Šis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – tęsė jis, – savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu.“

Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudytų.

Bet Viešpaties angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė jis.

„Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.“

Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. (Pr 22, 1–2. 9a. 10–13)

Sielos atvėrimas Dievui ir jo veikimui per tikėjimą apima ir miglotos nežinios elementą.

Žmogaus santykis su Dievu nepanaikina atstumo tarp Kūrėjo ir kūrinio, nepašalina to, ką apaštalas Paulius pasakė apie Dievo išminties gilumą: „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33).

Nuo Abraomo tikėjimo kelio neatsiejamas ir džiaugsmas dėl dovanoto sūnaus Izaoko, ir tamsos akimirka, kai tenka kopti į Morijos kalną atlikti paradoksalų veiksmą: Dievas liepia jam paaukoti ką tik dovanotą sūnų.

Ant kalno jį sulaiko angelas: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų“ (Pr 22, 12).

Abraomas visiškai pasitiki Dievu, ištikimu savo pažadams, net tada, kai jo žodis slėpiningas ir sunku, kone neįmanoma jam paklusti.

Tą pat patiria Marija: tikėjimu išgyvena angelo žinios apie savo sūnaus pradėjimą įsčiose džiaugsmą ir kartu žengia pro savo sūnaus nukryžiavimo tamsybes, kad galėtų pasiekti prisikėlimo šviesą.

Ne kitaip yra kiekvieno iš mūsų tikėjimo kelyje: išgyvename ir šviesos akimirkų, ir laikotarpių, kai Dievas atrodo toli, jo tyla slegia širdį, o jo valia neatitinka to, ko trokštame patys.

Tačiau juo labiau atsiveriame Dievui, priimame tikėjimo dovaną, dedame – kaip Abraomas ir Marija – viltis į jį, juo labiau jis savo artumu mums padeda kiekvieną gyvenimo situaciją pakelti ramiai ir būnant tikriems jo ištikimybe ir meile.

Bet tai reiškia išžengti iš savęs ir savo planų, kad mūsų mąstymui ir veiklai vadovautų Dievo žodžio šviesa.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1048)