Nesvarbu, jeigu pasirodys, kad šis neprilygstamas „darbiečių“ lyderio stebuklas viso labo tėra tik nevirintas vanduo, kuriame ištirpintas nedidelis kiekis techninės druskos, senovinių miltelių blakėms tručyti ir granulių kanalizacijos vamzdžiams valyti.

Nors... argi Viktoras nėra visų galų mokslo korifėjus, primityvaus populizmo patriarchas ir „vatnikų“ dvasinis lyderis? Tad kas gali paneigti, kad jis neišrado geriamųjų vaistų, kurie stimuliuoja kvailumą, patentuotą idiotizmą, ir begalinį naivuolių tikėjimą ciniškais aferistais ir šarlatanais?

Tad kas gali paneigti, kad jis neišrado geriamųjų vaistų, kurie stimuliuoja kvailumą, patentuotą idiotizmą, ir begalinį naivuolių tikėjimą ciniškais aferistais ir šarlatanais?

Tačiau tikėjimas ir sociume galiojančių taisyklių laikymasis yra skirtingi dalykai. Toleruotinas netgi atgrasus ir alergiją keliantis tikėjimas. Nepaisant to, jis neatleidžia nuo būtinumo paklusti taisyklėms ir laikytis įpareigojimų bei apribojimų, nustatytų remiantis mokslinėmis rekomendacijomis.

Žmogus gali būti tikras, kad jį saugo personalinis angelas sargas, kad visos nelaimės ir infekcijos gali užklupti bet ką, išskyrus jį patį, taigi jis gali atsikrenkštęs spjauti į vakcinacijos kampaniją. Taip nėra, o raudona riba bus peržengta, jeigu esminės sąlygos apriboja žmogaus laisvo pasirinkimo teisę.

Esminė sąlyga slypi ir šiame sename galvosūkyje: daugiaaukščiame name gyvena liliputas, kuris liftu kildamas į savo butą visuomet išlipa dviem aukštais žemiau. Kodėl? Tarp gausybės atsakymo variantų dominuoja du: a) ten gyvena jo svajonių mergina; b) jis nori šiek tiek prasimankštinti.

Atsakymai neteisingi, nes jie pažeidžia esminę galvosūkio sąlygą, kuri užkoduota pačiame žodyje „liliputas“. O liliputas paprasčiausiai negali pasiekti reikiamo mygtuko.

Lygiai taip pat problemos skiepytis ar nesiskiepyti sprendimo raktas užkoduotas pačiame žodyje „žmogus“. Reikalas tas, kad profesija, socialinis statusas ir darbo pobūdis lemia ne tik žmogaus pareigas ir atsakomybę, bet ir bendravimo dažnį, asmeninių kontaktų intensyvumą.

Reikalas tas, kad profesija, socialinis statusas ir darbo pobūdis lemia ne tik žmogaus pareigas ir atsakomybę, bet ir bendravimo dažnį, asmeninių kontaktų intensyvumą.

Akivaizdu, kad bendravimas su kitais žmonėmis, ypač artimo laipsnio kontaktai, didina infekcinių ligų užsikrėtimo riziką. Taigi, Covid-19 užsikrėtimo ir svarbiausia kitų užkrėtimo rizikos prasme žmogus žmogui nelygu. Vieni mažai bendrauja su kitais žmonėmis, antri – priešingai.

Yra kategorija asmenų, kurie turi padidintą rizikos laipsnį ir apsikrėsti, ir apkrėsti kitus. Atsisakę skiepytis, jie tampa savotišku padidinto pavojaus šaltiniu. Tai gydytojai, sanitarai, slaugės, pedagogai, socialiniai, vaikų darželių darbuotojai, policininkai ir kiti, kurių darbinė veikla yra neatsiejama nuo nuolatinių socialinių kontaktų.

Ar jie privalo skiepytis? Ar priešingai – sprendimas skiepytis ar ne yra išimtinai kiekvieno žmogaus laisvo pasirinkimo teisė. Kas sutinka skiepytis, tas pasiskiepys, kas nesutinka, tas ir nesiskiepys. Ir nieko jam nepadarysi. Antraip pažeistume asmens laisvo pasirinkimo teisę.

Ne visai taip. Tiksliau, visai ne taip. Išties, nieko nepadarysi tam, kas, turėdamas teisę laisvai rinktis – skiepytis ar ne, nutaria nesiskiepyti. Tačiau jeigu pagal darbo pobūdį intensyviai bendraujantiems asmenims vakcinacija yra privaloma, tai atsisakymas skiepytis yra teisinės normatyvinės tvarkos pažeidimas, siejamas su sankcijomis.

Jeigu pagal darbo pobūdį intensyviai bendraujantiems asmenims vakcinacija yra privaloma, tai atsisakymas skiepytis yra teisinės normatyvinės tvarkos pažeidimas, siejamas su sankcijomis.

