Kai kam gali pasirodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet jie smarkiai klysta. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Toks buvo ir yra KGB. Iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, be tikros ar tariamos bičiulystės, be paslapčių ir skausmingai atvirai.

KGB, apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius, todėl nenuostabu, kad nuo pirmųjų eilučių suprantame – melo čia nėra.

Vladimiras Popovas 19 metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, 1991 m. buvo atleistas iš SSRS KGB ir visiems laikams nutraukė bet kokius ryšius su šia organizacija. Dabar gyvena Kanadoje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Pitovranovo grupės „žvalgybos bičiuliai“. Šabtajus Kalmanovičius

Tuos žmones, kuriuos pasitelkdavo slaptai veiklai jo vadovaujamos grupės interesais, Pitovranovas vadindavo „žvalgybos bičiuliais“. Tie specialiosios paskirties žvalgybininkai, neretai dirbę sunkiausiomis karinių konfliktų sąlygomis įvairių probleminių šalių teritorijose ir neretai žūdavę, naiviai manė, kad jie tarnauja savo šalies interesams. O iš tikrųjų jie buvo savo lėlininkų nusikalstamos valios vykdytojai.

Vienas tokių „žvalgybos bičiulių“ buvo Šabtajus Henrikovičius Kalmanovičius, gimęs 1947 m. gruodžio 18 d. Lietuvos SSR, Kaune. Kalmanovičiaus protėviai ne vieną dešimtmetį gyveno nedideliame Ramygalos miestelyje, netoli Panevėžio. Jo senelis turėjo parduotuvę, vadovavo miesto žydų bendruomenei. Vėliau šeima persikėlė į Kauną, kur Kalmanovičiaus tėvas dirbo gumos dirbinių fabriko direktoriaus pavaduotoju, motina – miesto mėsos kombinato vyriausiąja buhaltere. Šeima puoselėjo tradicinę kultūrą, šeimos nariai tarpusavyje bendravo jidiš kalba.

Š. Kalmanovičius jaunystėje
Foto: Leidykla "Briedis"

Kalmanovičiaus tėvai daug kartų prašė sovietų valdžios leidimo repatrijuoti į Izraelį ir nuolat gaudavo neigiamą atsakymą. Studijuodamas Kauno politechnikos institute Šabtajus kelis kartus susitiko su Lietuvos SSR KGB Kauno miesto valdybos 5-ojo skyriaus operatyviniu darbuotoju, aukštosios mokyklos, kurioje pats mokėsi, kuratoriumi. Šių priverstinių susitikimų metu Kalmanovičius suprato, kad jo šeima nuolat gyventi į Izraelį gali išvažiuoti tik su valstybės saugumo organų pritarimu. Iš esmės sutikęs bendradarbiauti su KGB, įgijęs aukštąjį išsilavinimą Kalmanovičius baigė specialius kursus, kuriems vadovavo SSRS KGB 5-osios valdybos 8-ojo skyriaus karininkai, vykdę masinį sovietinės agentūros siuntimą į Izraelį. 1971 m. Kalmanovičiaus šeima po dvylikos laukimo metų išvažiavo į Izraelį.

Garsus izraelietis advokatas Amnonas Zichronibas, Šabtajaus Kalmanovičiaus bičiulis, viename interviu apie jį teigė, kad „jo šeima gavo leidimą išvažiuoti tikriausiai tik todėl, kad jis sutiko dirbti KGB naudai“.

O iš tikrųjų KGB sudarė sąlygas Šabtajaus Kalmanovičiaus šeimai išvykti, nes tai buvo dingstis nusiųsti savo agentą į kitą valstybę „ilgalaikiam nusėdimui“ (sovietinių specialiųjų tarnybų terminais) arba kaip „miegantį agentą“ (pagal Vakarų šalių specialiųjų tarnybų apibūdinimą).
SSRS KGB 5-osios valdybos 8-asis skyrius, vykdęs Kalmanovičiaus, kaip savo agento, „nusėdimą“ Izraelyje, be kita ko, kėlė jam uždavinį žvalgyti pasaulio sionistinius centrus. Vykdydamas gautas KGB instrukcijas, atvykęs į Izraelį Kalmanovičius nebandė rasti darbo pagal specialybę, bet kaip aktyvistas pradėjo bendradarbiauti su įvairiomis politinėmis partijomis, daugiausia užsiimdavo iš SSRS atvykstančių repatriantų įsikūrimu.

