Yra policija, kuri gaudo pažeidėjus. Yra teismai, kurie juos nuteisia. Yra bausmių sistema ir nusikaltusiųjų reabilitacija.
Mes nesame Afrika į pietus nuo Sacharos, kur vis dar instituciškai ir tradiciškai priimtinas smurtas prieš moteris ir šiaip kartais per gentinius konfliktus kam nors nupjauna galvas. Man yra tekę su tuo susidurti (ne, man galvos nenupjovė, nors jūs ir norėtumėt), kai prieš 20 metų dirbau Ganoje ir ten kilo konfliktas, tiesa, per 300 km nuo sostinės, į šalies gilumą, kur viena gentis užpuolė kitą, pagrobė genties vadus ir trims iš jų nupjovė galvas. Ganoje tai net nebuvo didelė naujiena, žinutė buvo laikraščio trečiame puslapyje.
Stambulo konvencija kalba apie kovą su kenksmingomis tradicijomis ir papročiais, kurie pateisina arba skatina prievartą ir smurtą. Pas mus tokių tradicijų ir papročių nėra. Mes neturime kokių nors laukinių atlaidų, per kuriuos smurtautume, pas mus nevyksta genčių konfliktai su ritualizuota seksualine prievarta prieš nugalėtos genties moteris. Žinoma, aš norėčiau uždrausti visus mus žeminančias sovietines šventes, kaip antai kovo 8-ąją, bet aš įtariu, kad konvencija nėra apie tai.
Mes neturime papročių, kuriuos reikėtų keisti (išskyrus kai kurių sovietizuotų piliečių norą žiūrėti filmą „Likimo ironija“ paskutinę gruodžio dieną). Su mumis viskas tvarkoje. Mes nesame tos kančios ir abejonių plėšomos šalys, kurios išmoko nekęsti savęs dėl savo praeities. „Black Lives Matter“ pas mus nepaeitų, nes Lietuvoje, šiaip jau, visų gyvybės svarbios, ir visų gyvybes saugo įstatymai.
Man aiškus yra daugelio Lietuvos žmonių nerimas, kad mes štai pasirašysim ir ratifikuosime kažką, o paskui turėsim savo gyvenimą griauti pagal tarptautinę tvarką be jokio reikalo. Girdžiu, mums sako ramintojai apie tą konvenciją: „nebijokit, nieko taigi baisaus nebus“, ir greičiausiai tikrai nebus, bet aš suprantu ir žmones, kurie jau pavargo nuo 2020 metų nesibaigiančio valdžios melavimo, bauginimo, išsisukinėjimo ir nuomonių keitimo. Apie kaukes, karantiną, vakcinas, užsikrėtimus, skaičius – nieko nebuvo nuoseklaus ir patikimo.
Todėl dabar nelabai gali kaltinti daugybę pavargusių žmonių, kad nepasitiki Stambulo konvencija, juolab kad valdžia, kaip ir anksčiau, nesugeba suprantamai paaiškinti, ką konvencija mums reikš, kam jos mums reikia ir kiek visa tai kainuos.
Pilnos ministerijos žmonių, kuriems komunikavimas ir rišli kalba yra paskutinėje vietoje: galbūt todėl, kad ta pati valdžia pati nežino, kas čia bus, ir kažką lemena, suprantat, čia mums reikia dėl bendradarbiavimo, reikia dėl poreikio, turime prisijungti, nes jeigu neprisijungsime, tai liksime neprisijungę.
Jaunystėje trumpai esu dirbęs batų fabrike Vilniuje, ir mirštančioje Sovietų Sąjungoje tais laikais buvo užvežta odinių batų viršdalių iš Indijos, prie kurių Vilniuje pritaisydavo padus, lietus vietoje iš itališko plastiko granulių. Klausiau kolegos, kuris labai dėjosi daug suprantąs: sakau, kokia prasmė indiškus viršdalius pirkti? Negi indai kažką išmano apie batus? Ar gamina juos pigiau, gražiau ar geriau? „Tu nesupranti“, atsakė kolega, „čia tiesiog bendradarbiavimas, tai ir reikia bendradarbiauti“.
Maždaug taip pat mums aiškina būtinybę ratifikuoti Stambulo konvenciją. „Kad nemuštų moterų“, na ir, supranti, dar dėl to, kad reikia. Būtina, nes visi pasirašė. Neklausinėk labai daug.
Konvencija Lietuvai yra brangi, komplikuota perteklinė nesąmonė. Pavyzdžiui, man nereikia namie brangaus pieštukų drožimo aparato: kai man prisireikia padrožto pieštuko, aš turiu aštrų peiliuką ir pasidrožiu. Automatinis pieštukų drožtukas už pusantro tūkstančio eurų būtų perteklinis ir niekaip mano gyvenimo nepakeistų.
Lietuvai, kaip šaliai, seniai nebereikia papildomų pastangų ar tarptautinių sutarčių, išlaisvinant moteris. Jos jau laisvos, jos siekia, ko tik nori, ir pasiekia viską ne blogiau nei labiausiai emancipuotose šalyse.
