kad lytiškumo tapatumas veikiamas rasinių, etninių, seksualinių, regioninių, klasinių modalumų, o ant viso to užmetamas politinis ir kultūrinis tinklas.

Antra, moters kategorija esą iškeliama ir apribojama galios struktūrų, suponuojančių emancipacijos tikslą. Trečia, politinis reguliavimas ir disciplinavimas užgožiantis lyčių tapatumą fabrikuodamas lytiškumą. Ketvirta, reguliuojantis idealas iškylantis kaip norma ir fikcija, kuri pati reguliuojanti seksualumo lauką, persirengusi raidos dėsniu. Galiausiai, penkta, feministinė kaip tapatumo politika esanti feminizmo atvertinų galimybių apribojimas. Prie šių tezių grįšiu nagrinėdamas Stambulo konvenciją.

Nagrinėjant Stambulo konvenciją iškyla daug klausimų. Pirma, pavadinime, 1 str. (Konvencijos tikslai) ir 2 str. (Konvencijos taikymo sritis) įvardijama, kad tai „konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje“. Loginės konjunkcijos taisyklės reikalauja, kad (jungtuku „ir“) jungiamos dalys būtų lygiavertės, o bendresnė dalis eitų pirma.

Abi šios taisyklės pažeistos: „smurtas šeimoje“ – bendresnė sąvoka nei „smurtas prieš moteris“, nes pirmoji apima antrąją. Galbūt čia turimas omeny ir smurtas prieš moteris ne šeimoje? Tačiau tokiu atveju kodėl netaikoma sąvoka „smurtas prieš žmogų“? Ar moteris Konvencijoje nelaikoma žmogumi? Jei taip, Konvencija diskriminacinė moterų atžvilgiu ir vien todėl jos priėmimas net nesvarstytinas. Vadinasi, de Beauvoir teiginys „moteris taip pat žmogus“ visiškai nebanalus, jei jį vis tenka priminti įvairių konvencijų sumanytojams. Kita vertus, smurtas prieš žmogų (šeimoje ar ne) yra jau užkardytas nacionaliniuose baudžiamuosiuose kodeksuose. Taigi Konvencija – perteklinė.

Abi šios taisyklės pažeistos: „smurtas šeimoje“ – bendresnė sąvoka nei „smurtas prieš moteris“, nes pirmoji apima antrąją. Galbūt čia turimas omeny ir smurtas prieš moteris ne šeimoje? Tačiau tokiu atveju kodėl netaikoma sąvoka „smurtas prieš žmogų“? Ar moteris Konvencijoje nelaikoma žmogumi?

Antra, 1 str. teigiama, kad siekiama „parengti išsamią sistemą, politiką ir priemones“, o 7 str. minimas „holistinis sprendimas“. Klausimas – kaip galima kalbėti apie visumą, jei pati konvencijos intencija nėra holistinė sutelkus dėmesį tik į vieną prievartos aspektą ir į vieną lytį? Tai panašu į susitarimą dėl žiogo ar dėl kaktuso vietoj susitarimo apie gyvūniją arba augaliją. Kas dėl sistemos, prisiminkime Irigaray: nekuriame modelių (ir sistemų), neįsakinėjame ir neinstruktuojame, vietoj to judame drauge.

Trečia, 3 str. teigiama: „lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Atrodo, kad čia neigiamas akivaizdus dalykas – biologinė lytis, be kurios nebūtų ir žmonijos. Minėta, kad šis nesusipratimas pirmiausia sietinas su netinkamu vertimu į lietuvių k. („gender“ – ne „lytis“, o „socialinė lytis“ arba „lytiškumas“). Vis dėlto čia glūdi daugiau dalykų – ne vien vertimo brokas. Matėme, kad tai – duoklė de Beauvoir pirmajai tezei. Tačiau tiek lyties, tiek lytiškumo apibrėžimų gali būti ir daugiau – nelygu visuomenės (ar bendrijos) poreikiai, tikslai ar nuostatos.

Primesti vieną kurį apibrėžimą reiškia diskriminuoti kitus galimus požiūrius. Iš Butler (ir kitų) žinome, kad lytiškumo samprata – ne kažkokia nekintama substancija, bet nuolat veikiama kultūrinių ir istorinių santykių.

Jei konvencija ar įstatymu įtvirtinsime vieną kurią lytiškumo sampratą, neigsime lytiškumo socialumą, t.y. jo „dženderizmą“.