Komunikabilus ir energingas Šabtajus, puikiai mokantis jidiš kalbą, labai greitai užmezgė reikalingų pažinčių ir sėkmingai siekė tikslo, kurį jam kėlė sovietinis valstybės saugumas. Jis sugebėjo užmegzti artimus draugiškus santykius su Izraelyje žinomu verslininku ir politiku Šmueliu Flato-Šaronu. Flato-Šaronas iki repatriacijos į Izraelį gyveno Prancūzijoje, kur su jo vardu buvo siejamos rimtos finansinės aferos, dėl ko jis skandalingai pagarsėjo ir, baimindamasis baudžiamojo persekiojimo, buvo priverstas slėptis Izraelyje. Prancūzija reikalavo Flato-Šarono ekstradicijos iš Izraelio, todėl siekdamas apsisaugoti šis tapo Kneseto nariu ir įgijo parlamentinį neliečiamumą.

1977 m., kai Flato-Šaronas iškėlė savo kandidatūrą per rinkimus į 9-ojo šaukimo Knesetą, gauti būtiną rinkėjų balsų skaičių jam aktyviai padėjo apsukrusis Kalmanovičius, kuris panaudojo savo plačius ryšius su naujais repatriantais. Todėl Flato-Šaronas sugebėjo surinkti reikiamą kiekį balsų ir gauti du mandatus, sudarė Knesete frakciją „Vystymasis ir taika“ ir skyrė Kalmanovičių savo oficialiuoju padėjėju. Kalmanovičius tapo jo artimu bičiuliu ir patikėtiniu.

Po kurio laiko Izraelio valdžia išsiaiškino, kad rinkimų kampanijos metu Flato-Šaronas papirkinėjo rinkėjus. Už šiuos veiksmus jis neteko parlamentaro mandato, neliečiamybės ir buvo nuteistas devyniems mėnesiams nelaisvės. KGB buvo priversta ieškoti naujos erdvės, kur galėtų panaudoti Kalmanovičiaus talentą. Iš privačių pokalbių su politiniuose ir verslo sluoksniuose autoritetingu portugalų rašytoju demokratu Mario Nevišu, kuris tuo pat metu buvo Lisabonos turgaus asociacijos direktorius, Pitovranovas žinojo apie milžinišką ekonominį potencialą buvusiose Portugalijos kolonijose Afrikoje, kurių Portugalija neteko po 1974 m. „raudonųjų gvazdikų“ revoliucijos. Portugališka „raudonųjų gvazdikų“ revoliucija atnešė laisvę Angolai, Mozambikui, Bisau Gvinėjai, Žaliojo Kyšulio saloms, San Tomei ir Prinsipei.

Pagal naudingųjų iškasenų atsargas Angola – viena turtingiausių Afrikos žemyno šalių. Jos gelmėse slypėjo gana didelės naftos, deimantų, aukso, urano, vario, boksitų, geležies rūdos ir fosfatų atsargos. Mozambikas turėjo retųjų metalų ličio, niobio, tantalo, torio, cirkonio ir urano telkinių. Be to, šios Afrikos šalies gelmės buvo turtingos geležies, aukso, sidabro, vario, švino, boksitų, dujų ir akmens anglies, brangakmenių ir pusiau brangiųjų akmenų – akvamarino, berilio, granatų, smaragdų ir topazų.

KGB papulkininkis V. Popovas
Foto: Leidykla "Briedis"

Į gamtos išteklių turtingiausias Angolą, su ja besiribojančią Namibiją ir Mozambiką savo godų žvilgsnį nukreipė Pitovranovas. Ir neatsitiktinai: „Tas, kas kontroliuoja procesus PAR, Angoloje, Botsvanoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, – tas kontroliuoja pasaulio deimantų rinkos konjunktūrą. Tas, kas kontroliuoja procesus Siera Leonėje, daro didelę įtaką pasaulinei titano rinkai, o Gvinėjoje – pasaulinei aliuminio rinkai. Tas, kas kontroliuoja procesus Nigerijoje ir Angoloje, pajėgus daryti didelę įtaką pasaulinėms naftos kainoms. Procesų Namibijoje ir PAR kontrolė suteikia pagrindinį vaidmenį pasaulinėje urano rinkoje“, – rašė vienas ekspertas.

Štai kodėl būtent į tolimąją Afriką, vedamas savo slaptųjų vadovų iš KGB, išvyko Šabtajus Kalmanovičius. Po daugelio metų jis pasakys: „Aštuntajame dešimtmetyje aš mokiausi Jeruzalės universitete. Gyvenau iš stipendijos, beveik badavau. Pinigų vertė man buvo kitokia. O suorganizavęs artistų pasirodymus uždirbau 80 tūkstančių dolerių... Su šiais pinigais išvykau į Vokietiją. Pirkti Afrikai statybos įrenginių iš perso, kuris gyveno ir Miunchene, ir Maskvoje“.

