Po rudenį vykusių Seimo rinkimų Prezidento bendradarbiavimas su konservatoriais ir jų koalicijos partneriais, atrodė, galėjo būti kur kas sklandesnis nei bendradarbiavimas su Karbauskio komanda. Kad meilės tarp valstiečių ir Nausėdos tikrai niekada nebus, matėsi plika akimi, o ir pats Prezidentas sėdėdamas apkasuose, regis, laukė nesulaukė, kada valstiečiai pasitrauks į užmarštį. Vertybiškai naujoji dauguma tikrai atrodė artimesnė nei pirmtakai. Tačiau vertybės vertybėmis, o valdžia – valdžia.
Šauktinio rangą politiniame kare turintis Prezidentas susimovė ne vieną kartą. Ir aš kalbu ne tik apie berniukus (vieną sutiktą, kitą – aplietą), dėl kurių šalies vadovas tapo viešų patyčių objektu. Sugebėjimą paskelbti persona non grata ir išvaryti iš prezidentūros politikos apžvalgininkus drąsiai galima vadinti tuo Trojos arkliu, iš kurio, panašu, priešai lips visą likusią kadenciją. Tad nors Nausėda vertybiškai atrodo kur kas didesnis konservatorius nei dalis pačių konservatorių, sąjungininkų šiame mūšyje beveik nėra, o situacija kur kas sudėtingesnė nei buvo su valstiečiais, turėjusiais absoliučią žiniasklaidos nemeilę, tad Prezidentui buvo truputėlį lengviau.
Įdomu stebėti ir tai, kokios puolimo prieš Nausėdą strategijos ėmėsi naujoji dauguma. Jei iš buvusios daugumos į Daukanto aikštę šaudydavo pagrindinis ešelonas – Skvernelis, Karbauskis ir Širinskienė, tai konservatoriai ėmėsi gudresnės taktikos – su prezidentūra kariauja į visuomenės nuomonės žvalgybą išleisdami tokius trečio lygmens „politikus – žirinovskius“, pateikiančius vieną ar kitą mūšio planą ir tikrinančius, kaip ta žinia paveiks žiniasklaidą ir visuomenę. Jei nesuveiks, bus labai patogu pasakyti, kad čia asmeninė, o ne partinė Seimo nario iniciatyva.
O tų iniciatyvų šiuo metu tiesiog užderėjo. Nuo grasinimų apkalta iki rinkimų įstatymo keitimo. Nors konstituciškai apkalta atrodo visiškai juokingai, vieša erdvė gali priklausyti nuo to, kiek prezidentūros „atvėsti“ nusiųstas Karoblis pats norės dalyvauti politinėse peštynėse.
Tiesa, kitas mūšis jau kur kas rimtesnis – dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT). Panašu, Nausėda nelinkęs atsitraukti nė per pėdą ir Adamkaus išmintimi, dalintis misija EVT su Ministru Pirmininku, pasinaudoti neketina. Bet tai nenuostabu – puolimas vyksta visais įmanomais frontais, tad į kampą spaudžiamam šalies vadovui ir ta pėda atrodo per didelė nuolaida.
Kaip bepasibaigtų šitas mūšis, mums, eiliniams piliečiams, gali tekti raškyti karčius jo vaisius. Kadangi ir Premjerė šiuo klausimu nenori nusileisti, a priori dviejų valdžios institucijų – Prezidentūros ir Vyriausybės – bendradarbiavimas bus pasmerktas, o tokiu atveju ir atstovavimas Lietuvai gali būti tik visiškas formalumas.
Tiesa, čia Premjerės laukia kova ne tik su Prezidentu, bet ir su vidaus priešais – koalicijos partneris Gentvilas pareiškė, kad įstatymo, leisiančio iš Nausėdos atimti teisę atstovauti Lietuvai EVT, nepalaikys. Bet šiuo klausimu Šimonytė turi ir kitų bendraminčių – socialdemokratai, per Butkevičiaus premjeravimą patyrę absoliutų Grybauskaitės diktatą EVT reikaluose, yra linkę iš Prezidento šitą funkciją atimti. Panašu, socdemai prisidėtų ir prie kitos konservatorių iniciatyvos – rinkimų įstatymų revizijos. Ir nors viešoje erdvėje akcentuojamos permainos Seimo ir savivaldos rinkimuose, užsimenama ir apie netiesioginius Prezidento rinkimus.