Ketvirtas dalykas ypač grėsmingas. 4 str. skelbia: „Specialios priemonės, kurios yra būtinos norint užkirsti kelią smurtui dėl lyties ir apsaugoti moteris nuo šio smurto, pagal šią Konvenciją nėra laikomos diskriminacija“.

Nepaisant užsimaskavusios po „šventu“ tikslu „užkirsti kelią smurtui“ formuluotės, čia kalbama apie diskriminavimo mechanizmą ir jo imunitetą demokratinėje šalyje.

Tai iliustruoja tendenciją ne tik politiškai reguliuoti ir disciplinuoti seksualumo lauką (prisiminkime Butler), bet kur kas daugiau. Tai iliustruoja demokratijos dreifavimą link primetančios individams mąstymą ir matymą sistemos su neliečiamais diskriminavimo ir disciplinavimo mechanizmais.

Penkta, įvairiuose Konvencijos straipsniuose (10 str., 24 str., 28 str., 66 str.) kalbama apie įvairių „oficialių įstaigų“, įskaitant koordinuojančias įstaigas, telefono linijas ir ekspertų grupes, steigimą. Čia svarbu ne tik ir ne tiek tai, kad visa tai reikalauja didelių finansinių išteklių, kiek tai, kad tai tampa priemone institucionalizuoti visuomenę, kurioje sprendimai priimami ne viešai diskutuojant už ir prieš, bet ankštuose specialistų kuluaruose.

Tai būdas išvengti demokratijos blogybių (nulemtų daugumos nuomonės, kuri nebūtinai teisinga) ar bandymas simuliuoti pačią demokratiją, kai svarbius klausimus turi nulemti dauguma? Ar institucijų gausa nepalaidoja mūsų laisvių, įskaitant žodžio ir spaudos laisves?

Šešta, 12 str. įrašytas siekis „panaikinti prietarus, papročius, tradicijas <...>, grindžiamus <...> stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Čia kyla bent keli klausimai. Ar stereotipiniai vaidmenys reiškia tai, kas neatitinka Konvencijos lyties apibrėžimo, išdėstyto 3 str.? Jei taip, susiduriame su tuo, nuo ko mus bandė pasergėti Butler: reguliuojantis apibrėžimas iškyla kaip norma ir fikcija, kuri pati reguliuoja seksualumo lauką, persirengusi raidos dėsniu.

Iš šio simuliacinio raidos dėsnio išplauktų tai, kad turėtume cenzūruoti savo dainas ir padavimus, o galbūt net falsifikuoti ar bent pasmerkti savo istoriją su vyrų ir moterų vaidmenimis, neatitinkančiais Konvencijos šventybės. Visai neseniai patyrėme pusę amžiaus trukusią kovą su „prietarais“, t. y. religija. Ar Konvencija reiškia naują kovos su religija, kuri nedera prie jos šventų apibrėžimų, etapą? Čia galima prisiminti ir Hansą-Georgą Gadamerį: didžiausias prietaras – įsitikinimas, kad galima įveikti prietarus.

Septinta, 14 str. kalbama apie švietimą, paremtą būtent Konvencijos nuostatomis. Tačiau jei esame demokratinė liberali visuomenė, mokyklose ir universitetuose turėtų būti pristatytos įvairios nuostatos, požiūriai ir matymai, o ne primestas Konvencijos siauras lyties ar lytiškumo apibrėžimas, sąlygotas tam tikrų politinių ir socialinių aktualijų.

Ar ugdant neturėtų būti pabrėžiama, kad 2017 m. Konvencijoje pateiktas lytiškumo apibrėžimas tėra vienas iš daugelio sampratų, kurios istoriškai iškyla priklausomai nuo įsivyravusių visuomenės prioritetų? Paradoksas, bet Konvencijos priėmimas kaip tik užkirstų kelią šiai pliuralistinei nuostatai ir įtvirtintų ideologinę direktyvą švietime.

Tačiau jei esame demokratinė liberali visuomenė, mokyklose ir universitetuose turėtų būti pristatytos įvairios nuostatos, požiūriai ir matymai, o ne primestas Konvencijos siauras lyties ar lytiškumo apibrėžimas, sąlygotas tam tikrų politinių ir socialinių aktualijų.