Abejotina, kad per dvejus metus Kalmanovičius galėjo uždirbti 80 tūkstančių dolerių, organizuodamas į Izraelį repatrijavusių buvusių sovietinių artistų koncertus. Melas ir nutylėjimai buvo būdingi Kalmanovičiaus gyvenimo istorijoms. Šabtajus pasakojo jų daug, o didelė dalis buvo jo paties išgalvoti mitai. Kuriamais mitais apie save jis sumaniai maskavo slaptą sovietinio valstybės saugumo agento gyvenimą.

Iš esmės priešmirtiniame 2009 m. rugsėjį duotame interviu (samdomų žudikų šūviai jo gyvenimą nutraukė mažiau negu po dviejų mėnesių – 2009 m. lapkričio 2 d.) Kalmanovičius, kaip buvo pratęs, nebuvo tiesiakalbis. Jis negalėjo „užmiršti“ vardo „ir Miunchene, ir Maskvoje gyvenančio perso“, nes daugelį metų buvo laikomas jo bičiuliu. Tas „persas“ buvo Serušas Babekas.

Kaip ir Kalmanovičius, jis buvo SSRS KGB 5-osios valdybos agentas. Kalmanovičius jo neįvardijo dėl visai kitos priežasties: Babeką daug kas įtarė bendradarbiaujant su KGB ir vadino jį tarptautiniu prekeiviu ginklais. Kalmanovičius nutylėjo apie Babeką, nes nenorėjo būti siejamas su prekyba ginklais Afrikoje.

Tais laikais, kai Kalmanovičius atsidūrė Afrikos žemyne, ten liepsnojo pilietiniai karai. Nuo 1975 m. Angolos, Mozambiko ir Namibijos teritorijose nesiliovė priešiškų pusių mūšiai, kuriuose dalyvavo reguliarios PAR karinės pajėgos. Angolos liaudies išsivadavimo judėjimo (MPLA) vadovo Agostinjo Neto prašymu Sovietų Sąjunga teikė tam judėjimui reikšmingą karinę ir finansinę pagalbą.

Tose slaptose operacijose buvo visa apimtimi panaudojamos „S“ valdybos 8-ojo skyriaus operatyvinės pajėgos ir jų agentūra. Aktyvią pagalbą savo diversinėmis žvalgybinėmis formuotėmis, reguliaria kariuomene ir ginkluote MPLA taip pat teikė socialistinė Kuba.

Karas davė galimybę „daryti“ didelius pinigus. Darbo Afrikoje metais Kalmanovičius labai greitai pasakiškai praturtėjo. Anot jo pasakojimų, per mažiau negu penkerius metus jis uždirbo nuo 10 iki 20 mln. dolerių. Už tuos pinigus pasistatė Tel Avive prabangų biuro pastatą, kurį gyventojai vadino „stiklo bokštu“, nusipirko pilį Prancūzijoje, įsigijo privatų lėktuvą. Pasakodamas apie tą savo gyvenimo laikotarpį Kalmanovičius mėgo sakyti: „Kad ir kiek tada eikvojau pinigų, jų vis tiek buvo daug, labai daug.“

Tos kalbelės buvo skirtos naiviems ir neinformuotiems žmonėms. Sukurti naują gyvenimą Afrikoje Kalmanovičiui padėjo įtakingi asmenys. Pitovranovui tarpininkaujant jis gavo būtinas rekomendacijas iš Mario Nevešo – įtakingo portugalų politiko ir verslininko, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo Portugalijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje, vėliau – užsienio reikalų ministras. Be to, Kalmanovičius apsirūpino Flato-Šarono, kuris iki pabėgimo iš Prancūzijos turėjo Afrikos šalyse rimtų verslo reikalų, rekomendacijomis. Tokio lygio rekomendacijos padėjo užmegzti artimus santykius su Afrikos verslo ir politinės aplinkos atstovais.

Naudodamasis Flato-Šarono parama ir dalyvaujant vokiečių advokatui Volfgangui Fogeliui ir sovietinei slaptajai žvalgybai, Kalmanovičius prisidėjo prie izraeliečio Mirono Markuso, kurį buvo pagrobę prosovietiniai Mozambiko sukilėliai ir kalino apkaltinę šnipinėjimu, išlaisvinimo. Fogelis daugelį metų buvo VDR valstybės saugumo agentas. 1992 m. jis viešai pripažino ilgamečio savo bendradarbiavimo su „Štazi“ faktą.