Nuo sankcijų neturėtų atleisti tuščiaviduriai argumentai, kuriais grindžiamas atsisakymas skiepytis. Pavyzdžiui, žmogus nenori tapti bandomuoju triušiu, nepasitiki vakcinos veiksmingumu, baiminasi jos šalutinio poveikio, geidžia ne „supuvusių“ Vakarų vakcinos, o rusiškos „Novočiok“, atsiprašau „Sputnik V“ dozės.

Retorinis klausimas: ar visuomenė taps geresne, patogesne ir saugesne gyventi, jeigu žmonės atsisakys vykdyti, jų nuomone, neteisingus, neprotingus ir perteklinius įstatymus? Žinoma, kalbu apie demokratinės valstybės, o ne Batkos tipo režimo drakoniškus įstatymus.

Lietuvoje galioja daugybė teisės aktų, kurie rodo, kad valstybė gali pagrįstai versti individą jo paties ir visuomenės interesais daryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Pavyzdžiui, mieste ribojamas transporto greitis, motociklininkas privalo dėvėti šalmą, o vairuotojas prisisegti saugos diržus.

Minėtų taisyklių logika tokia: nerūpestingumas ir neatsargumas kelia grėsmę ne tik pačiam individui, bet ir visuomenei. Mums nėra tas pats, ar kosminiu greičiu lėkęs vairuotojas pėsčiųjų perėjoje įsirėš į kūdikio vežimėlį, ar be šalmo važiavęs motociklininkas avarijos metu patirs mirtiną galvos traumą, o saugos diržo neprisisegusi nėščia moteris išlėks pro automobilio priekinį stiklą.

Bet! Virusas kelia nepalyginti didesnį pavojų, negu avarijos ar nelaimingi atsitikimai. Kaip rašo Billas Brysonas, labiausiai sekasi ne tam virusui, kuris perdėm gerai žudo, o tam, kuris gali smarkiai plisti. Būtent toks yra Covid-19 virusas, kurio kiekviena auka tampa jo nešiotoju, pavojingu kitiems, taigi potencialiu infekcijos platintoju.

Būtent toks yra Covid-19 virusas, kurio kiekviena auka tampa jo nešiotoju, pavojingu kitiems, taigi potencialiu infekcijos platintoju.

Ar saugodama kitų žmonių sveikatą, valstybė turi teisę drausti rūkyti balkone, bet neturi teisės drausti nešioti pavojingą virusą? Ar logiška ir gerbtina padėtis, kai valstybė rūpinasi, kad kiaulės, vištos, karpiai, etc. būtų skerdžiami humaniškai, bet ignoruoja, kad viruso nešiotojo užkrėstas žmogus neretai miršta kančiose?

Vakcina nuo Covid-19 viruso paskiepytų žmonių tikimybė susirgti ir apkrėsti kitus sumažėja net 95 proc. Tai reiškia, kad tam tikrų kategorijų asmenys, kurie dėl tiesioginių nuolatinių kontaktų su kitais, turi padidintą rizikos laipsnį apsikrėsti virusu ir tapti jo nešiotojais, turi būti skiepijami privaloma tvarka.

Asmuo, kuris laiko, kad prisidengiant kova su pandemija yra įvedama Batkos tipo diktatūra, gali pateikti svarų argumentą. Esą vakcinavimas prieštarauja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau-Įstatymo) 11 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią imunoprofilaktika (ji apima ir vakcinaciją, padidinančią žmonių atsparumą Covid-19) yra laisvanoriška, o ne privaloma.

Teisingai, tačiau laisvanoriška imunoprofilaktika (vakcinacija) nėra absoliuti. Anaiptol. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, paskelbus teritorijoje karantiną gali būti taikoma ir priverstinė imunoprofilaktika, jeigu kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar labai pavojingomis užkrečiamomis ligomis, kurių kitais būdais sustabdyti neįmanoma.

Asmenį, atsisakiusį: a) skiepytis ir b) nustatytu laiku pasitikrinti dėl Covid-19, galima nušalinti nuo pareigų nemokant nušalinimo metu atlyginimo, kaip tai numato Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis. Tai reiškia, kad vakcinai yra alternatyva – periodiškas testavimas, siekiant išsiaiškinti, ar asmuo nėra užsikrėtęs Covid-19.

Tačiau neigiamas testas neatmeta galimybės, kad asmuo po kurio laiko užsikrės ir iki kito testo taps viruso nešiotoju ir platintoju. Peršasi klausimas, ar ne protingiau taikyti privalomą vakcinaciją, kuri pašalintų potencialų pavojaus šaltinį ir užkirstų kelią tam, kad darbo kolektyve susidarytų nervinga įtampos, įtarumo ir nerimo atmosfera?