Aštunta, 16 str. kalbama apie gydymo programas „seksualinių nusikalstamų veikų vykdytojų“ atžvilgiu. Tačiau kitur (49 str., 55 str.) kalbama apie baudžiamąjį persekiojimą. Taigi turime dviprasmybę: smurtautojas šeimoje – nusikaltėlis ar ligonis? Kadangi Konvencijoje minimi tik vyrai smurtautojai, galbūt jie – nusikaltėliai, o moterys smurtautojos – ligonės? Kaip ten bebūtų, judama link kalėjimų visuomenės, kriminalizuojant kuo daugiau veikų, net ir tų, kurių atžvilgiu taikytinas gydymas.

Mūsų nesena totalitarinė praeitis primena: gydomi „psichai“, kurie pasisako prieš vienintelę teisingą ideologiją, o šios nepripažinimas reiškia psichinį sutrikimą, gydytiną priverstiniu būdu. Kadangi Konvencijoje kalbama ir apie tikėtiną – ne realų! – smurtą (27 str.), kuris lygiai taip pat baustinas, ar tai reiškia, kad priešinimasis Konvencijos nuostatoms ar apibrėžimams liudija apie psichinį sutrikimą, gydytiną priverstinai?

Devinta, 18 str. ir 55 str. įtvirtinta nuostata, kad „paslaugų teikimas“ ir baudžiamasis persekiojimas „nepriklauso nuo to, ar auka nori pateikti kaltinimus“. Ar tai reiškia, kad Konvencija moterį traktuoja kaip bevalę būtybę, negebančią nuspręsti, kas yra smurtas jos atžvilgiu, ir už kurią kažkas (kaimynas ar ekspertas) tai nusprendžia.

Nepaliekama galimybė ir pakeisti savo nuomonės, jei, tarkim, moteris vėliau įvertina vyro veiksmus plačiau (galvodama apie vaikus) ar veikiama kitų jausmų (ne vien noro atkeršyti).

Nereikia priminti, kad prieš šį moters, kaip neturinčios savo nuomonės, traktavimą griežtai pasisakė visų kartų feministės. Vis dėlto ryškėja bendresnė tendencija: apie tai, kas žmogų skaudina, sprendžia ne individas, bet sistema, kurios įgaliotas ekspertas priima sprendimus individo atžvilgiu. Pildosi niūriausias Butler scenarijus: lytiškumas tampa politikos įkaitu.

Dešimta, 27 str. skatinama pranešti „kompetentingoms organizacijoms ar valdžios institucijoms“ net manant, kad „smurto veiksmas gali būti įvykdytas arba kad tikėtina, jog smurto veiksmai bus vykdomi toliau“. Kitaip tariant, siekiama atkurti ne tik kalėjimų, bet ir „stukačių“ visuomenę, kurioje visi visus skųstų net pamanius, įtarus ar patikėjus.

Jei nebūtume to jau patyrę, sakytume, įgyvendinama Orwello niūri vizija. Sekimo ir skundimo mechanizmai stiprinami įvairiomis dingstimis – kiek anksčiau tai vyko saugumo sumetimais, dabar – besikeičiančios lytiškumo sampratos pretekstu.

Galiausiai Konvencija nusitaikiusi į žodžio ir spaudos laisvę (17 str.), kai siekiama primesti joje įtvirtintas sampratas „įgyvendinant politiką ir nustatyti gaires bei savireguliavimo standartus“. Nekalbant apie loginį prieštaravimą, glūdintį išraiškoje „sureguliuoti savireguliavimo standartus“, aišku viena: priėmus Konvenciją ir primetus jos lytiškumo apibrėžimus žodžio ir spaudos laisvės susiaurės. Vargu, ar tuomet galėsime laisvai išsakyti savo nuomonę šios ir kitų konvencijų atžvilgiu.

Atrodo, Konvencijos loginiai prieštaravimai – menkas nesklandumas siekiant didaus tikslo sumažinti smurtą mūsų visuomenėje. Vis dėlto didžiausias bet kokios sistemos prieštaravimas – tas, kad būdama uždara ji ignoruoja viską ir visus, kas nepajungta jai. Todėl galiausiai tokia sistema sugriūna, kaip sugriūna visos totalitarinės valstybės. Konvencijos žanras – išties sistema (kaip joje ir skelbiama) su ją užtikrinančiomis institucijomis ir ideologinėmis užmačiomis – tai, nuo ko siekė mus pasergėti visų kartų feministės. Konvencijoje kuriamas baubas gilinant skirtis tarp vyro ir moters, tada teigiama, kad pastaroji yra gintina nuo pirmojo.