Advokatas Fogelis dalyvavo ruošiant 23 šalių žvalgybų 150 agentų apkeitimą. Labiausiai žinomas apkeitimas, kuriame jis dalyvavo, – amerikiečių lakūno Frensio Hario Pauerso, numušto 1960 m. gegužės 1 d., kai atliko žvalgybinį skrydį virš SSRS teritorijos, į sovietinės slaptosios žvalgybos pulkininką Rudolfą Abelį. Su Fogelio pagalba įgijęs politinį svorį po Mirono Markuso sėkmingo išlaisvinimo, Kalmanovičius sugebėjo tapti mažytės Boputatsvanos valstybėlės prekybos atstovu Izraelyje ir gavo tos Afrikos šalies diplomatinį pasą. Netrukus jis persikėlė į kaimyninę Siera Leonę ir ten užmezgė konfidencialius santykius su šios nedidelės valstybės vadovais. [...]

Kompanija Murmanske, 1984 m.
Foto: Leidykla "Briedis"

Tais metais Afrikoje liepsnojo karai. Nuo 1975 m. Angolos, Mozambiko ir Namibijos teritorijoje vyko pilietinis karas. Koviniuose veiksmuose dalyvavo PAR kariuomenė. Angolos išsivadavimo liaudies judėjimo (MPLA) vadovo Agostinjo Neto prašoma Sovietų Sąjunga teikė šiam judėjimui didelę karinę ir finansinę pagalbą. Be SSRS, karinę pagalbą MPLA teikė ir socialistinė Kuba. Panaudodamas sovietinės slaptosios žvalgybos galimybes, Kalmanovičius pradėjo tiekti ginklus kovojančioms grupuotėms. Jos galėjo mokėti jam tik naudingosiomis iškasenomis, visų pirma – deimantais, platina ir auksu.

Būtent tuo laikotarpiu Pitovranovas ėmė dažnai lankytis Afrikoje. Tos kelionės buvo logiška jo vykdomos politikos, kurios tikslas – gauti antpelnį iš karo liepsnų apimtų Angolos, Mozambiko ir Namibijos bei užtikrinti tų Afrikos šalių nacionalinių turtų išpumpavimą, rezultatas.

Apie Pitovranovo grupės pajamas galima tik spėlioti. Bet apie jas, nors ir gana apytikriai, galima spręsti pagal turtus, kurių per trumpą laiką sukaupė Kalmanovičius, tikrąja to žodžio prasme savo kuratoriams čekistams ,,traukęs kaštonus“ iš karo Afrikoje liepsnos. Jis tapo pilies Prancūzijos Kanuose savininku, nusipirko vilą Tel Avive, o kad keliauti būtų patogiau – įsigijo nuosavą lėktuvą. Tel Avive Kalmanovičius atstatė namą, kuriame įsikūrė neoficiali Boputatsvanos atstovybė – miesto gyventojai jį vadino „stiklo rūmais“. Devintojo dešimtmečio pradžioje Kalmanovičius, pasinaudodamas KGB patarimais ir pagalba, susipažino su Siera Leonės armijos vyriausiuoju vadu Džozefu Momo ir aktyviai dalyvavo jo rinkimų šalies prezidentu kampanijoje. Tapęs valstybės vadovu, Momo padėjo Kalmanovičiui gauti licenciją eksploatuoti deimantų kasyklas. Iš to Kalmanovičius uždirbo 20 milijonų dolerių. [...]

1987 m. gegužės mėnesį Kalmanovičius su savo verslo partneriu Vladimiru Devidsonu Londone buvo areštuoti. Šio arešto pagrindu tapo suklastoti amerikiečių kompanijos čekiai, kuriuos Kalmanovičius pateikė apmokėti, ir bandymas realizuoti „kruvinus deimantus“. Išleistas už užstatą Kalmanovičius pasislėpė Izraelyje, kur 1987 m. gruodžio 23 d. buvo areštuotas ir apkaltintas dėl „ryšių su Izraeliui priešiškais režimais, šnipinėjimo užsienio valstybės naudai ir žalos Izraelio valstybės saugumui padarymo“. Kalmanovičiaus kaltinamojoje išvadoje, be kita ko, buvo nurodyta: „Kaltinamasis turėjo kontaktų su užsienio specialiųjų tarnybų agentais, perduodavo jiems slaptą informaciją ir taip darė žalą šalies saugumui.“

Patartas savo advokato Kalmanovičius sudarė su Izraelio prokuratūra juridinį sandorį, pagal kurį jis be teismo buvo nubaustas laisvės atėmimu devyneriems metams. Po penkerių su puse metų Kalmanovičius išėjo į laisvę.