Kare kaip kare. Kontržvalgybinių veiksmų prieš Nausėdą ėmėsi ir buvęs Premjeras Skvernelis. Kartu su savo kolega Stončaičiu ėmė ir užregistravo Kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisas, kurios leistų sekti bei klausytis Prezidento telefoninių pokalbių. Kol kas Prezidentas yra vienintelis šalies vadovas, prieš kurį įstatymai draudžia taikyti tokias priemones. Ar šios pataisos susijusios su Prezidento rinkimų kampanija, kuomet buvo teigiama, kad būsimajam šalies vadovui Valstybės saugumo departamentas rinko informaciją apie aplinkos patikimumą, galime tik spėlioti. Vargu ar reiktų spėlioti, kad Seime šiuo metu tokios pataisos gali sulaukti didelio pritarimo.
Ypač kai iš valdančiųjų jau nuskambėjo nuogąstavimas, kad Nausėda ruošiasi kitiems rinkimams. Ką čia slėpti, rinkimams ruošiasi visi. Bet be visų politinių perturbacijų, visuomenei šiuo metu svarbus tik vienas klausimas – pandemija ir kova su ja. Kol Dulkys mokosi pandeminės abėcėlės, o visuomenė bando suprasti, pagal kokią raidę reikia gyventi, nepanašu, kad dvi ekspertų grupės – Vyriausybės ir Prezidento – artimiausiu metu galėtų sutarti ir visuomenei ištransliuos tą pačią žinią. Kol kas žinios bauginančios. Šį rudenį jau matėme, kaip politikai dėl rinkimų kampanijos paaukojo mūsų saugumą, tad anot klasiko, kas galėtų paneigti, kad viena iš dabar kovojančių pusių ims įrodinėti, kad kita klysta ir paskiepyti 70 procentų gyventojų neįmanoma.
Vien tai, kaip dėl skiepų pasirodėme tarptautinėje arenoje verčia suglumti: Nausėda kartu su Belgijos, Danijos, Ispanijos ir Lenkijos kreipiasi į Europos Vadovų Tarybos pirmininką dėl būtinybės didinti vakcinų gamybą, o tuo metu užsienio reikalų ministras Landsbergis per CNN džiaugiasi vakcinavimo tempais.
Taip ir daužomės: Nausėda nesitraukia nuo pandeminių reikalų, nors už pandemijos valdymą atsakinga Vyriausybė, Vyriausybė nepritaria Nausėdos siūlymams dėl mokesčių įstatymų, nors tai esą aktualu būtent dėl karantino kenčiančiam verslui. Užsienio politikoje į Prezidentūrą šaudo net fiasko Gruzijoje patyręs Pavilionis, arogantiškai siūlydamas Nausėdai nusipirkti bilietą į Tbilisį.
Kad Prezidentūros ir valdančiųjų mūšiai greitai nesibaigs, dar kartą patvirtino ir Premjerė. Nausėdos pasirinkimą į Lietuvos banko vadovo postą siūlyti savo patarėją, Šimonytė įvertino trumpai: gal patarėjui reikia „atvėsti“.
Mūšio lauke Nausėda šiuo metu praktiškai liko vienas su naivia viltimi, kad galbūt valdantieji išsidaužys patys: nesutarimai dėl Konstitucinio teismo teisėjo, Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo, mokesčių reformos atidėjimo iki 2023 ir t.t.
Ir visgi, nepaisant visuotinės ir politikų, ir žiniasklaidos atstovų nemeilės, nepaisant to, kad kai kurie viešosios nuomonės formuotojai šalies vadovą praktiškai pavertė patyčių objektu, Nausėdos reitingai nėra tokie blogi, kokių norėtųsi oponentams. Gal todėl, kad už jį balsavo kur kas daugiau, nei už dabartinį Seimą? O gal dėl to, kad liaudis tradiciškai myli skriaudžiamus?
Širdžiai neįsakysi.