Daug ką baugina visokie ten konvencijoje minimi dalykai apie lytiškumą ir labai abejotini filosofiniai teiginiai, kad lytis, girdi, yra apie kultūrinius susitarimus ir asmeninius pojūčius, o ne apie biologiją. Kiekvienas, žinoma, yra laisvas interpretuoti, bet tokie svaičiojimai nieko realiame gyvenime nepakeičia. Aš galiu įsivaizduoti, kad aš jaučiuosi esąs chirurgas, ir kad mediko profesija yra kultūrinis įsitikinimas ir tikėjimo reikalas: man nuo to įsivaizdavimo niekas neduos pacientų operuoti.
Todėl manęs tie teiginiai apie lytį nebaugina, nes aš žinau, kad išskyrus tam tikras išimtis, vyrai ir moterys gimsta su tam tikrais lytiniais organais ir turi įvairių skirtingų požymių. Būna, žinoma, išimčių, kai žmonės yra gimę vienokie, jaučiasi kitokie, nori lytį pakeisti, ir tatai irgi reikia gerbti, tačiau dar nebuvo nė vienos konvencijos pasaulyje, kuri išmokytų ką nors gerbti.
Lygiai taip pat geras elgesys yra nemėtyti šiukšlių pro balkoną, gražu yra netrankyti laiptinės durų ir gera praktika yra po savęs susirinkti šunų kakučius gatvėje (tam yra specialūs maišeliai), bet tam nereikia konvencijų apie kakučius ir laiptines. Civilizuotos šalys jau turi mechanizmus tiems dalykams tvarkyti, o laukinėms šalims jokios naujos sutartys nepadės.
Manęs net nebaugina (tik erzina) konvencijos nuostatos, kad reikės visokių švietimo programų ir specialių priemonių, kad apšviestų vaikus ir žmones išmokytų elgtis civilizuotai. Aš žinau, kad tos programos niekam nepadės, tačiau daugelį metų galės misti mūsų pinigais dar daugiau nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų įstaigų, bus kokia nors VšĮ „Teisingos mintys“ ir MB „Nebegėda“, ir krūvos veltėdžių rašys projektų paraiškas ir čiulps fondus, įsisavindami lėšas, darys renginukus rajonuose, dalins lankstinukus ir pirks reklaminius plotus troleibusų stotelėse visokioms socialinėms reklamoms, ir tai nėra gerai.
Tai nėra gerai, nes tai yra veiklos imitavimas ir veltėdžių šėrykla. Štai kas blogiausia apie tą konvenciją: ji įgalins kurti dar daugiau viešai finansuojamų nulinės vertės veiklų.
Tai labai primena Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, iš kurio buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo išmintingai išvedęs Ameriką. Susitarimas nieko gero neduoda gamtai ir nedaro mūsų planetos švaresne ar gražesne, tačiau sukuria sąlygas milijonams fondačiulpių būtybių visame pasaulyje prieiti prie valstybinių pinigų čiaupų, lovių ir kitokių šėryklų.
Žmonės skraidys vieni pas kitus į konferencijas, rašys projektus, darys pristatymus, kurs ištisus institutus, ir visa tai neturės absoliučiai jokio poveikio gamtai, kuri gyvena sau savo gyvenimą, ledynai tirpsta ir susidaro nauji, išsiveržia ugnikalniai ir kyla, o paskui praeina, uraganai, potvyniai nusiaubia pakrančių regionus – ir problema čia yra ne potvyniai, o tie žmonės, kurie gyvena tuose regionuose, nors, rodos, pats Dievas jiems liepia kraustytis kitur, juolab kad žemėje vietos yra visiems. Čia kaip statyti automobilį po medžiu, kuriame gyvena daug paukščių: kasryt rasi mašiną apdirbtą. Ne paukščiai čia yra problema, o vairuotojas: susirask kitą parkavimo vietą. Tau Dievas duoda ženklą, nebestatyk automobilio po šiuo medžiu.
Ir tai, kad Stambulo konvencija sukurs daugiau biurokratijos, beprasmių darbo vietų veltėdžiams ir nepasieks jokių tikslų, man visiškai nepatinka. Tačiau tai – nieko naujo: pavyzdžiui, disfunkcinė Pasaulio sveikatos organizacija egzistuoja daug dešimtmečių, bet pasirodė esanti visiškai neįgali, kai jos labiausiai reikėjo.
Jungtinės Tautos nuo pat įsteigimo 1945 metais nesugebėjo sustabdyti nė vieno konflikto, karai liepsnojo visame pasaulyje, o tas gerai apmokamas barškalų susirinkimas iš įvairių šalių užsiiminėjo tuo, kad reikšdavo susirūpinimą. Ir nieko baisaus, kažkaip susitvarkėm Lietuvoje ir net jiems narystės mokesčius jau mokam tris dešimtmečius, ne didžiausia problema.
Stambulo konvencija yra kaip tas tekstilinis paveikslas su katinėliu, kurį jūsų antros eilės teta išsiuvinėjo kryželiu ir padovanojo jums gimtadieniui. Darbas ten įdėtas, laiko sugaišta daug, išmesti nesigauna, o kabinti ant sienos irgi nei šis, nei tas: prie nieko netinka ir kambarį bjauroja, o ne puošia. Erzina tas paveikslas, bet ne pasaulio pabaiga. Kaip ir Stambulo konvencija.
